Artūras Judžentis. Vėl tapti tauta

propatria.lt nuotr.

Kadaise, Sąjūdžio laikais, lietuviai buvo tapę tauta. Šiandien, norint išlikti sparčiai globalizuojamoje Europoje, lietuviams vėl reikėtų ja tapti. Kodėl – tapti? Negi lietuviai nėra tauta, o kiekvienas lietuvis – tautos dalis? Negi tautiškumas nėra duotybė, suteikiama mums gimus? 

Ne, sakyčiau, – ne duotybė, o galimybė. Gimę lietuvių šeimoje, kiekvienas galime tapti lietuvių tautos dalimi. Tačiau tam reikia ne tik mokėti lietuvių kalbą, pažinti tautos istoriją ir papročius, bet ir dar šio to daugiau. 

Reikia vidinio postūmio, atsivertimo, kuris kiekvieno mūsų atskirybę sulietų su tautos bendrumu. Kiekvienas turime tokią galimybę. Kai tautos istorija virs ir mūsų praeitimi, kai tautos ateitis taps ir mūsų likimu – kai bus ne tas pats, ar bus išsaugota tradicinė lietuviška abėcėlė, kai rūpės, ar Lukiškių aikštėje iškils paminklas tautos didvyriams, kai skaudės dėl sudaužytos atminimo lentos Generolui Vėtrai ir dar daugelis kitų dalykų – kai įgysime tautinę savimonę, tik tuomet tapsime tautos dalimi, tik tokiu atveju imsime priklausyti tautai. Tautos nariu tampama. Tampama sąmoningomis pastangomis.

Tauta susideda ne iš žmonių arba, kaip dabar madinga sakyti, individų. Dėk žmogų prie žmogaus, individą prie individo – gausi minią, būrį, gaują, bet ne tautą. Tautą sudaro tik tautinę savimonę išsiugdę, tautinį jausmą įgiję žmonės. Save suvokiantys ne kaip atskirą, savarankišką ir savaime vertingą asmenį (individą), bet priskiriantys save tauta vadinamai žmonių bendrijai, sutapę su ja. Tautą nuo minios skiria tik tautinė savimonė, ji vienija tautos žmones, paverčia juos tauta.

Šiandien tautinės savimonės neturi net daugelis humanitarų ir lituanistų, nors iš įpročio jie dar yra su tauta tapatinami, ar net tapatinasi. Žmogaus veiklos sritis ar pobūdis, įgyta profesija turi mažai ką bendra su tautine savimone. Galima įvairiausia metodika nagrinėti lietuvių kalbą, taikyti moderniausias teorijas lietuvių literatūros tyrimams, kruopščiai tirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir... būti kurčiam tautos likimui, jos dvasinėms vertybėms. Priešingai, dažnai gydytojai, inžinieriai ar chemikai turi gyvą tautos jausmą. 

Įgijus tautinę savimonę, reikia dvasios pastangų jai išlaikyti. Todėl tautos žmogus kiek kitaip gyvena. Jis stengiasi puoselėti tautines vertybes, laikytis tautos pripažįstamų gyvenimo normų. Savo gyvenimu jis siekia stiprinti tautą. Šis siekis turėtų išaugti į veiksmą, nes tik veiksmas keičia mūsų gyvenamą pasaulį. Tai gali būti ir viešas kalbėjimas, rašymas ar dokumento pasirašymas, o kartais – ir dalyvavimas mitinge, eitynėse ar parašų rinkimas. Tik veiksmas pajėgus įveikti bedugnę tarp idėjos ir jos įgyvendinimo. 

Tad vėl tapkime tauta. Juk be mūsų, ji neturi kito kūno.