Irena Petraitienė. In memoriam mons. Vincentui Jalinskui (1925-2019)

Liepos 21 dieną, eidamas 95-uosius metus, į Tėvo namus išėjo Kauno arkikatedros bazilikos altaristas monsinjoras Vincentas Jalinskas. Lietu...

Liepos 21 dieną, eidamas 95-uosius metus, į Tėvo namus išėjo Kauno arkikatedros bazilikos altaristas monsinjoras Vincentas Jalinskas. Lietuvoje mylimas dvasininkas, sovietiniais laikais kunigų pogrindžio dalyvis, kardinolo Vincento Sladkevičiaus artimas bičiulis, jo paskutinių gyvenimo metų globėjas.
                    
Fronte brendęs pašaukimas

Iš Ukmergės, Taujėnų valsčiaus, Užulėnio kaimo, kilęs Vincentas Jalinskas 1948 m. į Kauną atvyko kaip Antrojo pasaulinio karo veteranas, atsargos leitenantas. Dvidešimt trejų metų aukštaitis, svajonę apie kunigystę puoselėjęs nuo fronto medicinos sanitaro tarnybos laikų, jos neatsisakė ir būdamas Kauno šilko audinių kadrų skyriaus viršininku. „Bręstant pašaukimui, širdį traukė tokie dvasininkai, koks buvo kun. Vincentas Sladkevičius, - atsiminimais yra dalijęsis mons. Jalinskas. - Jautei, kad žmogus su tavimi kalba širdimi. Visada, kai tik šis kunigas būdavo Katedroje, eidavau pas jį išpažinties. 

Kai prisipažinau, jog galvoju apie kunigystę, jis mane supažindino su marijonu kun. Pranciškumi Račiūnu, Šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriumi. JIS patarė dažniau lankytis jėzuitų Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, kur į vakarines pamaldas dažniausiai rinkdavosi buvę Kunigų seminarijos klierikai, kai kurie jos dėstytojai. Atsimenu, didelį įspūdį padarė aplankyta Kunigų seminarija. Tada pirmą kartą išgirdau klierikams skirtus mąstymus ir giesmę „Mariją mylėti“, kurią vėliau dažnai giedodavome. 

Vėliau, kun. Račiūno patartas, nuėjau į  Švč. Sakramento, buvusią studentų bažnyčią Vilniaus gatvėje, kur išpažinčių klausydavo arkivyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius. Jam išdėsčius savo gyvenimo siekius, troškimą būti kunigu, jis teisingai pastebėjo, jog dirbdamas kadrų skyriaus viršininku į seminariją nepateksiu. „Melskis ir lauk“, – tokiais jo žodžiais buvo sustiprinta mano viltis. Neilgai trukus mane pasikvietęs kan. Stankevičius tarė: „Aš tau tarnybą duosiu. Išeik iš „Kauno audinių“, būsi Katedros zakristijonu“. Tai buvo 1951-aisiais. Visi aplinkiniai, su Bažnyčia nesusiję žmonės, mane kvailino, nes negalėjo suprasti tokio poelgio motyvų. 1952 metais į Kauną atvyko ir mano pamiltasis kun. V. Sladkevičius. Jis, tapęs Kunigų seminarijos dėstytoju, dažnai aukodavo šv. Mišias Katedroje, klausydavosi išpažinčių, todėl mes dažnai susitikdavome. Tada kun. V. Sladkevičius man atskleidė meilę Marijai ir Viešpačiui. Pasitikėjau Dievo Motina, kaip jis patarė, ir įvyko nuostabių, man vienam žinomų dalykų. 1953 metų kovo mėnesį mirė Stalinas, o rudeniop aš įstojau į Kunigų seminariją.“
                      
Ko išmoko būdamas prefekto talkininku?

Seminarijoje prasidėjo tikra pažintis, tikras bendradarbiavimas su dėstytoju, dvasios tėvu ir prefektu (vedėju) kun. V. Sladkevičiumi. Aukštesniame kurse jis Vincentą pakėlė prepozitu, pirmakursių klierikų auklėtoju – ugdytoju. „Pirmojo kurso siela buvo prepozitas Vincelis, - atsiminimuose rašė arkiv. Sigitas Tamkevičius. - Jo pareiga buvo padėti mums gyventi pagal seminarijos ritmą ir rimtai siekti kunigystės. Mes gerbėme prefektą ir jo klausėme. O kalbėti jis mokėjo tikrai uždegančiai. Buvo matėsi, kad gyvena tuo, ką kalba. Be to, turėjo nemažą biblioteką religinių knygų, ir mes skaitėme jas dvasinio skaitymo valandėlėmis.“

Kauno tarpdiecezinės seminarijos vadovybė ir profesūra .Pirmoje eilėje iš kairės: kun. Vl. Michelevičius  (vyskupas), kun. V. Sladkevičius (kardinolas), rektorius kun. A. Šilingas, vyskupijos valdytojas kan. J. Stankevičius, kun. dr. L. Pukėnas, kun. A. Jaudegis, kun. A. Paberžis. Antroje eilėje iš kairės: kun. J. Preikšas (vyskupas), kun. V. Butkus, kun. L. Blynas, kun. Per. Tamulevičius. Kaunas, 1953 m. gruodžio 6 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Tai, ką mons. Vincentas išmoko būdamas prefekto ir dvasios tėvo kun. V. Sladkevičiaus talkininku, pasakodavo kunigų seminarijos klierikams. Ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai jį aplankydavo kunigystės kelią pasirinkę jaunuoliai. „Jo įpareigotas važiuodavau lankyti sergančių klierikų, kartais reikėdavo įsitikinti, kaip gyvena vieno ar kito kunigystei besirengiančio jaunuolio šeima. Atsimenu, buvo toks ligotas išblyškęs vaikinukas. Ramus, pamaldus, bet epilepsija sergantis. Važiavau jo tėviškėn, atrodo, į patį „svieto“ galą, į tolimą kaimą Ukmergės rajone. Sugrįžęs laukiančiam kun. V. Sladkevičiui galėjau tik patvirtinti jo spėjimą: „Taip, skurdas, vargas“. Mačiau, kad su ašaromis akyse jis buvo priverstas dėl ligos tą jaunuolį atleisti iš Kunigų seminarijos. Matydamas prefekto ir dvasios tėvo rūpestingumą bei gailestingumą, supratau, kaip iš tikrųjų žmogus žmogumi turi rūpintis. „Tu, Vinceli, – atsisveikinęs su ligotu jaunuoliu, man prisakė kun. Sladkevičius, – pasirūpink, kad jis turėtų butą ir darbą“. Taip padėjo kiekvienam, kuris dėl kokių nors priežasčių negalėdavo tęsti mokslo Kunigų seminarijoje, ieškoti darbo  vietos ir stogo virš galvos. Siųsdamas mane pasižiūrėti, kaip buvęs klierikas gyvena, būdavo, akcentuoja – svarbu, kad žmogus gatvėje neatsidurtų, kad darbą turėtų. Gero tėvo žymė – reiklus ir mylintis. Kiekvieną klieriką jis matydavo, kiekvienu pasirūpindavo, žinodavo, kuriam ko reikia...“

Kunigas Vincentas, 1958 m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

Kaip pavyksta išlaikyti dvasinę giedrą? 
  
Visų kartų dvasininkus sieja ta pati tarnystė Dievui, Tėvynei, žmogui. Jaunieji, matydami visada džiugų monsinjorą Vincentą, klausdavo, kaip jam pavyksta visada išlaikyti dvasinę giedrą? Ir vėl iš atminties iškildavo seminarija, šviesus dvasios tėvo kun. Vincento Sladkevičiaus veidas: „Atsimenu, didelio klierikų dėmesio sulaukė jo mąstymas apie tarnystę. Mums nauja buvo tai, kad tarnavimas, dvasios tėvo nuomone, yra švelnumo kupina sąvoka, tačiau ji iškreipta, gyvenimo purvu ir brutalumu apnešta. Dėl neteisingo tarnystės supratimo kyla didelių bėdų, net tragedijų. Geras tėvas visą gyvenimą tarnauja.“ 

Dabarties seminaristams nelenga įsivaizduoti, kad po seminariją šmižinėtų saugumiečiai, norėdami ką nors išpešt, užverbuot. Monsinjoras pasakojo: „Atsimenu, prieš kunigystės šventimus per rekolekcijas atėjo kun. Sladkevičius ir tyliai pranešė, kad su manim nori pasikalbėti seminarijos rektorius kun. Kazimieras Žitkus. Mačiau, kad dvasios tėvas labai susirūpinęs. Man dingtelėjo mintis, jog žinau vedėjo susirūpinimo priežastį. Nuojauta neapgavo. Gavau šaukimą į konspiracinį saugumo butą Laisvės alėjoje. Nuėjau – ir prasidėjo: „Arba dirbi mums, arba negausi kunigystės šventimų“. „Jeigu jūs mane verčiate pasirašyt, – jiems pasakiau, – pasirašau, bet žinokit, jog išėjęs einu į Nemuno pakrantę ir šoku į upę“. Saugumiečiai tokios mano reakcijos turbūt nesitikėjo, nes pirštus prie smilkinio ratuku pasukiojo, parodydami, kad trūksta proto. Tebūnie. Tada supratau jų gudrybę – griebti žmogų už gerklės, bet ne iki galo ją suspaust. Konspiracinio buto duris užvėriau nežinodamas, kuo viskas baigsis, kirbėjo nerimas, kad negausiu šventimų. Bet 1958 metų kovo 25 dieną mūsų kurso klierikai buvo įšventinti į kunigus. Charakteristikas pasirašė buvęs prefektas, jau vyskupu tapęs Vincentas Sladkevičius.“

1957 metais, prieš Kalėdas, savo mylimam dvasios tėvui kunigui Vincentui klierikas Vincentas padėjo pasiruošti kelionei į Birštoną, kur jo laukė vyskupas Teofilius Matulionis. Tądien šv. Mišioms patarnavau. Kunigas Sladkevičius tada kalbėjo: „Važiuoju. Man padirbdino didelį kryžių, kuris labai sunkus. Važiuoju pasimatuosiu tą kryžių“. Tada aš supratau, jog nuvilnijusios kalbos, jog mūsų dėstytojas kun. Vincentas gali tapti vyskupu, yra tiesa. Tai greitai paaiškėjo. Pirmąją Kalėdų dieną kan. Stankevičius katedroje pareiškė: „Mūsų kun. Vincukas tapo vyskupu“. Tylėjau ir laukiau sugrįžtant. Naujai konsekruotą vyskupą mes, jo mokiniai, nuoširdžiai sveikinome, bet mačiau, kad jo akys nelinksmos. Tvyrojo nežinia, vyskupiškų pareigų eiti neturi teisės, seminarijoje dėstyti taip pat daugiau negali. Teko ieškoti vietos, kur galvą priglausti. Vienas per kitą radome  vietą Žemaičių gatvėje. Savo kambarėlyje jis įsirengė koplytėlę, ten aukodavo Mišias. Dažniausiai aš jam patarnaudavau. Tada asmeninėje koplytėlėje turėjau progą iš arčiau pamatyti gilų vyskupo Vincento dvasingumą. Atrodydavo, jog kiekviena jo veido gyslelė, kiekvienas jos trūktelėjimas kalba apie gilų tikėjimą, apie Švenčiausiojo Sakramento tikrovę. Man, kaip kunigui, buvo didelė Dievo dovana būti šalia tokio dvasininko, turėjau progos daug ko iš jo pasimokyti. Pavyzdžiui, meilės Mergelei Marijai.

Iš  kairės: mons. K. Vasiliauskas, kardinolas V. Sladkevičius, mons. V. Jalinskas, 1999m. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.
Apsisukus gyvenimo ratui

Pirmoji kunigo Vincento Jalinsko tarnystės vieta buvo Kauno Šv. Juozapo parapija Vilijampolėje.Vikaras uoliai ėmėsi darbo, drąsiai tais neramiais laikais liudydamas savo pašaukimą. Jau tada pirmaisiais metais jis gavo įspėjimą už tai, kad, lydėdamas į kapines mirusius tikinčiuosius, su visais eina pėsčias procesijoje. Toliau džiugiai nešta kunigo tarnystė Šiauliuose, Santaikoje, Pajevonyje, Lazdijuose, palikusi ryškų pėdsaką tikinčiųjų atmintyje. 

1989 metų balandžio 10 dieną naujasis Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius pakvietė kunigą Vincentą Jalinską grįžti darbui į Kauno arkivyskupiją, ketindamas jį skirti Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonu. Kunigas Vincentas paklusniai atsiliepė į arkivyskupo prašymą, darbavosi, kaip visuomet, ištikimai ir nuoširdžiai. 1990 metais šventasis popiežius Jonas Paulius II paskyrė jį Jo Šventenybės kapelionu – monsinjoru.

Mons. V. Jalinskas. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

1992 metų balandžio 29 dieną monsinjoras Vincentas Jalinskas skiriamas Kauno arkikatedros bazilikos administratoriumi ir Kauno dekanu. Apsisuko jo gyvenimo ratas, ir kunigas vėl grįžo į tą šventovę, kurioje, klūpėdamas prie Dievo Motinos altoriaus, meldė pašaukimo malonės ir pagalbos. Čia jis liko tarnauti iki pat savo gyvenimo pabaigos. Iki 1996 metų ėjo dekano pareigas, o 1997 metų kovo 31 dieną buvo atleistas iš arkikatedros administratoriaus pareigų ir paskirtas arkikatedros altaristu, ypatingai jo globai pavedant arkivyskupą emeritą kardinolą Vincentą Sladkevičių.

Mons. V. Jalinskas ir seminaristai. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka.

„1996 metais jis mane pasikvietė ir paprašė būti kartu, globoti jį. Atsakyti negalėjau, be to, norėjau palengvinti jo ligos kamuojamas dienas. Mylėjau kaip žmogų, kaip mokytoją. Mačiau, kad jis kančios žmogus, kad kantriai visą gyvenimą nešė savo kryžių. Kiekvieną dieną, rytais ir vakarais, lankydavau kardinolą. Kalbėdavomės apie Bažnyčios reikalus. Iki paskutinių dienų jis domėjosi jos gyvenimu. Sakydavo: „Sėsk, Vinceli, ir pasakok“. Būdavo tokių dienų, kai Jo Eminenciją prašydavo pabūti jo nuodėmklausiu. Man tai buvo didelė malonė. Daug kur mūsų mintys sutapdavo, o ypač Mergelės Marijos garbinimo tema. Atsimenu, kartą Eminencija paklausė: „Vinceli, ką kalbėjai Motinos dienos proga?“ Aš jam papasakojau apie jauną moterį, sirgusią kraujo vėžiu, kuriai jos trylikametė dukra parašė paguodos laišką. Buvau labai sujaudintas, kai Jo Eminencija staiga lyg mažas vaikas giliai susigraudino: „Aš neparašiau mamai laiško, nieko neparašiau. O reikėjo parašyt. Visada reikia mamai parašyti – net ir tada, kai negali“. 

Susiję

Vincentas Jalinskas 2197772014724025895

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item