Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (III)

propatria.lt nuotrauka 

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA.

Apie mėgėjišką ir profesionalų požiūrį į politiką

Šis tekstas nėra A. Juozaičio kritika. Jo paskirtis yra visai kita. Kritikuoti pavėluotai, kai, vaizdžiai kalbant, šaukštai po pietų, būtų beprasmiškas laiko ir jėgų švaistymas. Vienintelis tokias pastangas pateisinantis motyvas rašyti šį tekstą yra siekis politologiniu ir dalykiniu požiūriu paaiškinti visuomenei, kodėl A. Juozaitis taip ir nebuvo paremtas Prezidento rinkimuose. 

Iš to, kas jau pasakyta pirmose dvejose straipsnio dalyse, turėtų būti akivaizdu, kad toks dalykinis aiškinimas neturi nieko bendro su visuomenėje sklandančiais vaizdiniais apie šio neparėmimo priežastis. Paplitusios nuomonės, jog tai įvyko dėl primityvių ambicijų, vaikiškų kaprizų, nemokėjimo susikalbėti ar kitų panašių asmeninių ir psichologinių priežasčių yra ne tik klaidingos, bet paprasčiausiai naivios. Grįžti prie šio reikalo skatina ne poreikis „pasakyti visą teisybę“ ar viešai „papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų“ – tai būtų nenaudingas ir beprasmiškas senų skaudulių aitrinimas. 

Esmė ta, kad šis reikalas ne tik nepaseno ir netapo praeitimi, bet jį prisiminti ir apmąstyti darosi vis svarbiau. Ir tai lemia ne kokios nors asmeninės, o grynai dalykinės  politinės priežastys. A. Juozaičio prezidentinė rinkimų kampanija tapo veidrodžiu, kuriame ypač ryškiai ir akivaizdžiai pasimatė vadinamosios antisisteminės arba pretenduojančios būti tokia opozicijos problemos ir negalios. Jų nepašalinus toji opozicija gali išlikti tokia, kokia yra dabar – tai reiškia, bejėgė – dar neribotai ilgą laiką. Dalykiškas ir kruopštus minėtos kampanijos apmąstymas yra vertingas tuo, kad gali padėti iš tiesų suvokti šias problemas bei negalias ir atrasti kelius, leidžiančius šiai opozicijai bent jau pradėti pamažu vaduotis iš dabartinio sąstingio ir bejėgiškumo būklės, kurią tiksliausiai derėtų vadinti ištisus dešimtmečius trunkančiu politiniu merdėjimu. 

Yra ir kita, dar praktiškesnė ir skubesnė priežastis, verčianti imtis šio nedėkingo darbo. Naujausi A. Juozaičio ir jo rėmėjų žingsniai duoda pagrindą manyti, kad artėjantys Seimo rinkimai virs Prezidento rinkimų kampanijos tęsiniu ir jų politinio scenarijaus mechanišku atkartojimu. Jeigu niekas nesikeis, ir šių rinkimų baigtis nesunkiai numatoma. 

Pirmasis atsakymas į daugelį A. Juozaičio gerbėjų kankinantį ir audrinantį klausimą, kodėl VF neparėmė jo kandidatūros rinkimuose, kelia šiek tiek nepatogumų. Ir ne todėl, kad būtų keblu tai paaiškinti, o todėl, kad atsakant tenka būti truputėlį tiesmukiškiems. O kalbant dar aiškiau – būti priverstiems priminti vieną VF bruožą, kuris apskritai turėtų būti akivaizdus ir savaime kristi į akis kiekvienam nors kiek atidesniam sambūrio veiklos stebėtojui. 

Taigi kalbant trumpai ir aiškiai: VF yra savitas tuo, kad jis yra ne mėgėjiškas visuomeninis-pilietinis sambūris. Jo branduolį sudaro nemenką praktinės politinės veiklos patirtį sukaupę ir/arba profesionalų akademinį pasirengimą įvairiose socialinės žinijos srityse turintys asmenys, tarp kurių yra daug politologų. Tai priminti nėra malonu – jautiesi nepatogiai ir nejaukiai. Labai norėtųsi šito išvengti. Tačiau tai neįmanoma, nes pagaliau kas nors turi prabilti itin nepatogia, galinčia lengvai visuomenę suerzinti ir papiktinti tema. Toji tema, – visuomenės politinio (ne)raštingumo klausimas. Jį kelti turbūt yra lengviausias būdas užsitraukti daugelio politiškai aktyvių žmonių rūstybę bei nemalonę, taigi padidinti nedraugų skaičių. Tačiau rizikuoti ir kalbėti verta tikintis, kad bent dalis šio straipsnio skaitytojų susimąstys ir pažvelgs į politinę veiklą kitomis akimis. 

Pradžiai pakaktų pagalvoti, kokia iš tiesų didelė politinio neišprusimo kaina. Juks šitoks neišprusimas yra dirva, kurioje veši iracionalus, naikinantis pačius blaivaus ir kritiško politinio mąstymo pradus, egzaltuotas jausmingumas. Šis savo ruožtu yra ideali terpė klestėti įvairiausio plauko politiniams demagogams ir sukčiams.

Mėgėjiškai suprantantį politiką žmogų atpažinti gana lengva. Skiriamasis jo bruožas – nuoširdus tikėjimas dviem dalykais. Pirmiausia jis įsitikinęs, kad politikoje įmanoma padaryti ir įgyvendinti ką tik užsimanius, nes tariamai tam tereikia gerų norų, pasiryžimo ir tvirtos valios siekti užsibrėžto tikslo. Iš esmės tai yra voliuntaristinis požiūris, kad lemiamas politikos veiksnys yra žmonių valia, galinti įveikti bet kurias kliūtis ir laisvai kurti jos įsivaiduojamą politinę tikrovę. Ne mažiau tvirtas ir kitas įsitikinimas, kad tariamai nesama jokių griežtų politikos meno taisyklių, tad trokštamą rezultatą esą galima pasiekti neatsižvelgiant į šias taisykles ir veikiant bet kaip, o kalbant dar aiškiau – laisvai improvizuojant ir kliaujantis vadinamuoju klaidų ir bandymų metodu. Kas nors vis tiek išeis  – tokia būtų trumpa ir paprasta šitokios nuostatos formuluotė.

Politinis neišprusimas ir iš jo kylanti minėta voliuntaristinė nuostata, kad „politikoje viskas įmanoma – tereikia tvirtai norėti“ yra viena svarbiausių priežasčių, sukrėtusių ar net sužlugdžiusių ne vieną visuomenę ir valstybę. Deja, jos visiškai atsikratyti nėra įmanoma. Politika iš kitų veiklos sričių išsiskiria tuo, kad turi keistą ir sunkiai paaiškinamą galią atimti iš žmonių sveiką nuovoką. Nužiesti puodą, pasiūti batus, parašyti eilėraštį ar operą, išspręsti matematikos uždavinį ar pastatyti namą – kiekvienam sveikos nuovokos turinčiam žmogui nekyla abejonių, kad norint tinkamai atlikti šiuos darbus, yra būtinos tam tikros teorinės žinios ir praktiniai įgūdžiai. Tačiau susidūrus su politiniais reikalais ši sveika nuovoka dažnai dingsta. 

Šiuo atžvilgiu politika viešojoje nuomonėje mįslingai tampa veiklos sritimi, kurią žaismingai galima prilyginti, pavyzdžiui, meterorologijai ar krepšiniui: nors puikiai suvokiama, kad šias sritis išmano tik kvalifikuoti specialistai, vis tiek kyla sunkiai įveikiama pagunda „numatyti“, kokie bus kito pavasario orai, arba nuspręsti, kad lemiamu rungtynių momentu treneris padarė klaidą išleisdamas į aikštę „ne tą“ žaidėją. Būna ir ligonių, kurie, užuot papasakoję gydytojui apie savo negalavimus ir sulaukę jo diagnozės bei išrašomų vaistų recepto, patys „diagnozuoja“ savo ligą ir sako „daktarėli, man atrodo, kad sergu tuo ir tuo, išrašykite man šitų vaistų“. Šie pavyzdžiai gali atrodyti linksmi ar net juokingi, tačiau jie iliustruoja visais laikais politiką persekiojančią rykštę: atsainų ir lengvabūdišką požiūrį į šią ypač sunkią ir atsakingą veiklos rūšį. 

Iš čia kyla minėtas sveikos nuovokos praradimas. Jis pirmiausia pasireiškia kaip milžiniškas paradoksas: paplitęs ir tvirtai įsišaknijęs požiūris, kad politika yra paprastas ir lengvai suprantamas dalykas, savaime skatina kiekvieną asmenį laikyti save jos žinovu ir tuo pat metu pamiršti, kad tokio masto žmoniją ištikusios katastrofos kaip abu pasauliniai karai didele dalimi buvo politikų nusikalstamo neatsakingumo, neįtikėtino nemokšiškumo, jų priimtų stulbinamai klaidingų ir atvirai kvailų sprendimų rezultatas. Tokių klaidų kaina būna siaubinga.

Kokia stipri ir gaji, todėl sunkiai įveikiama, politinės visažinystės iliuzija geriausiai įrodo tai, kad jos belaisviais ir įkaitais tampa net labai mokyti ir apsišvietę žmonės. Daugybė tokių žmonių tiki, kad jų turimas geras akademinis išsilavinimas ir platus pasaulėžiūrinis bei kultūrinis akiratis savaime leidžia puikiai perprasti ir išmanyti politikos reikalus, nes tam esą nereikia jokio specialaus pasiruošimo ir šios srities žinių. Kad ši iliuzija išsisklaidytų, nebūtina žinoti, jog senovės graikai laikė politiką antruoju pagal kilnumą, bet ir pagal sudėtingumą menu po filosofijos. Visiškai pakaktų pagalvoti, ką reiškia banalus faktas, kad visame pasaulyje akademinėms politikos mokslų studijoms ir tyrimams skiriamos milžiniškos lėšos. Ar tai ne įtikinamas įrodymas, kad skirtumas tarp mėgėjiško ir profesionalaus politikos išmanymo vis dėlto egzistuoja?

Kol kas dažniausias atsakas į bet kuriuos mėginimus priminti esant šį skirtumą būna nuvalkioti kaltinimai „elitizmu“, „žvelgimu iš aukšto į paprastus žmones“ bei atviru ar paslėptu siekiu paversti politinę veiklą tik siauros grupelės „išrinktųjų“ monopoliu. Šie „argumentai“ yra laužti iš piršto. Kad visuomenė būtų politiškai išprususi, visiškai nebūtina, kad visi piliečiai taptų politikos filosofais ir mokslininkais. Yra daugybė būdų pasiekti, kad profesionalų kuriamos žinios apie politiką būtų prieinamomis formomis skleidžiamos piliečiams ir šitaip jų įgytų platūs gyventojų sluoksniai. Būtent tai yra daroma savo piliečių politinę kultūrą nuosekliai ir kryptingai ugdančiose šalyse. Bet ne Lietuvoje. 

Vos atkūrus nepriklausomybę šalyje pradėtas visų gyvenimo sričių „depolitizavimo“ vajus tęsiasi iki šiol ir subrandino įspūdingus vaisius. Rezultatas akivaizdus – lietuviai tapo viena iš labiausiai nupolitintų ir politiškai neraštingiausių Europos tautų. Akivaizdus šito įrodymas – reprezentatyviais tyrimas atskleistas Lietuvą tarp visų šalių išskiriantis itin didelis visuomenės socialinis ir politinis pasyvumas, kurio viena iš priežasčių neabejotinai yra ir sąmoningai sukurtas bei dirbtinai palaikomas politinis piliečių mažaraštiškumas – siauras ir primityvus politinis akiratis, trukdantis adekvačiai suvokti svarbiausias šalies problemas ir tautai bei valstybei kylančias grėsmes ir iššūkius.

Taigi priminti VF profesionalumą tenka ne iš gero gyvenimo. Šitaip elgtis skatina ne tuštybė, o primygtinė būtinybė kaip nors atkreipti visuomenės dėmesį į esminį faktą: Lietuvoje negalimi jokie didesni pokyčiai, kol jų norintys ir siekiantys žmonės nesupras, kad politikoje, kaip ir bet kurioje kitoje veiklos srityje, egzistuoja lemiamai svarbus skirtumas tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo. Iš pažiūros savaime akivaizdi ir net banali, realybėje – sunkiai ir lėtai įsisąmoninama tiesa. Nors ją įsisąmoninti seniai reikėjo. Turtine nelygybe ir socialine atskirtimi Lietuva „blizga“ tarp visų ES šalių. Tačiau beveik per tris dešimtmečius šalyje įvyko vos vienas didelis protesto prie išnaudojimą ir skurdą mitingas. Ir tas pats buvo išvaikytas guminėmis kulkomis. Netrūksta besistebinčių ir besipiktinančių šį išnaudojimo ir skurdo jungą kantriai ir nuolankiai velkančios tautos pasyvumu, tarsi liudijančiu abejingumą savo pačios likimui. 

Tačiau kur kas rečiau susimąstoma, kad šis valią priešintis ir kovoti palaužęs bejėgiškumas nenukrito iš dangaus. Jo tikroji priežastis – piliečių protus užvaldžiusios ir pavergusios ideologijos bei ją skleidžiančios propagandos galia. Ji neatsirado iš niekur. Šią ideologiją, priverčiančią žmones patikėti, kad tik jie patys kalti dėl savo varganos padėties, konstruoja visapusiškai išplėtotas politikos mokslų centrais ir „idėjų kalvėmis“ vadinamų įstaigų tinklas. Ji skleidžiama visais masinės informacijos ir propagandos kanalais, kažkodėl nekaltai ir klaidinančiai vadinamais „žiniasklaidos priemonėmis“. 

Galima į valias piktintis tokiais ideologiniais šarlatanais ir smegenų plovėjais. Arba iš jų šaipytis. Tačiau tai nieko nepakeis. Reikalo esmė visai kita: ši melaginga ir nežmoniška ideologija vis dėlto yra gana rafinuotas minėtų įstaigų intelektualinės veiklos produktas ir konstruktas. Tai reiškia, kad joks buitinis politinis mąstymas iš principo nėra pajėgus veiksmingai pasipriešinti nuosekliai išplėtotai ideologinių pažiūrų sistemai – net jeigu jos klaidingumas ir melagingumas atrodo akivaizdus kiekvienam sveikos nuovokos nepraradusiam žmogui. Apibendrinant tiks ir šitoks palyginimas: grumtis su puikiai profesionalų sustyguota politinės ir ideologinės propagandos mašina remiantis vien buitiniais, arba „sveiko proto“, argumentais yra tas pat, kas apsiginklavus tik ietimi ir skydu stoti prieš stambaus kalibro pabūklą turintį ir storų šarvų saugomą tanką. Tokiai kovai laimėti nepakanka ir jau minėto romantiško pasakojimo apie keturis bokštus. Ideologijos pavergtai visuomenės sąmonei pažadinti ir išlaisvinti būtini visiškai kito lygmens argumentai, kuriuos, deja, galima rasti tik nuobodžiose politikos mokslų knygose.

Tai patvirtina ir Sąjūdžio patirtis. Jame nebuvo profesionalių politikų ir administratorių. Sąjūdį sukūrė įvairiausių visuomenės sluoksnių, skirtingų pažiūrų ir išsilavinimo patriotiški žmonės. Jų visų indėlis neįkainojamai svarbus – nevalia nuvertinti niekieno pastangų ir vaidmens. Ir vis dėlto reikėtų atsiminti ir pripažinti, kad tautinio Atgimimo lūžis įvyko tada, kai Sąjūdyje sutelkus tam metui dideles akademines pajėgas pavyko perimti intelektualinę iniciatyvą iš komunistinio režimo gynėjų ir galiausiai jei ne visiškai sutriuškinti, tai bent smarkiai apardyti ir susilpninti Lietuvos gyventojų tautinę ir valstybinę sąmonę nuodijusią ir griovusią ideologinio-propagandinio melo mašiną.

Dabar veikianti mašina kur kas rafinuotesnė ir nejuntamesnė, todėl grumtis su ja dar sunkiau. Norėdama su ja kovoti ir ją įveikti, opozicija privalo sutelkti visas esamas intelektualines pajėgas. Tai turi būti pasakyta griežtai ir aiškiai, nes kito kelio paprasčiausiai nėra.

Tačiau šie svarstymai tiesiogiai susiję ir su konkretesniu – vadinamuoju A. Juozaičio parėmimo klausimu. Tik suvokus ir deramai įvertinus skirtumą tarp mėgėjiško ir profesionalaus požiūrio į politiką tampa įmanoma suprasti, kodėl Vilniaus Forumui šis klausimas buvo toks sunkus. Tai, kas mėgėjo akimis yra paprastas ir savaime akivaizdus, jokių abejonių nekeliantis ir didesnių pastangų nereikalaujantis politinis veiksmas bei tiesiausias ir lengviausias kelias į sėkmę, profesionaliam žvilgsniui neretai atsiveria kaip milžiniškų ir neretai gal net nenugalimų kliūčių ir paslėptų vilkduobių ruožas, kurį sėkmingai įveikti galima tikėtis tik išsprendus virtinę kebliausių  intelektualinių ir praktinių galvosūkių. Būtent šitos aplinkybės nesuprato ir neįvertino daugelis primygtinai reikalavusių paremti A. Juozaitį jo gerbėjų. 

Nuolatos skambėjo klausimas: kodėl nenorite paremti A. Juozaičio? Tačiau beveik niekada nebuvo klausiama kitaip – kodėl negalite  paremti A. Juozaičio? Tarp šių iš pažiūros beveik tapačių klausimų tvyro praraja. Pirmasis yra mėgėjiškas ir tuščias, todėl beprasmiškas. Antrasis – profesionalus ir dalykiškas, todėl – prasmingas. Svarstytinas ir iš principo atsakomas.

Bus daugiau