Ką naujo atskleidžia lituanistinio XVI–XVIII a. paveldo tyrimai?

Gyvybingi archyvų šaltiniai pateikia vis naujų žinių apie lietuvių raštiją ir jos kūrėjus. Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo d...

Gyvybingi archyvų šaltiniai pateikia vis naujų žinių apie lietuvių raštiją ir jos kūrėjus. Lietuvių kalbos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Ona Aleknavičienė atskleidė iki šiol nežinotų duomenų apie XVI –XVIII a. Mažosios Lietuvos lituanistinį paveldą.

„Archyvuose iki šiol galima aptikti naujų žinių apie Martyną Mažvydą, Baltramiejų Vilentą, Joną Bretkūną, Jokūbą Perkūną, Henriką Lyzijų, Jokūbą Brodovskį, Got­fry­dą Ostermejerį ir Mažosios Lietuvos kūrėjus.

Dokumentų paieškos nelengvos, bet juos atrasti – didžiulis džiaugsmas ir malonumas. Kartais net juokaujame, kad vienas mūsų darbo objektų – svetimų laiškų skaitymas“, – sako dr. O. Aleknavičienė.

Atrado dar vieną M. Mažvydo laišką

Vienas svarbiausių mokslininkės atradimų – keturioliktasis M. Mažvydo laiškas, kurį 2012 m. atsitiktinai rado Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve. Jis papildo M. Mažvydo epistolinį palikimą – iki tol buvo žinoma trylika jo laiškų. Rastasis buvo saugomas Kunigaikščio laiškų archyvo fonde, nedatuotas, adresatas neįvardytas, todėl mokslininkė išsikėlė dvi užduotis: rasti chronologinę vietą tarp kitų išlikusių M. Mažvydo laiškų ir nustatyti galimą jo datą bei adresatą.

„Laiškas rašytas dėl Ragainės parapinės žemės keitimo ir valstiečių apgyvendinimo panaudos pagrindais. Pagal iš kitų laiškų žinomą derybų eigą galima spręsti, kad rašytas tarp 1552 m. lapkričio ir 1553 m. balandžio. Chronologiškai jis būtų tarp septintojo ir aštuntojo anksčiau rastų bei sunumeruotų laiškų, – pasakoja dr. O. Aleknavičienė. – Jame prašoma pasirūpinti, kad Prūsijos kunigaikštis Albrechtas parašytų laišką Ragainės seniūnui ir nurodytų leisti Mažvydui dvejiems metams įkurdinti valstiečius neseniai paskirtame sklype, kad padėtų jam nudirbti ūkio darbus.“

Kam galėjo būti skirtas toks laiškas? Mokslininkės teigimu, jame minimas asmeninis kunigaikščio Albrechto gydytojas ir sekretorius Andrius Aurifaberis, kurio kartą M. Mažvydas jau buvo prašęs panašios tarpininkavimo paslaugos. Vadinasi, laiškas skirtas ne jam. Tikėtina, kad šį kartą tarpininkauti jis prašė kunigaikščio rūmų pamokslininko, Sembos konsistorijos nario Johano Funko.

Remdamasi antruoju M. Mažvydo 1549 m. rašytu laišku, mokslininkė teigia, kad jis ir anksčiau turėjo ryšių su J. Funku. „Nors kunigaikštis mėgo rašyti pats, raštu sprendžiamų klausimų metmenis dažniausiai jam rengdavo A. Aurifaberis ir J. Funkas. Jie abu buvo Andriejaus Osiandro sekėjai. M. Mažvydo laiškai leidžia pagrįsti, kad jis osiandrininku laikytas ne tiek dėl „Formos Chrikštymo“ vertimo iš knygelės „Form der Tauff“, kiek dėl dalykinių ryšių su A. Osiandro sekėjais“, – atskleidžia dr. O. Aleknavičienė.

Ji paaiškina, kad A. Osiandro mokymas turėjo kitokią nei evangelikų liuteronų išganymo, vadinto nuteisinimu, ir kristologijos sampratą. A. Osiandras neigė išganymą ir nuodėmių atleidimą per Kristaus kančią ir mirtį, anot jo, nuteisimą lemia ne žemiškoji, o dieviškoji Kristaus prigimtis. Ne tik Mažvydas, bet ir kiti Mažosios Lietuvos kunigai laikėsi nuosaikios pozicijos ir pripažino tradicinę liuteronų teologiją. Mokslininkė pasakoja, kaip 1560 m. M. Mažvydas, atsikirsdamas Ragainėje vietos negavusiam presentoriui Ambrozijui Zetei, kuris užgauliai jį vadino osiandrininku, rašė: „Ir jei jam, Ambrozijui, reikėtų gyventi čia, Ragainėje, jis ir pats gautų tą vardą.“ Teologiniai nesutarimai kurį laiką skaldė Prūsijos bažnyčią, ypač Karaliaučiaus universiteto bendruomenę: universitetas ištuštėjo, profesoriai, palikę Karaliaučių, vyko į kitus universitetus, kol galiausiai osiandrizmas buvo pasmerktas, už jo rėmimą numatytas šalinimas iš kunigo pareigų ir ištrėmimas iš šalies.  

Kilni kunigų veikla ir varganas gyvenimas

Mažvydo laiškai rodo sunkią kunigų padėtį Mažojoje Lietuvoje. „Net atsižvelgiant į humanistinės literatūros ir laiškų rašymo tradiciją, leidusią skųstis prastais reikalais ir prašyti, kad įtakingas globėjas padėtų įveikti sunkumus, ūkininkavimas ne vienam dvasininkui tapdavo sunkia našta. M. Mažvydas skundėsi vien nuostolius nešančiu ūkininkavimu, prašė jį, nemokantį dirbti žemės žmogų, iš to išvaduoti ir skirti išlaikymą iš Ragainės pilies, – komentuoja dr. O. Aleknavičienė. – To paties kiek vėliau prašė ir J. Bretkūnas. M. Mažvydo ir kitų kunigų laiškai rodo, koks centralizuotas buvo valstybės administravimas: valdymas ir ekonominė galia buvo sutelkti kunigaikščio rankose, jis buvo faktinis visų kunigaikštystės bažnyčių globėjas.“

Apie kunigų gyvenimą galima spręsti ir iš mokslininkės tyrinėtų B. Vilento laiškų, saugomų Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame valstybiniame archyve Berlyne. Iš viso jų buvo šeši. Išanalizavusi anksčiausią kol kas žinomą 1554 m. rašytą jo laišką, dr. O. Aleknavičienė patikslino, kad B. Vilentas tarnauti pradėjo ne 1550 m., kaip rašoma lietuvių ir vokiečių istoriografinėje literatūroje, o 1553 m., ir ne Sakaimio Šv. Elžbietos, o Šteindamo Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

Mokslininkės teigimu, literatūrinei veiklai pažinti ypač svarbūs B. Vilento 1572 m. ir 1581 m. rašyti laiškai. Iš 1572 m. Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui rašyto laiško nustatyta, kad pirmasis Martyno Liuterio mažojo katekizmo „Enchiridionas“ leidimas pasirodė ne apie 1574 m., kaip spėta iki šiol, o iki 1572 m., ir ne 25, o 500 egzempliorių tiražu. „Enchiridionas“ buvo išleistas 500 egzempliorių tiražu, vadinasi, tuo metu visos Prūsijos lietuvių bažnyčios jau turėjo būti aprūpintos pagrindine mokomąja priemone. Gaila, nerastas nė vienas jo egzempliorius“, – apgailestauja dr. O. Aleknavičienė.

1572 m. laiške B. Vilentas rašo, kad dėl jo leidybos patyrė nemažų išlaidų ir kol kas jam nesumokėta. Jo sunkiai finansinei padėčiai iliustruoti dr. O. Aleknavičienė cituoja ištrauką iš laiko: „Iki šiol save ir savo mažus neišmokslintus vaikus, kuriuos prižiūriu našlaudamas daugiau nei dvejus metus, turėjau labai vargingai išlaikyti, nes keletą metų viskas sparčiai brango, ir aš turėjau parduoti ir užstatyti savo ir savo velionės žmonos sidabrą bei geriausius drabužius. Be to, įklimpau į 200 florinų skolą, todėl negalėjau niekaip kitaip išsiversti kaip tik atskleisti savo vargą trijų miestų tarybai.“ Trimis miestais vadinamos santykinai savarankiškos Karaliaučiaus dalys – Senamiestis, Lyvenikė ir Knypava. Be to, B. Vilentas aptarnavo ir tris kaimiškąsias gyvenvietes – Sakaimį, Trakaimį ir Rozgartiną.

„XVI a. lietuviai buvo išsibarstę, nesudarė kompaktiškos parapijos, todėl kunigai beveik nesurinkdavo mokesčių ir gyveno varganai. Parapija nuolat kito, buvo daug atvykstančių ir išvykstančių prekeivių, – situaciją apžvelgia dr. O. Aleknavičienė. – Aprašydamas tuometę socialinę situaciją Kasparas Henenbergeris mini badą Lietuvoje ir Lenkijoje, lietuvių ir lenkų plūdimą į Karaliaučių, brangstantį maistą ir marą. Šiame kontekste mini ir lietuvių kunigą B. Vilentą, kuris, nors kilęs iš bajorų, bendravo su vargstančiais žmonėmis ir nuoširdžiai jais rūpinosi.“

1579 m. B. Vilentas išleido verstinę knygą „Evangelijos bei Epistolos“ ir antrąjį „Enchiridiono“ leidimą. Iš 1581 m. laiško kunigaikščiui dr. O. Aleknavičienė nustatė, kad B. Vilentas pats turėjo sumokėti spaustuvei už šių leidinių spaudos darbus ir popierių, o praėjus dvejiems metams po jų išleidimo su spaustuve dar nebuvo galutinai atsiskaitęs. Laiške B. Vilentas priminė, kad apie savo sunkią materialinę padėtį rašė ir „Evangelijų bei Epistolų“ kunigaikščiui dedikuotoje pratarmėje, dar kartą prašė pagalbos.

„Iš abiejų aptartų B. Vilento laiškų aiškėja atlyginimo spaustuvei procesas: spaustuvė reikalaudavo, kad autoriai sumokėtų už spaudos darbus ir popierių, todėl šie įklimpdavo į skolas ir būdavo priversti prašyti pinigų. Toks pat likimas buvo ištikęs garsų lenkų kūrėją Janą Seklucjaną, jis raštu kreipėsi į kunigaikštį prašydamas skirti priedą, nes spausdindamas lenkiškas knygas įklimpęs į skolas, – komentuoja tyrėja. – Leidybos iniciatyvos ir atsakomybės dažniausiai imdavosi patys autoriai, o ne kunigaikštis iš anksto skirdavo pinigų. Jie atiduodavo rankraštį spaudai nebūdami tikri, ar turės, iš ko sumokėti, ar pavyks kunigaikštį ir jo tarėjus įtikinti, kad skolų prisidarė apmokėdami spaudos sąnaudas. Knygos tautinėmis kalbomis buvo pageidaujamos, tačiau tik idėjiškai, visa atsakomybė gulė ant kūrėjų pečių.“

Tiesa, už „Evangelijų bei Epistolų“ išleidimą B. Vilentui buvo skirta 20 guldenų ir nurodyta kasmet duoti po 12 šefelių grūdų.

„M. Mažvydo ir B. Vilento laiškai gana gerai parodo XVI a. lietuvių kunigų visuomeninę padėtį ekonomine ir kultūrine prasme. Pirma, jų laiškai – tai bandymai spręsti būties klausimus taip, kad būtų išplėsta intelektinė, kūrybinė erdvė. Antra, ne mažiau svarbu, siekta, kad būtų atlikta jų, evangelikų liuteronų kunigų, prisiimta misija visuomenei. M. Mažvydo ir B. Vilento, vėliau ir J. Bretkūno, veikla liudija, kad leisti lietuviškas knygas buvo jų moralinis įsipareigojimas. Knygas jie suvokė kaip įrankį krikščionybei skleisti“, – sako dr. O. Aleknavičienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad esminė M. Liuterio nuostata buvo, kad Šventąjį Raštą, arba Dievo žodį, tikintysis turi pažinti pats, be tarpininkų, o kad galėtų tai padaryti, turi būti raštingas. Tačiau XVI–XVIII a. tokie buvo ir skaityti mokėjo vos apie 5 proc. gyventojų. „Spartindami raštingumą kunigai matė galimybę keisti visuomenės gyvenimą, dėti krašto kultūros pažangos pagrindus, orientuoti visuomenę modernėjimo kryptimi“, – kunigų siekius įvardija mokslininkė.

Bretkūno „Postilės“ sklaida

Reformacijos laikotarpiu išleistos knygos turėjo didelį poveikį visuomenei, jų įtaka ir poreikis bėgant metams keitėsi. Tai aiškiai iliustruoja 1591 m. išleisto J. Bretkūno veikalo „Postilė“ – pirmojo spausdinto lietuviškų pamokslų rinkinio – likimas.

„Postilė“ buvo skirta kunigams. Plačioji visuomenė buvo neraštinga, Reformacijos idėjos daugiausia skleistos bažnyčiose, todėl pamokslai žodinės komunikacijos sąlygomis buvo efektyviausia priemonė krikščioniškajai gyvensenai formuoti, – teigia dr. O. Aleknavičienė. – Pamokslų turinys rodo, kad jų klausytojas dar nėra tikras krikščionis, ir tai turėjo įtakos pamokslų struktūrai, minčių dėstymui bei raiškos priemonėms. „Postilėje“ pirmiausia pateikiama Biblijos ištrauka arba skaitinys, tada – ją paaiškinantis pamokslas, dažniausiai klausimų ir atsakymų forma. Ji, kaip ir katekizmai, leido suaktualinti, įteigti visuomenei esminius dalykus.“

Anot mokslininkės, atsižvelgiant, kad tuo metu tik retas buvo mokėjo skaityti, „Postilė“ buvo išleista neįtikėtinai dideliu 1000 egzempliorių tiražu. Kunigaikščio tarėjai 100 egzempliorių nusprendė skirti J. Bretkūnui, pardavus kitus – padengti spausdinimo išlaidas. Dalis egzempliorių, tačiau nežinoma, kiek tiksliai, buvo perduota į Karaliaučiaus pilies biblioteką. Ten pat, beje, 1600 m. pateko ir J. Bretkūno versta Biblija.

Dr. O. Aleknavičienė, atsižvelgdama į skirtingų visuomenės grupių interesus, kintančią reakciją ir recepcijos aplinkybes, užfiksavo „Postilės“ sklaidą nuo XVI a. iki dabar. Kaip ta sklaida vyko? Pilies biblioteka kanclerio nurodytiems asmenims galėjo duoti tam tikrą skaičių knygų. Netrukus tiražo likučiai tapo nuolatiniu pilies bibliotekos rūpesčiu. Jos fondai nuolat pildėsi, o patalpos nuo XVI a. iki 1810 m. išliko tos pačios: dvi pilies menės ir šoninis skliautas. 1667 m. bibliotekininku paskyrus profesorių Martiną Silvesterį Grabę, knygas pradėta pardavinėti. Iš prie 1689 m. sąskaitos pridėtos detalios suvestinės matyti, kad praėjus 100 metų nuo „Postilės“ išleidimo visuomenei paskleista daugiau kaip du trečdaliai jos tiražo. 1704 m. M. S. Grabė parašė laišką Prūsijos karaliui pranešdamas, kad bibliotekoje yra 217 įrištų egzempliorių, ir prašė paskelbti reskriptą lietuviškų valsčių valdytojams, kad kiekviena bažnyčia už 3 florinus įsigytų po „Postilę“, ir, kaip teigia mokslininkė, tam tikra prasme prasidėjo priverstinis jos platinimas. Parapijų, kuriose pamaldos vykdavo lietuvių kalba, turėjo būti per 60. 1768 m. pilies biblioteka surengė vadinamųjų senų – iki 1625 m. išleistų – knygų, tarp kurių buvo ir „Postilė“, aukcioną, tačiau bažnyčios jau buvo ja apsirūpinusios ir neatsirado norinčių pirkti. Netrukus bibliotekininkas Frydrichas Samuelis Bochas žengė dar vieną drastišką žingsnį – pasiūlė 100 egzempliorių atiduoti į makulatūrą. Pasiūlymas buvo patvirtintas ir bibliotekoje turėjo likti apie 80 „Postilės“ egzempliorių.

Anot mokslininkės, XIX a. viduryje kultūrinė vartosena pasikeitė iš esmės. XVI–XVIII a. pagrindiniai „Postilės“ skaitytojai buvo teologai, o nuo XIX a. vidurio jais tapo filologai, istorikai, kraštotyrininkai ir bibliofilai. „Vartosenos lūžis pirmiausia įvyko Mažojoje Lietuvoje, senųjų knygų poreikį čia didino spartėjanti humanitarinių mokslų raida ir tautinis sąjūdis, skatinęs išsaugoti lietuvių kalbą ir rašytinį jos paveldą. Nustačius lietuvių kalbos formų archajiškumą ir jos vertę lyginamajai kalbotyrai, pradėta ne tik užrašinėti tarmes, rinkti medžiagą žodynams, bet ir leisti senuosius raštijos paminklus. Mokslininkai Prūsijoje vis garsiau pradėjo kalbėti apie lietuvių kalbos nykimą, dėl to vis labiau pradėtas vertinti ir rašytinis paveldas, – požiūrio kaitą aptaria dr. O. Aleknavičienė. – Reformacijos įsitvirtinimo laikotarpiu parengta „Postilė“ evangelikų liuteronų kunigų plačiai naudota dar ir XVIII a. Itin suvartyti tie puslapiai, kuriuose išspausdintos Biblijos ištraukos ir „Passio“, liudija, kad ji iš dalies atstojo Bibliją ir buvo svarbus jos pažinimo šaltinis – iš pradžių kunigams, o vėliau, kaip liudija rankraštiniai įrašai, ir plačiajai visuomenei.“

Tyrėjos teigimu, „Postilės“ mokslui ir švietimui ieškojo įsisteigusios draugijos: Lietuvių literatūros draugija Tilžėje, kultūros draugija „Birutė“, Lietuvių mokslo draugija Vilniuje. Rankraštiniai įrašai rodo, kad knygą buvo įsiję ir privatūs asmenys. Ilgą laiką po Antrojo pasaulinio karo Lietuvių literatūros draugijai priklausiusio egzemplioriaus likimas buvo nežinomas – 2013 m. jį netikėtai atrado žurnalistė Ieva Rekštytė Matenadarano archyve Jerevane, padedant prof. dr. O. Aleknavičienei buvo nustatytas tikrasis jo savininkas.

Skaičiuojama, kad šuo metu Lietuvoje yra 10 „Postilės“ egzempliorių, 8 iš jų registruoti Lietuvos bibliografijoje. „Nustebau išsiaiškinusi, kad šie bibliotekose ir muziejuose saugomi egzemplioriai į Lietuvą pateko tik XX a. – nuo 1918 iki 1956 m. Vienas egzempliorius buvo patekęs ir anksčiau, tačiau neišliko – „Postilę“ buvo įsigijęs Simonas Daukantas, kuris ją vadino retenybe. 1911 m. jo biblioteka buvo padovanota Lietuvių mokslo draugijai. Dovanotas knygas Jonas Basanavičius tą patį mėnesį įrašė į bibliotekos inventoriaus knygą nurodydamas, kad egzempliorius defektinis, nėra pradžios ir pabaigos. Tolesnis knygos likimas nežinomas, matyt, ji dingo per karus“, – pasakoja dr. O. Aleknavičienė.

Mokslininkė nustatė, kad 6 iš 10 Lietuvos bibliotekose esančių „Postilės“ egzempliorių gauti iš privačių kolekcijų. Taigi, Lietuvoje atsirado bibliofilų, tarp jų buvo ir mokslininkų, ir diplomatų, ir mažamokslių kolekcininkų. Iš Lietuvoje esančių egzempliorių tik du nedefektiniai. Nustatyta, kad 3 egzemplioriai yra Krokuvoje. Lietuvoje ir Lenkijoje „Postilės“ įsigijimo motyvai yra panašūs – tai moksliniai interesai ir knygų, kaip rašytinio kultūros paveldo, saugojimas.

Susiję

Istorijos politika 5554292601389803422

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-07-11 00:51

    Įdomus straipsnis, įrodantis, koks svarbus dalykas yra bibliografija.
    Savotiškai atrodo, kai komentatoriai, taip uoliai komentuojantys politines ir ideologines batalijas, tyli bibliografijos ir lietuviškos raštijos tema.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item