Jonas Kauneckas. Partizanai netikėjo, kad tyčiojimąsi iš jų rems pati valstybė

propatria.lt nuotrauka 

Pamokslas Šventose Mišiose Mūšios partizanų parke minint monsinjoro Alfonso Svarinsko penktąsias mirties metines

Nors monsinjoro Svarinsko jau penki metai kaip nėra mūsų tarpe, bet jo pradėtas ypatingai nuoširdus partizanų pagerbimas, jų palaikų ieškojimas, jų laidojimas ir paminklų jų garbei statymas tęsiasi toliau. Jau sunku suskaičiuoti tas vietas, kur įamžinti partizanai. Tai ir jų nužudymo vietose, ir tose vietose, kur partizanai gyveno. Sunku besuskaičiuoti, kiek žmonių lanko buvusias žemines ar vadinamus bunkerius. Visur partizanams rodoma žmonių pagarba, visur statomi paminklai ir jie, rodos, kalba mums: mes išvėrėme, todėl jūs sulaukėte laisvės.

Gi man atrodo, kad visa Lietuvos žemė permirkusi partizanų krauju. Noriu visus kviesti tautos dainiaus žodžiais: 

Lietuvi! pabučiuok po kojų 

Krauju permirkusią čia žemę! 

Pagerbk kapus tėvų-herojų, 

Iš kur ainiai stiprybę semia! 

Brangieji, žemę reikia bučiuoti visų pirma dėl to, kad daugelio partizanų palaidojimo vietų nebeįmanoma rasti ir gal niekada jų nesužinosime. Nors šiandien laiminome paminklą 1949-ųjų signatarams, jų vado, ketvirtojo Lietuvos prezidento palaidojimo vietos Maskvoje nežinome ir, ko gero, niekada nesužinosime. Kiek partizanų Lietuvoje išmesta į šulinius, į tualetus, į kalkių ar bulvių duobes! Kiti paprasčiausiai palikti žvėrims sudraskyti. Baisus ne tik jų mėtymas aikštėse ir gatvėse, bet ir siaubingas jų laidojimas, jei jį išvis galima laidojimu vadinti. 

Vladas Terleckas savo knygoje „Pasipriešinimas Lietuvos nukryžiavimui“ poetiškai aprašo: „atsisveikinimo su negyvaisiais graudulingas giesmes tada pakeitė kirvių poškėjimas“. Netilpusieji į duobes, šulinius, išvietes, būdavo paprasčiausiai sukapojami kaip paskersta kiaulė. Kavarske bulvių duobėn netilpusio partizano Jono Dagelio kūnui nukirto kojas, o Juozapo Dunausko neužkasė galvos. Antaną Žeromskį stačia galva įmetė į bulvių duobę ir užkasė taip, kad kojos kyšojo iš žemės. Salako valsčiuje Gabšienė pamatė iš žemės kyšančią sūnaus ranką. Nebuvo galima kastuvais kasti, tad ji vargšelė dvi dienas rankomis nešė ir nešė žemės ant sūnelio kapo. Veiverių stribai Rimaitės ilgą kasą paliko paviršiuje. Skiemonių stribai, versdami lavonus į bulvių duobes, kastuvais nukapojo rankas, kojas ir net galvas. Pranas Daraškevičius-Papartis dar gyvas buvo pririštas už kojų ir šešis kilometrus tempiamas pririštas prie arklio. Per tuos šešis kilometrus nusimovė ne tik jo rūbai, bet ir oda. Turbūt gana? Ir man baisu pasakoti tokius dalykus. 

Suprantama, kad Europos teismas, sužinojęs apie tokius ir kitus čia vykusius dalykus, turėjo, tiesiog privalėjo pripažinti, kad mūsų žemėje vyko genocidas prieš partizanus. Visi partizanai po viso šito gali drąsiai sakyti: neieškokit mano kapo – mano kapas visa Lietuva. 

Bandymo prasidėjus karui atkurti nepriklausomą Lietuvą – Sukilimo – vadovo Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „jų krauju palaistyta ir auga Lietuvos laisvė. Visai Lietuvai be galo skaudu, kad netekome geriausių, labiausiai pasiaukojančių vyrų ir moterų. Bet jų kraujas neišgaravo be vaisių. Ant jų kraujo auga laisvė. Turime būti dėkingi tėvams ir artimiesiems, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, kas jiems buvo brangiausia“. Manau, kad partizanų artimųjų praktiškai nebelikę, todėl reikia dėkoti visai Lietuvai ir vėl tarti poeto žodžiais: 

Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus

Eis ginti brangiosios tėvynės! 

Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras, 

Antros neišmels apgailėjęs.

Tačiau judų, kurie Tėvynę ir partizanus niekina, vis atsiranda ir atsiranda. Net komunistinės okupacijos laikais niekas taip nesityčiojo iš partizanų ir neišaukštino jų budelių, kaip tai padarė Marius Ivaškevičius. Jau daug yra nuskambėję atsiliepimų apie jį. Ypač skaudžiai apie jį kalbėjo partizanas Jonas Kadžionis-Bėda. Justinas Sajauskas, ypatingai tyrinėjęs partizanų veiklą ir istoriją, rašo: „Du kartus skaičiau romaną „Žali“. Kadangi autorius M. Ivaškevičius jau anotacijoje skelbia, kad parašė knygą apie ketvirtąjį vadinamą Lietuvos prezidentą, ieškojau jo knygoje. Deja, neradau prezidento. Radau tik kažkokį monstrą, kuris bėgioja paskui Paryžiaus kirpėją, o galų gale suvedžioja net savo seserį. Kitaip kaip porno šito romano nepavadinsi.“ 

Visai nenuostabu, kad mūsų garbingasis kovotojas kunigas Robertas Grigas užrašė tokius žodžius: „Mariau, tau reikėjo šitaip parašyti nors apie Dušanskį. Nacionalinę premiją būtum matęs kaip savo ausis“. Ar gi ne teisingai? Žinoma, teisingai. 

Broliai ir seserys, įsivaizduoju mūsų tarpe esant Alfonsą Svarinską. Jis čia nuolat būdavo kartu. Nežinau, kaip jis šauktų, kaip jis nervintųsi ir sakytų, kaip galima šitaip tyčiotis iš žuvusiųjų už laisvę. Ir tyčiotis ne tik knygoje „Žali“. Marius Ivaškevičius Minsko tarptautinėje filosofų konferencijoje atvirai tyčiojosi iš prieškarinės Lietuvos. „Lietuvos nebuvo“, - sakė jis. Tyčiojosi ir iš Kazio Pakšto... 

Ir ne jis vienas. Aš stebiuosi, kad dabar publikuojami mokslininkai, kurie partizanus skelbia teroristais. Štai Mindaugas Pocius 2009 metais parašė daktaro disertaciją. Vadovas – Truska. Toje vadinamojo disertacijoje jis dergia partizanus, gina stribus ir smerkia laisvę gynusius, vadina juos teroristais. Kitas istorikas Henrikas Šadžius paskelbė dviejų tomų knygą, kurios pagrindinė mintis: į Sovietų Sąjungą įstojome laisvai, tad ko čia triukšmauti? Skaitome: „Partizanai buvo istorinė klaida [...] Tai nebuvo kova už Lietuvą, tai buvo noras prisiplėšti“. Istorikas Jonas Masiulionis išleido knygą apie neva partizanų teroro aukas. Stebėtina tai, kad tokiems suteikiami moksliniai laipsniai, o jų knygos leidžiamos valstybės lėšomis. Nejaugi mūsų valstybė tokia silpna ir bejėgė, kad leidžia šmeižti žuvusiųjų didvyrių atminimų, skelbti komunistų okupantų propagandą. 

Partizanai žinojo, kad iš jų bus tyčiojamasi. Jie patys matė, kaip kūnai mėtomi aikštėse ir gatvėse. Žinojo, kad ir juos pačius niekins. Partizanas Juozas Streikus-Stumbras paskutiniame savo teisme sakė: žinau, susidoroste su manimi, niekinsite mane, bet sakau jums, kraugeriai, Lietuva bus laisvė ir mūsų Trispalvė dar suplėvesiuos, ateis laikas, kai jus prakeiks visos pavergtos tautos, ateis laikas, kai jūs busite teisiami, kai reikės atsakyti žmonijai už jūsų nusikaltimus. Paskutiniame savo teisme panašiai kalbėjo ir partizanas Semaška-Liepa. Jis sakė: ateis toks laikas, kai pasaulis pasmerks komunistus, kai surengs tarptautinį teismą už jų kruvino teroro aukas. 

Partizanai tikėjo, kad Lietuva surankios partizanų kaulus iš griovių, iš raistų, pastatys juos karstuose prie šventų altorių, sukalbės „Amžinąjį Atilsį“ ir gražiausiose Lietuvos vietose, miestų aikštėse pastatys partizanams paminklus. Tik vieno jie nenumatė ir nesitikėjo – kad taip masiškai tyčiosis iš jų pasiaukojimo ir kad tą tyčiojimąsi rems pati valstybė. Tas jiems nesuprantama. Nesuprastų ir monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 

Bet nesistebėkime. Ką girdėjote šiandienos Evangelijoje? Jėzų Kristų vadino Velnio apsėstuoju. Tai ko stebėtis, kad tuos, kurie atidavė kraują už Lietuvą, šitaip niekina? Pasaulio istorija kartojasi. 

Kaip tik todėl mes turime labai aštriai pasisakyti kai perskaitome ar išgirstame tokius dalykus. Privalome pasisakyti prieš tokius judus! 

Ačiū Dievui, kad yra tokio jaunimo kaip organizacija „Pro Patria“, kurie nuolat gina ar laisvės kovotoją Vėtrą ar kitus partizanus, kai stengiamasi jų atminimą naikinti. Džiaugiuosi, kad yra tokių jaunų žmonių. Tai yra Lietuvos ateitis. Manau, kad monsinjoras Svarinskas dėl to ypatingai džiaugiasi. 

Taigi pasikartoju. Mūsų uždavinys atkirsti tokiems niekšams judams. Tiesiog susitikus į akis sakyti: tu judas! Aš tau netiesiu rankos, nes tavo rankos kruvinos ta panieka. Žinoma, už juos reikia ir ypatingai melstis, kad jie pajustų sąžinės priekaištus, kad susimąstytų, ką daro, kaip niekina už mūsų laisvę išlietą kraują. Žiūrėdamas į jus, čia susirinkusius, galvoju, kad būtent tokie ir esate, kurie gali tą pasakyti. Jūs savo vargu, dalyvavimu ir širdies kaitra prisidedate, kad Lietuva išliktų graži ir gerbianti savo didvyrius per amžius.