Vytautas Radžvilas. Prezidento rinkimų kronika: nesame bendražygiai (II)

propatria.lt nuotrauka 

I dalis – ČIA.

Lietuva yra čia sambūris: dviveidis Janas

Po susitikimo galutinai tapo aiškus padėties patriotinių jėgų stovykloje ir jų perspektyvų Prezidento rinkimuose vaizdas. Padėtis buvo beviltiška dviem atžvilgiais. Tik tokią išvadą leido daryti politinis jos apmąstymas. Vertinant politologiniu požiūriu, susitikome ir bendravome su susidvejinusiu, bet šito nesuvokiančiu arba nenorinčiu pripažinti, todėl pradedančiu iš anksto  pasmerktą nesėkmei rinkimų kampaniją kandidatu. Neišvengiamai laukė dvejopas – organizacinis ir idėjinis politinis – patriotinės visuomenės ir tautinių jėgų kiršinimas bei skaldymas. Reikia pabrėžti, kad jį daugiausia ir pirmiausia lėmė ne asmeninės kandidato savybės (rimtos politologinės analizės požiūriu jos yra tik šalutinis veiksnys), bet jo dar iki susitikimo su VF organizacine grupe padaryti politiniai pasirinkimai. Būtent šie pasirinkimai, o ne asmeninės charakterio savybės, iš karto apibrėžė kandidato vietą politinių jėgų lauke, tuo pačiu – ir jo galimybes bei perspektyvas rinkimuose. A. Juozaitis sąmoningai ir laisvai galėjo rinktis vieną iš dviejų dalyvavimo rinkimuose strategijų, nes alternatyvos buvo itin aiškios. Pirmoji galimybė – priimti TF siūlymą bendradarbiauti ir prisidėti prie forumo veiklos. 

Kad būtų visiškai aiški šito siūlymo prasmė ir jo atveriamos galimybės politinei veiklai, dar kartą noriu pabrėžti: TF nėra politinė organizacija ir juo labiau partija. Forumas yra tik idėjinė patriotiškų žmonių telkimosi platforma, atvira skirtingų politinių pažiūrų piliečiams, kurie ištikimi Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios Respublikos idealams ir siekia sukurti sąlygas naujam Lietuvos tautiniam ir valstybiniam atgimimui. Būtent todėl niekada nemėginta paversti TF griežtai sustruktūrintu ir formaliai įteisintu visuomeniniu-politiniu sambūriu. Kalbant dar aiškiau: TF nėra niekieno nuosavybė ir jis nėra organizacija, pretenduojanti į tautinių ir patriotinių jėgų vedlio vaidmenį bei kviečiantį prie jo prisijungti kitas jėgas. Šia prasme TF yra sąjūdinio tipo struktūra. Jis nėra politinis „vyresnysis brolis“, kuris siektų vienyti ir telkti apie save minėtas jėgas. Kitaip nei partijose, jame nėra skirties tarp „vadovybės“ ir „narių“, nes kiekvienas jo narys dirba pagal išgales, o sprendimai priimami bendruose ir atviruose pasitarimuose. Vienintelė sąlyga tapti forumo nariu – savanoriškas įsipareigojimas vadovautis jo Deklaracijoje išdėstytomis pasaulėžiūrinėmis ir vertybinėmis nuostatomis. 

Tad A. Juozaičiui pateiktas siūlymas prisidėti prie TF veiklos faktiškai buvo kvietimas tapti dar vienu naujos tautinio atgimimo santalkos dalyviu bei kūrėju. Tai buvo tiesiausias ir vienintelis kelias tapti tikru – nepriklausomu ir galinčiu iš tiesų atstovauti patriotiškai visuomenei bei ją vienyti – kandidatu Prezidento rinkimuose. Maža to, šitoks pasirinkimas savaime būtų politiškai pateisinęs ir įprasminęs jo dalyvavimą rinkimuose. Ir nepavykus jų laimėti, pati šitokio kandidato rinkimų kampanija būtų tapusi galingu Lietuvos visuomenę politiškai žadinančiu ir tautines-patriotines jėgas vienijančiu veiksniu. Net ir nesėkmės atveju būtų buvę stiprinami ar net pakloti tvirti tautinių jėgų santalkos pamatai ruošiantis Seimo rinkimams. 

Tačiau A. Juozaitis apsisprendė kitaip. Jis pasirinko partinio kandidato kelią. Tai buvo lemiamas strateginis pasirinkimas. Viena yra kurti plačią tautinio ir valstybinio atgimimo santalką ir iš tiesų būti tautines ir patriotines jėgas reprezentuojančiu kandidatu, rimtai siekiančiu laimėti rinkimus. Visai kas kita yra būti vienos partijos kandidatu, tarnaujančiu jos interesams, bet mėginančiu nuslėpti šį faktą dirbtinai kuriamu visas patriotines jėgas užsimojusio suvienyti kandidato įvaizdžiu. Neatsitiktinai įsteigtas būsimasis LYČ sambūris iš pat pradžių buvo dviveidis Janas, turėjęs padėti Juozaičio kandidatavimą iniciavusiems tautininkams nuslėpti nuo visuomenės tikrąjį – ne prezidentinį, bet seiminį – rinkimų pobūdį bei tikslą, taip pat A. Juozaičiui numatytą vaidmenį šiuose rinkimuose. Šviesusis, plačiajai visuomenei skirtas ir noriai rodomas Jano veidas – plati patriotinių jėgų santalka, deklaruojanti tikslą pagaliau iškelti ir išrinkti tikrą Tautos prezidentą. Tamsusis, tik siauram sumanyto plano įgyvendintojų būreliui žinomas ir įžvalgesniems stebėtojams matomas veidas – tautininkų vadovybės sukurtas ir jų kontroliuojamas politiškai naivių patriotų sambūris, turintis paremti kandidatą, tik imituojantį rimtą dalyvavimą Prezidento rinkimuose, o iš tikrųjų paverčiantį juos vienos partijos reklamine ir pasiruošimo Seimo rinkimams kampanija.

Šios galimybės – dvi visiškai skirtingos ir nesuderinamos dalyvavimo Prezidento rinkimuose vizijos. Skirtingos dalyvavimo tikslo, strategijos ir veikimo būdo sampratos. Pirmoji vizija buvo telkianti, kurianti ir viltinga. Antroji – skaldanti, griaunanti ir vedanti į aklavietę. 

Įsteigtas sambūris kaip tik ir buvo šių dviejų vizijų konflikto įsikūnijimas. Šis konfliktas buvo fundamentalus ir potencialiai pragaištingas. Po susitikimo neliko nei menkiausių abejonių: jeigu neįvyks stebuklas ir konfliktas nebus išspręstas, įtampos ir prieštaravimai tarp dviejų LYČ‘o sambūrio Jano veidų, tarp tautininkų ir kitų A. Juozaičio rėmėjų, sprogdins sambūrį iš vidaus ir jį silpnins, o galiausiai sužlugdys visą prezidentinių rinkimų kampaniją. Tik tokią baigtį žadėjo A. Juozaičio apsisprendimas būti slaptuoju partiniu kandidatu.

Kad neliktų jokių abejonių dėl šio apsisprendimo padarinių, verta dar kartą pabrėžti, koks iš tiesų skirtumas tarp dviejų organizacinių rinkimų platformų. TF yra viršpartinis politinis darinys, tad rėmimasis juo automatiškai būtų laidavęs A. Juozaičiui viršpartinio, tai yra visų patriotinių jėgų keliamo nacionalinio kandidato, rangą ir įvaizdį. Susisiedamas išimtinai su tautininkais jis, vaizdžiai kalbant, stojo ant partinės platformos. Atsispirdamas nuo šios siauros platformos jis iš tikrųjų pasirinko netinkamą starto aikštelę ir pasmerkė save kovoti dėl nacionalinio kandidato statuso su kitais pretendentais. Tokiomis aplinkybėmis išspręsti šį uždavinį ir laimėti Prezidento rinkimus galimybių buvo ne daugiau, negu garsiajam baronui Miunhauzenui ištraukti save už plaukų iš pelkės.

Sąjūdžio legendos iliuzijos 

Siūlymas A. Juozaičiui kuo skubiau atsikratyti jį daugybę metų persekiojančio „Istorinės klaidos“ šešėlio nebuvo užgaida ar nepamatuotas pageidavimas. Tai buvo absoliučiai būtina politinė sąlyga (taigi ne dirbtinai kuriama kliūtis) paremti jį Prezidento rinkimuose. Iš tikrųjų tai buvo lemiamai svarbus klausimas: kokie rinkėjai galėtų būti jo didžiausia atrama, o sakant paprasčiau, tapti pagrindine balsuotojų už jo asmenį baze? Buvo akivaizdu, kad neatsikračius minėto šešėlio, A. Juozaičio potencialių rinkėjų sluoksnis liks gana siauras, ir jis neturės jokių galimybių nors kiek sėkmingiau pasirodyti rinkimuose. Savaime suprantama, už jį jokiomis aplinkybėmis negalėjo balsuoti V. Landsbergio gerbėjai ir tvirti TS-LKD šalininkai. Taip pat nebuvo pagrindo tikėtis, kad jį savaime, be jokių paties kandidato pastangų, parems „Istorinės klaidos“ ir glaudžių ryšių su A. Brazausko partija neužmiršę sąjūdininkai ir visi kiti komunistinių kolaborantų nemėgstantys rinkėjai. A. Juozaitį noriai galėjo paremti tik palyginti nedidelis sluoksnis buvusių sąjūdininkų ir piliečių, kuriems kandidato sąjūdinė veikla ir nuopelnai atkuriant valstybę atpirko ir užgožė vėlesnius jo politinės veiklos žingsnius ir klystkelius. 

Dar vienas balsų šaltinis – Sąjūdį santūriai arba neigiamai vertinantys ir palankiai A. Brazausko epochą prisimenantys rinkėjai. Tačiau jų balsus būtų tekę atimti net iš kelių kairiąsias pažiūras deklaruojančių politinių jėgų – LVŽS ir abiejų socialdemokratų partijų iškeltų arba remiamų kandidatų. Vienintelė galimybė ir viltis pakeisti tokią nepalankią padėtį ir laimėti daugiau absoliučiai būtinų balsų buvo palenkti savo pusėn atlaidesnius „Istorinės klaidos“ kritikus, kurie dėl Lietuvos ateities būtų įstengę nors balsavimo dieną pamiršti jiems nemalonius kandidato politinės biografijos epizodus. Gerai pasistengus tokių rinkėjų galėjo rastis gana daug. Tačiau pakeisti jų nuomonę galėjo tik pats į juos atvirai ir nuoširdžiai kreipdamasis kandidatas. Niekas kitas šito negalėjo padaryti. Tačiau, kaip minėta, A. Juozaitis net nesileido į kalbas šiuo klausimu, šitaip sąmoningai atmesdamas vienintelį perspektyvų – atviro ir sąžiningo dialogo su patriotine visuomene kelią. 

Tai buvo dar vienas lemiamai svarbus politinis jo apsisprendimas ir pasirinkimas. Panašiai kaip pirmuoju atveju, kai reikėjo apsispręsti dėl organizacinės-politinės rėmimo platformos, alternatyva buvo ta pati: atvirumo ir dialogo arba uždarumo ir dominavimo kelias. A. Juozaitis ir šį kartą rinkosi antrąjį kelią. Jis akivaizdžiai vylėsi, kad ši strategija padės jam laimėti trūkstamus rinkėjų balsus ir nutylint „Istorinės klaidos“ klausimą. Ji buvo grindžiama prielaida, kad nepalankius prisiminimus apie „Istorinę klaidą“ įmanoma ištrinti, o kalbant tiesmukiškiau – „užmušti“ susikuriant du juos užgožiančius kandidato įvaizdžius. Sąjūdžio legendos ir patriotinių jėgų vienytojo bei Tėvynės gelbėtojo įvaizdžius. 

Jau per susitikimą su VF organizacinės grupe į klausimą, kodėl taip ilgai atitolęs nuo visuomeninės veiklos staiga grįžta ir viešąjį gyvenimą ir net ketina dalyvauti Prezidento rinkimuose, A. Juozaitis atsakė, kad „jums“ (turėdamas omenyje TF ir kitus patriotinius sambūrius) „trūksta galvos“, tad jis pasirengęs ja tapti. Tai buvo netiesioginė, bet aiški ir nedviprasmiška užuomina, kad jis pasiryžęs prisiimti sąjūdinio tipo patriotinių jėgų santalkos „galvos“, tai yra vedlio ir vėliavos, vaidmenį. Vėlesni įvykiai visiškai patvirtino, kad šis įspūdis buvo teisingas. 

O jeigu kas nors dar turėjo abejonių dėl susitikime pasakyto žodžio „galva“ prasmės, jas galutinai išsklaidė prieš rinkimus duotas kandidato interviu. Jame A. Juozaitis tiesiai išsakė savo įsitikinimą, kad laimės rinkimus ar bent jau pateks į antrąjį jų turą todėl, kad juose dalyvauja kaip vienintelis Sąjūdžio legendos nešėjas. Toks įtikėjimas minėtos legendos galia pritraukti rinkėjus buvo nepagrįstas dvejopai ir vertintinas kaip savęs apgaudinėjimas. Pirmiausiai A. Juozaitis neįvertino tos aplinkybės, kad Sąjūdžio legenda smarkiai aptrupėjusi ir iš jos geriausiu atveju tėra likę šukės. Sąjūdį gaubusi romantinė aureolė seniai išblėso. Nors formaliai valstybę atkūręs judėjimas yra pripažįstamas ir gerbiamas, iš tikrųjų jis atsimenamas ir vertinamas prieštaringai. Nemenka visuomenės dalis kaltina (kiek pagrįstai – kitas klausimas) Sąjūdį dėl Lietuvą ištikusių negandų ir jį vertina neigiamai. Jau vien todėl Sąjūdžio legendos mobilizuojanti galia yra ribota. 

Dar menkesnės atrodė A. Juozaičio galimybės burti rėmėjus pasitelkiant ir taip apnykusios Sąjūdžio legendos nešėjo įvaizdį. Kadangi klausimas jautrus, būtina itin aiški ir dalykiška politinė kalba, atsiribojant nuo bet kokių asmenybinių vertinimų. Neigti ar menkinti A. Juozaičio nuopelnus Sąjūdžiui yra nesąžininga ir negarbinga. Tačiau reikia ir objektyviai pripažinti: garsųjį pranešimą Dailininkų sąjungoje perskaitęs, su Roko maršu žadinęs Lietuvą, leidęs „Sąjūdžio žinias“ Juozaitis ir dėl vis dar neaiškių priežasčių rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą atsiėmęs savo kandidatūrą Brazausko naudai, vėliau blaškęsis, „Istorinę klaidą“ parašęs ir galiausiai į komunistinės nomenklatūros stovyklą perėjęs, jos globojamas ir remiamas Juozaitis yra du skirtingi asmenys. Šį dvilypumą įkūnija du skirtingi politinės biografijos tarpasniai, kurie sugriovė vientisą A. Juozaičio-sąjūdininko įvaizdį ir faktiškai jį suskaldė į du priešingus ir nesutaikomus įvaizdžius. 

To pakanka, kad A. Juozaičio rėmėjų sluoksnis būtų dar mažesnis. Juk ir taip smarkiai aptirpusį Sąjūdžiui pagarbą jaučiančių piliečių sluoksnį šie įvaizdžiai suskaldė į dar dvi dalis – Juozaičio rėmėjus ir priešininkus. Todėl strategija išnaudoti Sąjūdžio legendos ir jos nešėjo įvaizdį iš principo negalėjo būti veiksminga. 

Vienybės miražas: „Jie visi kalba panašiai“

Šviesių perspektyvų nežadėjo ir antrasis – patriotinių jėgų vienytojo ir Lietuvos gelbėtojo įvaizdis. Jį reikėjo svariai ir įtikinamai pagrįsti. A. Juozaičio galimybės tai padaryti buvo itin kuklios. Visų šalių politinė istorija be išlygų ir išimčių liudija, kad į nacionalinio lyderio vaidmenį pretenduojantis politikas privalo atitikti griežtas ir seniai žinomas sąlygas. Jam būtina turėti nuolatine veikla ir nuveiktais darbais, o ne vien praeities nuopelnais, pelnytą įtaką ir neginčijamą autoritetą. Taip pat būtina fundamentali ir aiški politinė idėja ir tikslas, galintys sutelkti ir įkvėpti plačius visuomenės sluoksnius. Taip pat reikalinga nuosekli ir įtikinama politinė programa ir aiški bei suprantama jos įgyvendinimo strategija ar bent jau būtiniausių ir prioritetinių veiksmų planas. Ir galiausiai toks pretedentas į lyderius turi ne „apsireikšti“ ar „išsikelti“, o būti iškeltas sąmoningai ir valingai pasiryžusių jį tvirtai remti visuomenės grupių ir politinių jėgų. A. Juozaitis šių sąlygų neatitiko. Jis laikėsi atokiai nuo daugybę metų aktualiausias krašto problemas kėlusių visuomeninių ir pilietinių sambūrių veiklos, tad jokiais darbais nebuvo užsitarnavęs pelnyto jų pasitikėjimo ir juo grindžiamos savaime suprantamos politinės paramos.

Negana to, jis vengė viešai išsakyti poziciją skaudžiausiais šalies klausimais. Jais pradėjo plačiau ir aštriau kalbėti smarkiai vėluodamas, jau pasiskelbęs kandidatu į prezidentus. Toks pavėluotas susirūpinimas apgailėtina nykstančios Lietuvos padėtimi negalėjo atrodyti nuoširdus ir įtikinamas. Kandidatas taip pat nepateikė jokios aiškesnės jo siekius pagrindžiančios idėjos ar vizijos, išskyrus deklaruojamą tikslą tapti tautinių jėgų vienytoju ir vedliu. Apie politinę programą neverta ir kalbėti – nebūta net jos pradmenų, nebent jais laikysime dvylika tezių. Maža to, nebuvo ir jokio konkretesnio plano, kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu galėjo būti vienijamos tos patriotinės jėgos. Galiausiai jis prisistatė kaip vienos partijos keliamas kandidatas ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, kodėl, kokiomis sąlygomis ir kokiu būdu jį galėjo ir turėjo paremti kitos politinės jėgos. 

Taigi aiškėjo, kad nieko panašaus į dalykinį pagrindą A. Juozaičiui tapti tautinių jėgų vienytoju nėra. Šitoks pagrindas ir jį realiai atitinkantis vaidmuo bei statusas įgyjamas tik išankstiniu ir kantriu parengiamuoju darbu. Praktiškai neturėjęs įdirbio visuomeninėje veikloje A. Juozaitis paprasčiausiai neturėjo kitos išeities, kaip mėginti kitaip susikurti siekiamą vienytojo ir telkėjo įvaizdį. Tai buvo įmanoma padaryti tik surandant neturimo realaus pagrindo pretenduoti į šį vaidmenį pakaitalą. Kalbant paprasčiau ir tiesmukiškiau – nors efemerišką ir iliuzinę trūkstamo pagrindo imitaciją. Buvo tik vienas prieinamas įrankis kurti tokį imitacinį nesamo pagrindo pakaitalą. Išraiškinga ir įtaigi kalba, tai yra puošni ir užvaldanti politinė retorika – štai kas buvo praktine visuomenine veikla įgyjamą politinį svorį ir auotoritetą pakeitęs vienijimo pagrindas, turėjęs skatinti patriotiškus piliečius burtis apie kandidato asmenį ir vėliau balsuoti už jį rinkimuose. Šios retorikos užuomazga buvo keli skambūs žodžiai: tauta, valstybė, neoliberalizmas, antiglobalizmas. Vėliau iš jų išsirutuliojo išbaigtesnis ir rišlesnis tokių žodžių rinkinys – vaizdingoji keturių bokštų metafora. Pagal šio sumanymo logiką jos turėjo pakakti tam, kad A. Juozaitis galėtų pagrįstai ir tvirtai tikėdamas savo misija ištarti jau minėtame interviu pasakytus žodžius, kad jis esąs ne tik vienintelis Sąjūdžio legendos, bet ir vienintelis tautinės ir valstybinės idėjos nešėjas.

Be abejo, įtaigus žodis turi didžiulę telkiančią ir įkvepiančią galią. Tačiau nedera jos pervertinti. Svarbūs ir tą galią maitinantys šaltiniai. Svarbiausias iš jų – žodžio ir tikrovės sąsaja. Iš tiesų veiksmingas ir keičia tikrovę tik joje dviem būdais įsišaknijęs ir iš jos išaugantis žodis. Kad jis šitoks būtų, jį vartojant pirmiausia absoliučiai būtina tiksliai ir aiškiai apibrėžti jo reikšmes. Antra, tokio žodžio autentiškumas turi būti patvirtintas jo jėgą ir tikroviškumą liudijančiu veiksmu. Atitrūkę nuo tikrovės žodžiai tampa tušti ir bejėgiai, ir tai netrunka greitai paaiškėti. Jausmingos ir pompastiškos kalbos žavesys ir trumpalaikė įtaigos galia anksčiau ar vėliau išblėsta, palikdami po savęs dvasinę ir intelektualinę tuštumą bei nusivylimo ir bejėgiškumo jausmą. Iš karto krito į akis, kad A. Juozaičiui kalbėjimui nesvetimi tokie požymiai ir kad pavojaus nuslysti į minėtą tuštumą jis gali išvengti tik skubiai pereidamas prie dalykiškos ir griežtos politinės kalbos. Vaizduotės įkvepiamos „laisvos“ asociacijos ir metaforos – prasti įrankiai, kai reikia aiškiai ir suprantamai išsakyti savuosius politinius tikslus ir programines nuostatas. Buvo aišku, kad jeigu A. Juozaičius nepavyks prabilti dalykiškai, jo retoriniu požiūriu tikrai išraiškingos ir stiprios kalbos darys įspūdį tik palyginti nedidelei patriotiškų piliečių grupei. 

Jai priklausančius žmones lengva atpažinti išgirdus jų atsakymą į vieną klausimą. Privačiuose pokalbiuose ir viešose diskusijose, straipsniuose ir jų komentaruose nuolatos reiškiamas nusivylimas, liūdesys, apmaudas dėl to, kad štai per tiek metų niekaip neįstengia susivienyti tautinės ir patriotinės jėgos. Nuoširdžiai stebimasi, apgailestaujama ir piktinimasi: kas trukdo susivienyti bendraminčiams ir bendražygiams – žmonėms, kuriuos sieja tokios pačios arba labai artimos pažiūros ir vertybės, tokie patys tikslai ir uždaviniai? Dažniausiai girdimas atsakymas gerai žinomas: o kas dar gali trukdyti, jei ne bloga valia – patriotinių jėgų ir jų vadų ambicijos ir kietakaktiškumas, nenoras bei nesugebėjimas susikalbėti ir susitarti? 

Kiek iš tiesų pagrįstas ir ko vertas šis atsakymas, nesunku suprasti štai ko paklausus bet kurio šitaip apgailestaujančio ir  besipiktinančio asmens: o kodėl manote ir esate įsitikinęs, kad šie žmonės iš tiesų yra bendraminčiai ir bendražygiai? Beveik visada nuskamba maždaug šitoks paaiškinimas: jų pažiūros, vertybės ir tikslai yra tie patys, nes jie panašiai (arba vienodai) kalba. Nėra ko slėpti: šitoks atsakymas pribloškia. Varo į neviltį ir kelia didžiulę baimę ne tik dėl tautinių ir patriotinių jėgų perspektyvų, bet ir dėl pačios Lietuvos ateities. 

Patikliai manyti, kad politikų nuostatas, ketinimus ir tikslus galima neklystamai atpažinti ir įvertinti iš jų kalbų – ne tik naivu, bet ir be galo pavojinga. Maža pasakyti, kad šitoks požiūris yra paviršutiniškas ir klaidingas. Klausimas toks svarbus, kad būtina pasakyti be jokių užuolankų ir net kiek stačiokiškai: toks įsitikinimas ne tik liudija elementarios politinės nuovokos  ir raštingumo trūkumą. Aklai kliautis politikų šnekomis neleidžia pati kalbos prigimtis – juk jos žodžiai yra daugiareikšmiai. Kalba yra dviašmenis kardas, nes žodžiai vienodai leidžia ir atskleisti, ir paslėpti mintis.

Ypač tas galioja politikoje. Retas agresorius yra garbstęs karą, o ne šlovinęs taiką, ir prisipažinęs esąs grobikas, o ne savo pažeistas teises ginanti nekaltai nuskriausta auka. Užkariautojai ir pavergėjai dažniausiai skelbiasi tautų ir valstybių nesavanaudiškais vaduotojais nuo išorės ar vidaus pavergėjų ir didžiadvasiais tikrosios laisvės nešėjais. Protu nesuvokiamą turtinę ir socialinę atskirtį kuriančios santvarkos steigėjai ir gynėjai niekada neprisipažins esą žmonių išnaudotojai ir skriaudikai, bet atkakliai aiškins, kad toji santvarka esanti „natūralaus“ ir „tikro“ teisingumo įsikūnijimas, o jie patys – tik visų piliečių gerovei pasiaukojamai dirbantys jos sargai. 

Konkrečių pavyzdžių ieškoti nereikia. Sąjūdžio laikais Maskvai ištikimai tarnavę kolaborantai taip pat prabilo, kad reikėtų atsiskirti nuo TSRS, bet padarė tai tik todėl, kad smarkiai vėluodami susiprato, jog įmanoma beveik nerizikuojant savo savo gerove ir kailiu atsikratyti „centro“ prievaizdų ir vieniems šaimininkauti Lietuvoje kaip nuosavame dvare. Vienodi žodžiai slėpė ir Sąjūdyje buvusias takoskyras. Visi kalbėjo apie būtinumą atkurti Nepriklausomybę ir sugrįžti į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę, bet dabar puikiai žinome, kad vieniems rūpėjo joje rasti naują Šeimininką ir jam klusniai tarnauti, o kiti įsivaizdavo Lietuvą toje erdvėje kaip savarankišką ir orią valstybę, lygiateisiškai bendraujančią su kitomis šalimis.

Išvada paprasta ir aiški: panaši ar net visai vienoda kalba yra tik paviršutiniškiausia ir apgaulingiausia grynai žodinės „vienybės“ išraiška, dažniausiai slepianti principinius ir neįveikiamus interesų ir politinių pažiūrų skirtumus. Tai yra abėcėlinė tiesa, kurią supratus išeinamas politikos pradžiamokslis. Ši visuotinė ir išimčių neleidžianti tiesa be išlygų tinka apibūdinti ir A. Juozaičio pasirinktam žodynui. Neverta vargti įrodinėjant, kad, pavyzdžiui, jo deklaruotai keturių bokštų programai lengvai ir noriai galėtų pritarti paties įvairiausio plauko „tautinio sparno“ politikai – nuo tikrų patriotų ir valstybininkų iki M. Murzos (Gervaldo) iki K. Juraičio tipo veikėjų. Ir ne tik jie. Kuris Lietuvos politikas išdrįstų prieštarauti, kad būtina rūpintis tauta, kalba, švietimu ir teisingumu?!  Taip pat darosi populiaru ir net madinga kovoti su globalizmu ir neoliberalizmu – besiskelbiančių kovotojų gretos gausėja. Taigi pirmas įspūdis džiugina: kur tik pažvelgsi, kone ištisos bendraminčių ir kovos bendražygių armijos, kurioms susivienyti trukdo tik infiltruoti skaldytojai bei kiršintojai arba kvailos ambicijos ir smulkmeniškos rietenos. 

Tačiau pakanka kruopščiau panagrinėti ir atidžiau palyginti čia paminėtų bei kitų „tautinio sparno“ politikų kalbose vartojamų sąvokų dalykinį turinį ir iš jo kylančias jų politines prasmes – grynai verbalinės, todėl paviršutiniškiausios ir netvariausios, kokia tik gali būti, vienybės iliuzija sudūžta į šipulius. Vos pradėjus gilintis aiškėja, kad panašiai ar net vienodai skambantys žodžiai ir  šūkiai slepia skirtingus ir dažnai iš principo nesuderinamus požiūrius į Lietuvos okupacinę praeitį, geopolitinę orientaciją, tikrąjį, o ne abstrakčiai ir neapibrėžtai deklaruojamą paviršutiniškai kritišką santykį su šalyje įsitvirtinusia nomenklatūrine-oligarchine santvarka, galiausiai konkrečias nuostatas ir dėl tų keturių bokštų. O kur dar nepalyginti gilesnis ir svarbesnis vienybės lygmuo, kai panašius žodžius reikia patvirtinti vienybę įrodančiais tikrais darbais. Neplėtojant šio klausimo pakanka pažymėti, kad toji vienybė atrodo keistoka ir neįtikinama, kai, pavyzdžiui, tuose pačiuose Prezidento ar Europos Parlamento rinkimuose patriotines nuostatas deklaruojantys politikai nemato kliūčių paremti atvirus ir net fanatiškus to paties globalizmo ir neoliberalizmo šalininkus.

Didžioji A. Juozaičio pasirinktos politinės retorikos silpnybė buvo ta, kad jo neretai patetiškos ir egzaltuotos, vaizdingų metaforų ir neapibrėžtų, jausmams sukelti skirtų vaizdinių prisodrintos kalbos iš tiesų galėjo paveikti ir telkti tik jau minėtą gana nedidelę visuomenės grupę. Lietuvą mylinčius žmones ir nuoširdžius patriotus, kurie šias kandidato kalbas priėmė ir suvokė pirmiausia jausmais, pernelyg nesigilindami į dalykinį jų turinį. Bėda ta, kad šių žmonių įtikinėti nereikėjo, nes jų balsai ir taip buvo garantuoti. 

Tikroji problema buvo visai kita: šitokios retorinių figūrų ir miglotų vaizdinių persmelktos kalbos, skirtos žadinti tautinius ir patriotinius lietuvių jausmus, buvo be galo įtaigios ir paveikios Sąjūdžio laikais. Be jų to meto Atgimimas ir Nepriklausomybė niekada nebūtų atėję. Tačiau jos buvo nesuprantamos ir svetimos trisdešimt metų kryptingai mankurtinamai, tautinę ir valstybinę sąmonę ir net jauseną praradusiai tautos daliai. Todėl žūtbūt reikėjo šias metaforas ir vaizdinius išversti į aiškesnę ir suprantamesnę, šių dienų realijas geriau išsakančią ir atspindinčią dalykiškos ir konkrečios politinės programos kalbą. Trumpai tariant, reikėjo kitokio žodyno. Plačiau neaptarinėjant šio klausimo pakaks pasakyti tiek tiek: šio uždavinio išspręsti nepavyko. Geriausiu atveju jis buvo išspręstas tik iš dalies. 

Net ir atidžiai nagrinėjant A. Juozaičio rinkimų programą ir kampanijos metu pasakytas kalbas, nelengva suprasti, kaip, pavyzdžiui, rūpinimasis keturiais bokštais ir pastangos juos išsaugoti bei stiprinti galėtų padėti nors kiek esmingiau pakeisti Lietuvoje įsitvirtinusią neoliberalią tvarką ar veiksmingiau stabdyti kraštą siaubiančio globalizmo siautėjimą. Pamatiniai ir svarbiausi Lietuvos ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos klausimai joje ne tik nesprendžiami, bet net nekeliami.

Tad kandidato politinė retorika ir rinkiminė programa iš pat pradžių negalėjo tapti tikru patriotinės visuomenės ir jėgų vienijimo bei telkimo pagrindu. Tam iš pat pradžių trukdė neįveikiamos kliūtys. Pirmoji ir svarbiausia – vien kalba, juo labiau tik „panašus kalbėjimas“, iš principo nesukuria politinės vienybės. Kad ir kokia būtų didelė telkianti žodžių galia, vien jų nepakanka – reikia tvarios vienybės ir santarvės pamatų paklojančių tuos žodžius sutikrovinančių bei įgalinančių naudingų darbų ir juos įprasminančių tikslingų bei kryptingų veiksmų. 

Ne mažesnė kliūtis buvo ir tos retorikos ypatumai, ypač jai būdingas vidinis prieštaringumas ir dvilypumas. A. Juozaičio rinkiminės kalbos ne tik neužkliuvo, bet ir buvo patrauklios žmonėms, kurie nematė arba kurių netrikdė atotrūkis tarp jose deklaruojamų tikslų bei vertybių ir dalykinio jų turinio. Tačiau šį atotrūkį įžvelgusiai ir supratusiai visuomenės daliai tos kalbos atrodė neįtikimos ir nepriimtinos, o vadinant daiktus tikraisiais vardais – neretai buvo tiesiog atgrasios dėl akivaizdaus apeliavimo į piliečių jausmus, o ne į dalykiško ir kritiško mastymo galias. Pasirinkta strategija vienyti visuomenę pasitelkiant įtaigaus žodžio galią ne tik neleido įgyvendinti šio tikslo, bet tapo dar vienu patriotiškus piliečius bei rinkėjus skaldančiu ir priešinančiu veiksniu.

Bus daugiau...