Kazys Škirpa. „Sukilimą prisimenu su pasididžiavimu mūsų tautos sūnumis“

Artėjant Vilniaus miesto savivaldybės tarybos balsavimui dėl Kazio Škirpos alėjos vardo panaikinimo, dalinamės vienu paskutiniųjų Kazio Škirpos gyvenime duotų interviu. Tekstas paskelbtas Los Andželo lietuvių žurnalo „Lietuvių dienos“ 1976 metų balandžio mėnesio numeryje. Už jo atradimą ir paviešinimą dėkojame Lietuvos rezistencijos tyrinėtojui, žurnalistui Vidmantui Valiušaičiui. 

– Savo knygoj „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ Jūs tik suglaustai paryškinote neapsižiūrėjimus, palydėjusius Lietuvą į netekimą valstybinės nepriklausomybės. Bet Jūs ne tiktai aktyviai reiškėtės jai atgauti 1941 metais, o buvote pirmas Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas ir Įgaliotas ministeris užsienyje, kai ta nelaimė Lietuvai artėjo. Ar nesate ano meto veiklos aprašęs pasidalinti savo patyrimais su lietuviškąja visuomene?

– Pirmuoju klausimu buvau parašęs 14 atkarpų straipsnį „Kelias į pirmuosius savanorius“ ir jį paskelbęs „Sėjoje“ 1955-56 metais. Taip pat buvau aprašęs ir savo pradines pastangas suformuoti ginkluotą pajėgą kovai už Lietuvos nepriklausomybę, taip pat buvau dokumentavęs savo veiklą Generaliniame štabe 1926 metais, kai siekiau patobulinti mūsų karinę organizaciją atitinkamai karo mokslo patarimams ir Lietuvos, kaip mažos valstybės, galimybes ir sąlygas. Tai paskelbta 1954 m. išleistoje monografijoje „Mykolas Sleževičius“.

Kai dėl mano veiklos ir patyrimų diplomatinėje tarnyboje, būtent nuo 1927 m. iki 1940 metų Lietuvos katastrofos, tai irgi nesu likęs skolingas Lietuvos istorijai. Tą esu aprašęs dviejų tomų knygoje „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“ prieš eilę metų, tik dėl neturėjimo lėšų to veikalo negalėjau išleisti dar prieš „Sukilimo“ knygą, kaip tai būtū buvę logiška. Ją išleisti apsiėmė Akademinės Skautijos leidykla Chicagoje.

Nors, kol knyga dienos šviesos dar nėra išvydusi, nederėtų skelbti jos rankraščio turinio, bet Jūsų pageidavimu čia žemiau jį pateikiu, suprasdamas, kad L[ietuvių] D[ienų] skaitytojams galėtų būti įdomu patirti, apie ką ten kalbama.

I-mas tomas, vardu „Žaizdos ir klaidos“, susideda iš 14 skyrių, pavadintų: Valstybės saugumas, Vilniaus žaizda, Diplomatas prieš savo valią, Lenkų ultimatumas, Santykiai per prievartą, Lenkiškasis imperializmas, Atsisveikinimas su Ženeva... ir Varšuva, Pro-naciškoji grėsmė, Auswaertiges Amto taktika, Misija gelbėti Klaipėdą, Ribbentropo ultimatumas, Neutralumo monai, Nepriklausomybės raktas ir Iš vokiečių į rusų sferą.

II-ras tomas, vardu „Didžiosios nelaimės metais“, susideda iš dviejų dalių. Pirmoji – Sovietų pančiuose – turi skyrelius: Prievartos sutarties pasirašymas, Posutartiniai vėjai, Desperacijos receptai, Karinis-politinis fonas, Agresijos ryškėjimo veidrodis, Klaikus galas, Smetonos tragika, Paskutinės iliuzijos, Voldemaro baigiamasis žodis, Kas ta liaudies vyriausybė ir Kremliaus tikrieji tikslai.

Antroji dalis – Protesto balsas – turi šiuos skyrius: Katastrofos užtrauktos hipotekos, Diplomatijos likučio šefas, Tautos valios suklastojimas, Iniciatyvinis protestas, Kitų postų protestai, Nusigrižimas nuo Kauno, Kova su Kauno marionetemis, Diplomatiniai antausiai Sovietams, Atsisveikinimas su Pasiuntinybe, Pasipriešinimo atgarsiai ir Susitikimas su A. Smetona Berlyne.

– Šiemet sueina 35 metai nuo to laiko, kai lietuviai buvo sukilę prieš sovietų okupaciją ir sudarė savo Laikinąją vyriausybę su Jumis priešakyje. Kokiais jausmais Jūs prisimenate visus šiuos įvykius?

– Juos prisimenu su tikru pasididžiavimu mūsų tautos sūnumis, kurie 1941 metų birželio mėnesyje neregėtai sunkiomis ir gyvybei pavojingomis aplinkybėmis drįso pakelti ginklą kovai atkurti Lietuvos valstybinį suverenumą, pasinaudojant jos nedraugiškų kaimynų susikovimu vienas prieš kitą mūsų žemėje.

Tai buvo nemažiau ryžtingas ir tikrai herojiškas žygis, kaip tas 1918-1919 metų Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių atsiskubinimas į kovą dėl valstybinės nepriklausomybės. Tik 1941 metais nebuvo galima burtis į kariuomenės padalinius, bet teko pasiruošti po konspiratyvios Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) organizacijos skraiste. Pagavus tinkamą momentą, jam pavyko sukelti visą tautą griebtis ginklo ir nublokšti sovietinį-komunistinį jungą nuo savo pečių, taigi atsiekti užsibrėžtą valstybės suverenumo atkūrimo tikslą ir tuo pačiu metu pastatant ir hitlerinį Reichą prieš Lietuvos prisikėlimo faktą.

Man malonu prisiminti dar ir tai, kad tie mūsų tautiečiai, kurie anuomet buvo susispietę apie mane pačioje Reicho sostinėje, Berlyne, buvo irgi parodę revoliucinio ryžto, kai tik birželio 22 d. rusų-vokiečių karas kilo, jų visas būrys tą patį sekmadienį po pamaldų bažnyčioje nužygiavo su Lietuvos vėliava link buvusios Pasiuntinybės rūmų ir ten iškėlė ją prie geležinių vartų į vilą, kai jos viduje dar tebebuvo laikomi vokiečių izoliuoti Sovietų ambasados nariai.

Birželio sukilimo laimėjimas, kuriuo su pagrindu galime pasididžiuoti prieš kitas tautas, įėjo į garbinguosius Lietuvos istorijos puslapius ir iš jų niekad nebeišbluks. Bet jo politiškai psichologinis poveikis į plačiuosius tautos sluoksnius lieka toliau gyvas ir liks visiems laikams giliai įsmigęs lietuvio sąmonėje. Tai tvirtina jį atsilaikyti prieš sovietinio okupanto pasikėsinimus išrauti iš lietuvio sielos tikėjimą į išsilaisvinimą, ir priugdys tautoje naujų jėgų tam didžiajam tikslui vėl atsiekti.

Kai dėl Birželio sukilimo laimėjimo konstitucinės bei praktiškos naudos Lietuvos laisvinimo byloje, tai per Lietuvos kariuomenės minėjimą pereitais metais lapkričio 16 dieną Philadelphijoje buvau viešai pakartotinai paryškinęs: „Kaip 1918-1920 metų kovos aukos, taip ir tos, kurių pareikalavo 1941 metų tautos sukilimas, nebuvo veltui.“

„Birželio sukilėlių aukomis buvo nuplauta gėda nuo lietuvio veido už praradimą valstybinės nepriklausomybės be pasipriešinimo šūvio, iš naujo paryškinta prieš draugą ir priešą lietuvių tautos valia ir teisė į politinę laisvę, visiems laikams nunuogintas Maskvos melas apie Lietuvos neva savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą, o paties sukilimo laimėjimas grąžino lietuvių tautai pasitikėjimą savo jėgomis, kuris po trijų prieš tai priimtų ultimatumų Lietuvai be vyriško pasipriešinimo jau buvo žymiai pakirstas.

Praktiškos politikos atžvilgiu buvo svarbiausia tai, kad pakartotinu Lietuvos nepriklausomybės deklaravimu su ginklu rankoje Lietuva tapo ne tik faktiškai, bet ir teisiškai išjungta iš Sovietų Sąjungos sąstato pagal pačios Sovietų konstitucijos nuostatus, jei kas Lietuvos prievartos į Sovietiją įjungimui buvo linkęs teikti pripažinimo galios. Antra – ir tai buvo tiek pat labai svarbu politikos vykdymo požiūriu, – kad naujos tautinės Krašto Vyriausybės paskelbimu buvo atkurtas Lietuvos valstybės suverenumo vykdymo organas vieton bolševikinio priešo 1940 m. fiziškai sunaikintos A. Merkio Vyriausybės.“

Nuo to, kad po 6 savaičių faktiško išsilaikymo krašto priešakyje Sukiliminės Vyriausybės veikimas buvo antrojo Lietuvos okupanto – hitlerinio Reicho – arbitrariškai suspenduotas, teisės požiūriu ji nėra nustojusi egzistuoti, nes okupanto, karą pralaimėjusio, aktams teisinės galios neteikiama. Minėta Vyriausybė laikytina toliau egzistuojančia, kadangi jokio konstituciškai kompetetingo Lietuvos valstybės organo nebuvo paleista ir pati iš vyriausybės pareigų nėra rezignavusi.

– 1941 metų sukilimą prieš Sovietus Jūs esat aprašęs savo pernai išleistoje to pavadinimo knygoje. Ar ir kaip esat patenkintas atsiliepimais apie ši Jūsų veikalą?

– Tikslas, kurio siekiau patiekdamas viešumai „Sukilimo“ knygą, yra atsiektas, ir tai svarbiausia. Todėl neturiu pagrindo būti kuo nors nepatenkintas arba teikti kokios ypatingos reikšmės, jei kas tuo ar kitu dalyku ir būtų kitos nuomonės. „Sukilimo“ knyga ne koks romanas, bet buvusių įvykių bei ano meto kovotojiškos veiklos aprašymas. Ją rašiau ne kam patikti ar kam įsiteikti, bet iš pareigos Lietuvos istorijai, nepaisydamas to, jei kai kurių praeities klaidų paryškinimai galėtų nepatikti tiems, kas norėtų jas nutylėti.

Stengiausi būti objektyvus ir atviras, pasitikėdamas, kad tie, kas skaitys tą knygą apie reikšmingus ano meto veiklos aktus ir faktus, supras, jog veikiau ne iš kokio demokratijos centro, bet iš hitlerinio Reicho sostinės ir negalėjau nesiskaityti su vietos sąlygomis.

Kad minėta mano knyga buvo visuomenės pasitikta su tikru susidomėjimu, sprendžiu iš to, kad veikalui ką tik išvydus dienos šviesą, susilaukiau eilės laiškų iš įvairių politinių srovių asmenų, man pažįstamų ir nepažįstamų, kuriuose buvau sveikinamas ir dėkojamas už tokią dovaną Lietuvos istorijai. Taip pat susilaukiau nemažai recenzijų spaudoje, daugumoje su palankiais įvertinimais ir pagyrimais už atliktą darbą. Ne be to, kad vienas partiškai apsvaigęs asmuo, prisidengės slapyvardžiu, siekė per keletą „Dirvos“ numerių praėjusių metų gale mano buvusią Lietuvai gelbėti veiklą paniekinti, o mane asmeniškai pamurzinti. Tuo jis tik išprovokavo kitą savo politinį vienmintį, bet blaivaus nusistatymo asmenį, duoti sakytam slapukui viešą pamoką „Naujienose“, tardamas, kad „Kultūringi ir išauklėti žmonės taip spaudoje nerašo“. Be to, priminė jam nepriklausomos Lietuvos Baudžiamojo Kodekso 533 straipsnį, kuriuo baudžiami nusikaltimai už asmens įžeidimą spaudoje...

– Jūs esat daręs žygių atveiksminti Sukiliminę Vyriausybę. Kaip šis reikalas dabar yra? Kokios kliūtys?

– Tas reikalas yra užkliuvęs dėl šių dviejų priežasčių: pirma – dėl to, kad VLIK‘as net iki šiol neatsiliepia į mano 1970 m. spalio 27 d. raštu visiems pasiūlytą projektą rezoliucijos, kuria siekiama suglaudinti VLIK‘ą ir Sukiliminę Vyriausybę suderintai veiklai; ir antra – kad 1971 metais nesusilaukiau talkos iš ALT‘o vadovybės gauti Valstybės Departamento atsakymą, jog mano memorandumas priimtas, su pakartotinu užtikrinimu, kad mano keliamas klausimas bus kompetetingų vietų svarstomas. Bet ALT‘as neprisiuntė delegacijos.

– Kaip Jūs vertinate dabartinę Lietuvos vadavimo veiklą? Ar atliekama, kas turėtą būti atlikta?

– Kalbant konkrečiai apie paties VLIK‘o veiklą, manau, kad būtų neteisinga daryti kokių priekaištų jo nariams, jam pristatomiems nuo jį sudarančių grupių ir dalyvaujantiems jo veikloje iš patriotinio įsipatreigojimo, skiriant tam savo laiką ir energiją iš pasiaukojimo. Bet tą veiklą VLIK‘as supančiojo savo pradiniu užmanymu dar Lietuvoje sudaryti kažkokią kitą Lietuvos Vyriausybę, ignoruojant tą, kuri pastatyta Birželio sukilimo kraujo auka. Kaip žinoma, pačioje Lietuvoje kitos vyriausybės sudaryti VLIK‘as neįstengė, o kai atsikūrė tremtyje, jam jau buvo iš viso nebeįmanoma minėtą uzurpacinį užsiangažavimą realizuoti.

Kadangi iš kitos pusės reprezentavimas po karo ir teisiškai išsilaikiusios Sukiliminės Vyriausybės buvo – dėl nesusitarimo tarp grupių – sukliudytas, tai taip ir liekame be veikiančios Vyriausybės, kaip valstybės suverenumo vykdomojo organo bei konstituciškai kvalifikuoto įrankio manifestuoti tolimesnį Lietuvos valstybės buvimą. Tai būtų labai svarbu sėkmingesniam jos bylos apgynimui tarptautiniuose forumuose.

– Ar prof. J. Brazaičio, ėjusio Ministerio Pirmininko pareigas, mirtis nepakirto Sukiliminės Vyriausybės organizaciškai bei jos teisinio tęstinumo?

– Nuo kolegos ministerio Brazaičio pasitraukimo pagal Dievo valią iš gyvųjų tarpo pačios Sukiliminės Vyriausybės padėtis, nei jos statusas, kaip suverenumo vykdymo organo, nepakito. Kad to neįvyktų, aš – vykdydamas Lietuvos Valstybės Konstitucijos įpareigojimus, – tuoj po prof. Brazaičio palaidojimo, 1974 m. gruodžio 2 d. pakviečiau Pramonės ministerį dr. Adolfą Damušį perimti Ministerio Pirmininko pareigas vieton mirusiojo, ir apie tą konstitucinį patvarkymą raštu pranešiau, kam reikėjo pranešti. Painformuodamas apie tai VLIK‘ą, aš pareiškiau:

„Kaip visiems žinoma, Dr. Damušis buvo vienas iš pagrindinių mūsų tautos 1941 m. birželio 23 dienos sukilimo vadovų, o po naujo nacių Lietuvos paglemžimo, – susidarius Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui, – jis buvo šio pastarojo Vicepirmininku pogrindžio rezistencinėje veikloje pačiame krašte ir buvo nacių už tą veiklą kalinamas nuo 1944 m. gegužės mėn. iki hitlerinio Reicho kapituliavimo 1945 metais. Be visų kitų Dr. Damušio asmens aukštų kvalifikacijų, čia ką tik suminėtieji jo veiklos, kaip Lietuvos valstybininko, faktai savaime pasako, jog jam dera perimti einančio Ministerio Pirmininko pareigas, juo labiau, kad Konstitucijos 102 str. numatyta, jog „Kai Ministras Pirmininkas pavaduoja Respublikos Prezidentą – jis Ministro Pirmininko pareigų neina...“

„Kviečiu visus besirūpinančius Lietuvos likimu remti, kaip kam įmanoma, Dr. Damušį atsakingose Ministerio Pirmininko pareigose, kad – Lietuvos Vyriausybės buvimo faktu – galėtų konkrečiai simbolizuoti užsienyje bei santykiuose su kitomis valstybėmis Lietuvos valstybės tęstinumą ir sėkmingai jungti visų Lietuvos laisvinimo organizacijų bei visos pasaulio lietuvių bendruomenės, – kaip akivaizdžių protestuotojų prieš sovietų agresiją – pastangas išlaisvinti gimtąjį kraštą iš svetimos okupacijos, likusiai užsienyje nepriklausomos Lietuvos diplomatijai šioje ryžtingoje akcijoje veiksmingai talkininkaujant.“

– Kaip žiūrit į pastangas iškelti Lietuvos laisvės bylą Jungtinėse Tautose?

– Apgailestauju, kad nuo atsiliepimo į šį klausimą turiu susilaikyti. Jo viešas komentavimas iš mano pusės, kaip politinio asmens, nebūtų naudingas pačiam reikalui, nes galėtų pirma laiko sualarmuoti Lietuvos nedraugus.

– Kaip Jums atrodo dabartinė lietuvių tautos padėtis sovietų okupacijoje? Kas Jums teikia padrąsinimo ir kas kelia susirūpinimo?

– Kiek informacijos iš okupuotos Lietuvos mus pasiekia, atrodo, kad bolševikiniam mūsų tautos paglemžėjui iki šiol nepavyko nuslopinti jos meilės Lietuvai, lietuviškojo patriotizmo ir tikėjimo į išsilaisvinimą. Girdėti, kad ir jaunesniems lietuviams komunistams lietuviškas patriotizmas darosi nebesvetimas. Tai visa teikia padrąsinimo, kad tautai pavyks išsisaugoti nuo sužalojimo ir kad ji galės prisiugdyti naujų jėgų pakartotiniam išsilaisvinimui vienokiu ar kitokiu būdu, susilaukus tam palankesnių aplinkybių.

Kai dėl susirūpinimo, – jį kelia tai, kad išsilaisvinimo galimumas labai nusikelia, ir, kad per tą laiką Maskva vis daugiau prigrūda maskolių į Lietuvą jos kolonizavimui.

– Kaip žiūrite į santykių palaikymą su okupuota Lietuva?

– Nuo pat šio klausimo iškilimo ir debatų spaudoje, aš apgailestauju, kam jis keliamas. Jei pasakyme „okupuota Lietuva“ suprasti pavergtą lietuvių tautą, tai įtaigojimą laisvėje gyvenantiems vengti santykiavimo su likusiais pačiame krašte vien dėl to, kad šie pastarieji yra dabar po svetima sovietine kontrole, laikyčiau neišmintingu dalyku. Tai būtų nesuderinama su lietuviškojo patriotizmo įsipareigojimais teikti moralinės ir materialinės paspirties kenčiantiems po svetimu jungu ir nepatarnautų pačiam Lietuvos laisvinimo reikalui...

Bet jei po minėtuoju pasakymu suprasti administracinį vienetą, Maskvos pavadintą socialistine Lietuvos Respublika, tai santykiavimas su ja mums politiškai neįmanomas. Protestavome prieš sovietų agresiją, toliau prieš ją protestuojame ir Lietuvos įjungimo į Sovietiją nepripažįstame.

– Kaip Jūs vaizduojatės Lietuvos kelią į laisvę? Kokiu būdu ši laisvė bus atgauta?

– Tikras ir paprasčiausias kelias atgauti Lietuvai politinę laisvę būtų tas, jei kas nušluotų nuo žemės paviršiaus komunistinį bolševikinį slibiną Sovietijoje su jos enkavedistine valdymo santvarka ir visais nesuskaičiuojamais kacetais nekaltiems žmonėms kankinti. Tada visos Sovietų Sąjungos pavergtos tautos pačios įstengtų nusikratyti sovietų jungo, jų tarpe ir lietuvių tauta. Deja, šiuo metu tai reikštų stebuklą. Iš kitos pusės, demokratiniame vakarų pasaulyje nematyti valstybės vyro, kuris būtų pajėgus tokiai misijai ir sugebėtų apjungti tam tikslui visų minėtų valstybių jėgas ir išteklius lemtingam žygiui...

Tačiau ir Sovietija – nors militatriškai vis labiau išsipučia ir aiškiai visiems grasina – vengia iniciatyvos suvesti ginklo pagalba sąskaitas su Europos vakarų valstybėmis, siekiant išplėsti savo bolševikinę galią dar labiau. Ji vis tik dar nesijaučia tiktra, kuo tokia iniciatyva galėtų pasibaigti, nes žino, kad už demokratinių Europos valstybių stovi JAV-bės su savo neišsemiamu ūkiniu ir militariniu potencialu pasipriešinimo kovai vesti. Juo labiau, kad žino, jog iš tolimų rytų pusės yra nukreipti į Sovietų Sąjungą milijonai Kinijos šautuvų ir kulkosvaidžių ir kad Kinija progos nepraleistų atsiimti seniau rusų užgrobtas kinų gyvenamas žemes Sibire...

Sovietų Sajunga, kaip visiems žinoma, veržte veržėsi atsiekti Helsinkio tariamo saugumo ir kooperavimo deklaracijos pasirašymo su Vakarų Europos valstybėmis, taip pat su J. A. V-bėmis ir Kanada. Nieko esminio neišspręsdama, ta deklaracija teikia abiem ją pasirašiusiom pusėm galimumo laimėti laiką kompromisams, tartis ir susitarti dėl biznių ir kitų problemų, kurios yra likusios nuo II-jo pasaulinio karo neišsptręstos arba būtų naujų aplinkybių iškeliamos.

Ši padėtis teikia ir mums perspektyvų Lietuvos klausimu. Bet pačios jos savaime neateis, o taip pat ir niekas kitas už mus dėl jų nesirūpins. Gražių žodžių ir vien kitų valstybių simpatijų Lietuvai neužtenka. Kad sakytos perspektyvos neišgaruotų, turime patys pasirūpinti, kaip būtų galima jomis pasinaudoti, kitaip pasakius – kaip iškelti Lietuvos klausimą mums priimtinam išsprendimui. Tam yra reikalinga veiksminga talka Vokietijos, kaip artimesnio Lietuvos kaimyno, realiau suinteresuoto šios pastarosios ištraukimu iš sovietų okupacijos, kaip ir Karaliaučiaus krašto tolimesniu likimu. Juo labiau, kad Vokietija ima vis daugiau sverti tarpvalstybiniuose santykiuose Europoje. Todėl politinis realizmas pataria mums prie tos naujos padėties prisiderinti.

– Ką veikiate šiuo metu?

– Šiuo metu esu pasinėręs į „Sukilimo“ knygos perredagavimą vertimui į vokiečių kalbą. Tai nemažas darbas. Jis jau eina į galą. Kai perredagavimas bus baigtas, turėsiu kitą rūpestį, būtent, – iš kur ir kaip sutelkti lėšų knygai išleisti (vokiečių kalba) pačioje Vokietijoje ir jos ten platinimu, kad tuo būdu būtų atgaivinta senieji ir priugdyta naujų Lietuvai draugų vokiečių visuomenėje. Birželio sukilimas nebuvo joks nedraugiškumo aktas prieš vokiečių tautą, bet kaip tik jai draugiškas, nes aukas sudėjome prieš bendrą bolševikinį priešą. Nors dėl ano meto neišmintingos Lietuvos atžvilgiu hitlerinės politikos ir buvo įvykęs konfliktas, bet atsakomybė už tai tenka buvusiai ano meto Reicho vyriausybei.

– Kokių dar turite planų?

– Dėl mano pažengusio amžiaus, vargu ar būtų realu dar ką ypatingo planuoti be to, ką jau teko man Lietuvos labui nuveikti. Tačiau nesinori likti skolingam lietuvių visuomenei ir, kiek galima, dar informuoti ir apie buvusios mano veiklos laikotarpį, pergyvenimus ir padarytus aktus sugrįžus man 1942 m. rudenį iš Bavarijos kalnų į Reicho sostinę ir atsidūrus po karo Paryžiuje. Tai aprašau savo paskutiniame raporte, kurį pavadinau „Mano Golgota po laimėto Tautos sukilimo“.

Tas veikalas susidės iš 18 skyrių, užvardintų taip: Naujas kovos apsisprendimas, Grįžimas į savo postą, Kas buvo tas Zivilverwaltung, Šiurpios žinios iš krašto, Užsigeidimas lietuvio kraujo, Diplomatinio žaidimo ėjimai, Paskutinį kartą Tėvynėje, Susikirtimas su VLIK‘o linija, Iš prošvaistės į katastrofą, Protestų laiptais iki pat Hitlerio, Už Reicho spygliuotų vielų, Pakelyje į kitą kacetą, Kaip man pavyko išsilaisvinti, Mano šeimos likimas, Pastangos atsiveiksminti pareigose, Vyriausybės tęstinumo sargyboje, Torpedos mano pastangoms ir Pasitraukimas nuo scenos.

Be „Šiurpios žinios iš krašto“ ir „Užsigeidimas lietuvio kraujo“, kuriuos dar reikia parašyti, visi kiti skyriai faktiškai jau parašyti rankraštyje, tik bereikia užbaigiamojo patobulinimo ir peržvelgimo.

– Ačiū Jums už įdomų pokalbį. Kuo geriausios sėkmės Lietuvių Dienų redakcijos ir žurnalo skaitytojų vardu.