Algimantas Rusteika. Artėja metas pažvelgti į veidrodį, vyrai

propatria.lt nuotrauka 

Kiekviena tauta, turinti savo valstybę ir esanti jos verta, prisimena ir pagerbia savo didvyrius, tą valstybę ir tautą sunkiais momentais gynusius ir save už ją paaukojusius. Be tokių žmonių nei tautų, nei valstybių nebūna, nes jos tiesiog neišlieka.

Net ir žūdami kovoje prieš stipresnįjį jie dovanoja kitiems galimybę būti, nes nugalėtojams reikia ne lavonų, o paklusnumo ir žūstantieji už laisvę suteikia nugalėtiesiems galimybę išlikti ir ateities viltį. Ir visi didvyriai žūsta karuose, kurie visada ir iš visų pusių būna žiaurūs ir negailestingi.

Visos išdidžios ir save gerbiančios tautos prisimena savo didvyrius tokius, kokie jie buvo, atmena jų drąsą, nuopelnus tautai ir auką. Ir nekuria pasakų apie angelus su sparneliais, kurių nei karuose, nei taikos metu pasaulio istorijoje niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Nei viena išdidi ir save gerbianti tauta neleidžia pažeminti savo didvyrių atminimo. Nei saviesiems, tą darantiems už apgailėtinus politinės įtakos grašius. Nei veidmainiškai teisingumo reikalaujantiems svetimiesiems, nesugebantiems pasmerkti savųjų tikrų, o ne menamų žudikų.

Ne tikslas pateisina priemones, o priemonės parodo tikrąjį tikslą. Purvinais ir melagingais būdais padarytų gerų darbų nebūna, tą suprato ir žmonių akių bijojo net totalitarinės žmogėdrų valstybės, kurios žmones suiminėdavo ir išveždavo naktimis, kad niekas to nepamatytų.

Tai ne generolo Vėtros atminimą suėmė ir išvežė auštant. Išvežė mūsų savigarbą, namų saugumo jausmą, pasitikėjimą savo valstybe, tiesos ir šviesos viltį. Atrodo, nieko neįvyko, kregždės čirpsi ir troleibusai prašlama taip pat, bet valstybės neliko.

Liko tik butaforija, vis keičiamos kartono dekoracijos ir už virvučių tampomos modernios lėlės. Tauta, šimtais tūkstančių dalyvaujanti alaus ir myžimo šventėje, iš kurių nenorinčių nesikišti susirinktų gal šimtas. Ir džiaugsmas savuosius nugalėjusių akyse.

Šeima miršta tada, kada anūkai ima šlapintis ant senelių kapo. Kada nelieka pasitikėjimo ir įsivyrauja melas, tampantis patogiu įsitikinimu. Kada miela, sava komforto zonos smarvė ir vergo sielos ramybė priverčia verčiau patylėti.

Taip, eilinis išbandymas. Istorija kiekvienam žmogui, tautai ir valstybei siunčia išbandymus, kuriuos pastebi tik įvykiams atsitikus. Ar dar esam gyvi ir verti buvimo, ar čia, savo Žemėje esame tik nuolankūs baudžiauninkai? Artėja metas pažvelgti į veidrodį, vyrai.

Šaltinis: kaunoforumas.com