Irena Petraitienė. Pater Patriae įvaizdį plėtojęs A. Vijūkas-Kojalavičius

Prieš 410 m., 1609 m., netoli Kauno buvusiame Vijūko dvare gimė Albertas Kojalavičius, jėzuitas,  Lietuvos istorikas, heraldikas ir gausi...

Prieš 410 m., 1609 m., netoli Kauno buvusiame Vijūko dvare gimė Albertas Kojalavičius, jėzuitas,  Lietuvos istorikas, heraldikas ir gausių  pastoracinių asketinių, poleminių, filosofinių raštų autorius. Žymiausi jo darbai – pirmą kartą parengtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Riterijos Herbynas ir  lotyniškai parašyta, pirmą kartą išspausdinta „Lietuvos istorija.“

Trys broliai jėzuitai

Kauno suolininkų prisiekusiojo raštininko Jono Kojalavičiaus ir Kauno vaito Alberto Beinarto dukters Brigitos šeimoje augo trys sūnūs: Albertas (1609),  Kazimieras (1617)  ir Petras (1622). 1628 m. pavasarį abudu  tėvai Kojalavičiai tapo užėjusio maro aukomis. Vyriausias Albertas tuo metu buvo Vilniuje pas jėzuitus. Jaunesnių  brolių globėju buvo paskirtas dėdė Laurynas Kojalavičius, solidus pirklys, 1624 m. išrinktas Kauno parapinės bažnyčios (katedros) ūkvedžiu.

Vidurinysis Kazimieras, nuo 1634 m. jėzuitas, vienas žymiausių Vilniaus universiteto profesorių, pamokslininkas, retorinių, proginių, biografinių veikalų autorius. Didelio populiarumo sulaukė keturis kartus leistas bažnytinei iškalbai skirtas jo darbas „Šešiasdešimt šventosios kalbos sudarymo būdų“. Tai pirmas lietuvio autoriaus homiletikos veikalas. Kitą jau XIX a. antroje pusėje parašė „Anykščių šilelio“ autorius, Kunigų seminarijos profesorius kun. Antanas Baranauskas.

Kojalavičių herbas

Jauniausias  Petras, jėzuitas, Vilniaus universitete dėstė retoriką ir filosofiją. Išleido „Vilniaus valdovo laidotuvių pamokslą“ ir „Panegiriką Lietuvos aukščiausiųjų valdovų karališkajai virtuvei“. Paliko rankraštį „Vilniaus vyskupų nekrologas“ (Elogia Episcoporum Vilnensium, 1651 m.).

Vyriausias brolis Albertas Kojalavičius į Jėzaus Draugiją įstojo būdamas 18 metų ir ilgainiui tapo viena reikšmingiausių šios vienuolijos asmenybių. Vilniaus universiteto filosofijos ir teologijos profesorius, vicekancleris, rektorius. 1656–1661 m.  buvo Vilniaus vyskupo Jono Karolio Daugėlos-Zavišos nuodėmklausiu ir teologu. Po jo mirties tapo Vilniaus profesų namų prepozitu, o nuo 1666 m. iki mirties (1677) buvo Varšuvos jėzuitų kolegijos aukštesniųjų studijų prefektas ir dvasios tėvas.

Broliai jėzuitai Kojalavičiai vienuolijai perleido Kaune paveldėtus tėvų namus ir sklypą Turgaus (Rotušės) aikštėje : savo lėšomis pastatė naują  Jėzuitų  kolegiją ir bažnyčią prie jos. Prie  Kojalavičių sklypo esančiame Perkūno name 1643–1722 m. buvo įrengta jėzuitų koplyčia, vėliau trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai

Pirmojo LDK riterijos herbyno kelias į viešumą

Pirmą kartą A. Vijūko-Kojalavičiaus parengtas Riterijos Herbynas, vadinamasis Compendium –„Šventasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bei jai priklausančių provincijų giminių ir herbų vardynas“ – reikšmingiausias ir didžiausias heraldikos veikalas.  Pateikdamas nusipelniusių asmenų biografijas, autoriaus siekė kilmingųjų gyvenimą ir darbus vertinti tarnystės Lietuvos valstybei atžvilgiu. Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus paraginti LDK bajorai, sutikę finansuoti Kojalavičiaus „Herbyno“ leidimą, pageidavo jo teksto lenkiškai. Deja, 1655 metų karas ir Vilniaus vyskupo mirtis neleido šio projekto įgyvendinti iki galo.

… 1842 m. Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje Simonas Daukantas, aptikęs A. Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyno“ rankraštį, džiaugsmu  pasidalijo su istoriku Teodoru Narbutu, kuris jam laiške taip rašė: „Net sapnuoju ir noriu pasakyti, kad, Pone, mano akyse ir ausyse sukėlei tokį susidomėjimą, kaip niekas kitas. Mano brangusis Pone, pagalvokime, kad šis veikalas nežūtų lietuvių tautai, tėvo Kojalavičiaus nuliūdęs šešėlis žvelgia į mus ir šito reikalauja iš mūsų…“ 1843 metų liepos 12 dieną S. Daukantas  aptiktą A. Kojalavičiaus „Herbyną“  T. Narbutui išsiuntė. Tai buvo daugiau kaip 120 lapų foliantas. Laiške pridūrė: „Rankraštis svarbus ne tik dėl lietuvių herbų ir giminių, bet taip pat  Lietuvos po paskutinės unijos istorijai, nes jame yra tokių istorijos faktų, kurių pas kitus autorius veltui ieškotum.“  Taip pat prisakė rankraščių niekam neduoti. Jeigu T. Narbutas Lietuvoje nerastų galimybės juos išspausdinti, tai leido ieškoti leidėjo Karaliaučiuje, bet tik ne Poznanėje, nes  labai bijojo, kad jo surasti istorijos šaltiniai nevirstų falsifikavimų objektu. Deja, T. Narbutas  ne tik kad neišleido „Herbyno“, bet Daukantui negrąžino jo prašomų rankraščių. 1883 m T. Narbuto sūnus Stanislovas kai kuriuos tėvo šaltinių rinkinius padovanojo Lvovo Osolinskių bibliotekai, čia buvo ir 158 dokumentų foliantas, kurį iš Lietuvos Metrikos nurašė S. Daukantas. Vertingą Alberto Kojalavičiaus-Vijūko veikalą „Lietuvos DK bajorijos herbynas“ 1897 m. F. Piekosinskis išleido Krokuvoje.

Historiae Litvanae Patronus – „Lietuvos istorijos“  globėjas

Lietuvos istorijoje lemiančios reikšmės daugiausia turėjusio didiko – Tėvynės Tėvo (Pater Patriae) – įvaizdį  A.Vijūkas-Kojalavičius plėtoja visuose savo istoriniuose raštuose. „Kai ši Lietuvos istorija, mokytų vyrų sprendimu, panūdo išvysti pasaulį, ji pamatė, jog visos Lietuvos saugumas daugiausia rėmėsi Tavo Aukštybe. Todėl nedrįsdama be globėjo pasirodyti, ji į nieką kitą negalėjo kreiptis, tik į Tavo Aukštybę, mat nenorėjo niekur kitur ieškotis globos, tik ten, kur suvokė esant valstybės atramą“, - taip prakalboje į LDK pakanclerį Kazimierą Leoną Sapiegą rašė „Lietuvos istorijos“ autorius. Šis A. Vijūko-Kojalavičiaus stambiausias mokslinis darbas, sumanytas kaip mokyklinė lektūra studijuojančiai jaunuomenei, kad „susipažindama su savo krašto istorija, nuo pat mažens kartu pramoktų romėnų kalbos ir pajustų jos skonį“ ir kad išsilavinę kitų kraštų skaitytojai iš lotynų kalba parašytos knygos sužinotų apie lietuvių istoriją ir žygius.

Historia Litvana

Svarbu autoriui jėzuitui buvo  sudėti ir krikščioniškuosius akcentus: „Valdovas gali skirti į aukštąsias  bei viešąsias pareigybes tik Romos tikėjimo žmones. Iš tų vietų turi būti šalinami ne tik stabmeldžiai, bet ir krikščionys išsižadėję paklusti Romos popiežiui. Bajorų luomui pripažintos lengvatos negali būti teikiamos tiems, kurie neišpažįsta katalikų tikėjimo ir išsižada paklusnumo popiežiui“, - rašoma skyrelyje apie Horodlės uniją. Vertindamas Žalgirio kautynes, A. Kojalavičius be kita ko pažymi: „Lietuvių bei rusų krito kur kas daugiau, jie šitaip nesėkmingai kovojo dėl to, kad, matyt, tokia buvo dangaus bausmė už šventenybių įžeidimą.“ Gedimino pirmtaką Vytenį nubaudė Dievas, nes šis išniekinęs indą su ostija ir tyčiojęsis iš krikščionių belaisvių. Bausmė buvo tokia, kad kitą mūšį laimėjo kryžiuočiai, o „Vytenis, sunkiai į galvą sužeistas, palikęs stovyklą ir  kariuomenę, vargais negalais, dviejų karių lydimas, paspruko nuo priešo.“


Kaip vieną pirmųjų lietuvių krikščionių autorius įvardija karalių Mindaugą, bet tikru krikščionišku valdovu jis laiko Jogailą, kuris ir pats apsikrikštijo, ir apkrikštijo Lietuvą, o visame kame pasikliovė Dievo valia. Vytautas labiau garsėjo karo žygiais nei pamaldumu, tačiau jo nuopelnas, kad 1414 m. pakrikštijo Žemaitiją ir įsteigė Žemaičių vyskupystę. Mirė, kaip dera tikram krikščioniui, „padaręs sąžinės sąskaitą, išpažinęs kunigui nuodėmes ir gavęs atleidimą“.

Žygimantas Augustas, kurio mirtimi 1572 m. baigiama „Lietuvos istorija“, laikomas mokytu, bet ne itin pamaldžiu valdovu, leidusiu, anot A. Kojalavičiaus, įsigalėti valstybėje visokioms sektoms. Tačiau jis palaikė Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangas pakviesti į Vilnių jėzuitų vienuolius ir juos „savo raštu ir autoritetu“, o taip pat materialiais būdais parėmė: „Prie šv. Jono bazilikos Vilniuje jis įsteigė ir aprūpino lotynų ir graikų literatūros mokytojais kolegiją, viešąją gimnaziją Lietuvos jaunuomenei.“

„Užsipelnęs nenykstantį garbės vainiką“

Vokiečių istorikas A. L. Šliozeris, perredagavęs ir sutrumpinęs „Lietuvos istoriją“, išvertė į vokiečių kalbą ir 1785 m. išleido. Jo  nuomone, A. Kojalavičiaus veikalas tiek kalbos, tiek istorinės  kritikos atžvilgiu yra vienas geriausių XVII a. istorinių veikalų. „Išguldymas darbų, skaistumas kalbos, aiškumas žodžių, negali būti geresnis nė kokiame rašte“, - pažymėjo pirmasis Lietuvos istoriją lietuviškai parašęs Simonas Daukantas, savo „Darbuose“ naudojęsis  A. Kojalavičiaus veikalo medžiaga.

Rotušės (Turgaus) aikštė

„Rūpi jam Lietuvos istorija. Jis atidžiai skaito senuosius autorius, kritiškai juos vertina, papildo trūkumus, sukuria plačią Lietuvos istoriją. Tuo kūriniu Kojalavičius tikrai yra užsipelnęs nenykstantį garbės vainiką… Išgarsindamas Lietuvos vardą Vakarų Europoje, savo veikalu Kojalavičius pirštu prikišamai rodo, kad Lietuva yra visai atskira šalis, kad ji niekados nėra buvusi Lenkija“, - taip 1927 m. apie A.Kojalavičiaus  darbą kalbėjo prel. Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas. O istorikas kun. Jonas Totoraitis MIC pažymėjo: „Kojalavičius istoriją dėsto laikydamasis kritikos. Pirmoje dalyje rėmėsi Stryjkovskio „Kronika“, tik nesekė jos vergiškai, bet paėmė tik tai, kas nebuvo priešinga istorijos kritikai… Jis stabmeldiškos Lietuvos dar neaprašė visai gerai, tačiau istorijos kritikoje jis pažengė pirmyn“.

Susiję

Skaitiniai 6272057760983776076

Rašyti komentarą

  1. O ,kad dabar taip būtu2019-07-02 21:10

    Valdovas gali skirti į aukštąsias bei viešąsias pareigybes tik Romos tikėjimo žmones. Iš tų vietų turi būti šalinami ne tik stabmeldžiai, bet ir krikščionys išsižadėję paklusti Romos popiežiui.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Duok Dieve, kad kuo greičiau baigtųsi ši stabmeldystė, ir kad krikščionys paklustų ir garbintų mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, o ne Romos popiežių. Amen.

      Panaikinti
  2. Useful article, thank you for sharing the article!!!

    Website: blogcothebanchuabiet.com chia sẻ những câu nói mỉa mai người khác hay stt một mình vẫn ổn và giải thích hiện tượng chim sẻ bay vào nhà là điềm gì.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item