Vidas Rachlevičius. Paradas baigėsi, paradas tęsiasi. Kur jis veda?

delfi.lt

Nors pastarosiomis savaitėmis orai gerokai įkaito, bet aistros dėl „Baltic Pride“ parado atvėso, todėl dabar į visą šį reikalą galima ramiai pasižiūrėti kitu kampu. O tų kampų būta pačių įvairiausių.

Kaip teigia organizatoriai – nedidelis būrelis šio judėjimo profesionalų, – jie rūpinasi žmogaus teisėmis ir LGBT problemomis. 

Naujai užgimusi Laisvės partija kalė pirmąjį politinį kapitalą ir dirbo su savo elektoratu, nes būtent ta margaspalvė minia yra pagrindiniai jos balsadėžių kariai. Naiviam ir nesusivokiančiam jaunimėliui tai buvo „absoliučiai nuostabus vakarėlis, būtų faina kas mėnesį taip!“ 

Mūsų komunikacijos guru kaip visada į viską žvelgė tik per komunikacijos prizmę, nes, regis, tai yra vieninteliai akiniai, per kuriuos jie mato šį pasaulį. Visai nenustebčiau, kad ir į Žemę netrukus įsirėšiantį milžinišką asteroidą, kas reikštų pasaulio pabaigą, jie žvelgtų tik per komunikacijos prizmę.

Netrūko ir parodomosios visuomeninės vaidybos bei socialinio ekshibicionizmo „pasižiūrėkit, koks aš progresyvus (-i)“. Tiesa, viskas buvo virtualu, nes Lietuva, kaip žinia, drąsi šalis... feisbuke. Tie vaivorykštiniai socialinių tinklų profiliai taip pat greitai išnyko, kaip ir atsirado. O ko trūko? 

Kaip visada, trūko tik pačių gėjų ir mūsų gėjų elito. Pagal visus logikos dėsnius, juk būtent jie, influenceriai, turėtų būti šio judėjimo iniciatoriai, veidai ir žygiuoti pirmose eitynių gretose. Tai kur tie visi mūsų garsūs režisieriai, aktoriai, stilistai, verslininkai, dainininkai, dizaineriai ir televizijos ekrano žvaigždės?

Mūsų kaimelis mažas, daugelį jų pažįstame asmeniškai, nuolat susitinkame, bendraujame, visi tie žmonės nuolat matomi viešumoje ir visi puikiai žino, kas yra kas. 

Bet, kaip aš juokauju, juk susitikę vieni kitų už tarybų valdžią neagituojam, vieni kitiems netrukdome, todėl ir gyvenimas teka savo vaga. Bent jau aš nei iš vieno savo pažįstamo gėjaus nesu girdėjęs, kad kažkas pažeidinėja jo teises, kad jam gyvenime kyla rimtų problemų, kad jį varo iš TV eterio, neduoda vaidmenų teatre, pas jį atsisako siūdintis klientės. 

Galbūt dėl to, kad, skirtingai nei rėksmingi to parado aktyvistai, tie mano pažįstami nemano, kad seksualinė orientacija yra tai, kas iškelia asmenybę aukščiau kitų, daro juos kažkuo išskirtiniais. Kultūringoje bendruomenėje ir aplinkoje pirmais smuikais groja intelektas, talentas, įdomi patirtis ir profesiniai pasiekimai, o lovos reikalai praktiškai neaptarinėjami. 

Na, o jei neturi nei vieno, nei antro, nei trečio, tuomet vienintelis kelias – parade tampyti savo lovą ir jos reikalus. Taip pat, jei esi nevykęs politikas ir visiškai prastas sostinės meras toks šurmulys yra proga pasirodyti potencialiems rinkėjams. 

Net ir paviršinis žvilgsnis rodo, kad LGBT teisėmis Lietuvoje rūpinasi nedidelis būrelis šio reikalo profesionalų, iš šios visuomenės grupės politinės naudos besitikinti Laisvės partija, realią ekonominę naudą gaunančios kelios žiniasklaidos priemonės, visokie profesiniai nevykėliai ir linksmybių bei iliuzinės laisvės ištroškęs „progresyvus“ jaunimėlis. O tai kur tie visi žinomi veidai, ar jiems nerūpi jų teisės? Taigi, kažkas čia ne taip. 

Būtina pagaliau suvokti esminį dalyką: tas paradas nesibaigė, jis niekur nedingo, jis vyksta ir vyks, todėl, kad visas šis judėjimas yra tik viena iš politinio korektiškumo, kitaip tariant – neomarksistinės ideologijos politinės strategijos sudėtinių dalių. Kaip manote, ar superkūrybingi mūsiškiai parado dalyviai susigalvojo pasigaminti plakatą „Be gay not capitalist“, ar čia yra brukalas iš Vakarų? Tai yra labai svarbus momentas ir akivaizdus įrodymas. Prisidengiant tariamu rūpesčiu žmogaus ir pačių įvairiausių mažumų teisėmis, žingsnis po žingsnio kuriama naujo tipo globali diktatūra, kurios svarbiausias įrankis ir ginklas – žodžio laisvės suvaržymas.

Taigi, kur veda šis paradas? Pažvelkime, pavyzdžiui, į Jungtinę Karalystę. Ten bet kokia LGBT kritika laikoma neapykantos nusikaltimu (angl. hate crime), o už tai gali gauti ir realią laisvės atėmimo bausmę. 

Tačiau karingos LGBT propagandos ir visuomenės homoseksualizacijos ideologai bei praktikai susidūrė su rimta problema – užlipo ant savo pačių padėtos minos. Gegužės mėnesį prasidėję protestai išplito po visą šalį, tėvai pradėjo neleisti vaikų į mokyklas. Musulmonai tėvai sukilo prieš vadinamąsias santykių ir sekso (angl. RSE) bei LGBT lygybės pamokas, kurios privalomos jau pradinėse klasėse. Prie šių protestų prisijungė ir krikščioniškų šeimų tėvai iš Kento. 

Protestuotojų lyderis Shakeelas Afsaras kalbėjo: „Esame susirūpinę, kad mūsų vaikai į namus grįžta su mokymo priemonėmis, kurios prieštarauja mūsų moralinėms vertybėms“. Protestuotojai savo laiškuose mokyklų administracijoms tikina, kad jie nėra homofobai ir jie nekalba apie gėjų ar lesbiečių teises, bet jie tiesiog nesutinka, jog „mūsų vaikus norima atversti į homoseksualų gyvenimo būdą“. 

Buvo įdomu stebėti televizijos reporterių veidus. Priešais kameras kalbinami tėvai tiesiai šviesiai rėžė tekstus, kurie pagal britų įstatymus laikomi homofobiškais. Pavyzdžiui, politkorektiškai išdresiruota BBC reporterė buvo akivaizdžiai pasimetusi ir nutaisiusi kvailoką veido išraišką tik kažką nerišliai lemeno, kai vienas iš tėvų priešais televizijos kamerą mojavo pradinukams skirtomis mokymo priemonėmis, kuriose buvo įvairiausių piešinėlių, o tarp jų – homoseksualios sekso technikos instrukcijos. 

Dabar vasara, bet visiškai akivaizdu, kad rudenį viskas prasidės iš naujo ir gerokai platesniu mastu. Britanijoje kaip molį gali minkyti savus ir jų šeimų tradicijos bei vertybės niekam nerūpi, bet musulmonų bendruomenės taip lengvai nepastumdysi ir nepanašu, kad jie nusileis savo principams. Britanijos švietimo sistemai gresia segregacija, dvejopi standartai? Bus įdomu stebėti, kas vyks toliau. 

Kita vertus, vietos musulmonų bendruomenės lyderiai reikalauja įstatymo, kuris lygiai taip pat baustų ir už islamofobiją, ir toks teisės aktas dabar yra stumiamas. Tam pritaria didelė dalis meinstryminės žiniasklaidos, kuri iš esmės yra leftistinė, tačiau dešinieji ir net dalis nuosaikių pažiūrų musulmonų bendruomenės atstovų tokį galimą įstatymą vadina „nelaime“.

Daug jaunų ir naivių mūsų parado dalyvių, nepriklausančių LGBT bendruomenei, krykštavo iš laimės dėl tariamos laisvės protrūkio per „Baltic Pride“, tačiau norėčiau pažiūrėti, kaip jie sureaguotų, jei stojant į universitetą ar kitą aukštąją mokyklą nepatektų į kvotą. 

Esmė ta, kad politinis korektiškumas nepripažįsta profesionalumo, žinių ir patirties, jis remiasi kvotų sistema, o kompetencija yra viena iš sisteminės diskriminacijos formų. 

Kaip tai atrodo gyvenime? Pavyzdžiui, daug garsių universitetų, kurie iš esmės yra ne laisvo žodžio ir akademinių diskusijų oazės, o savotiškos mažos šiaurės korėjos, studentus priima ne pagal žinias, bet pagal kvotas – tiek ir tiek etninių, rasinių, religinių, seksualinių mažumų. 

Jei esate akylas stebėtojas, tą kvotų sistemą nesunkiai pastebėsite Londone. Prestižinės parduotuvės maisto produktų skyriuje stoviniuoja juodais hidžabais apsitaisiusios pardavėjos, bet jų geriau nieko neklauskit, nes jos to maisto niekada nevalgė ir nevalgys, jos tiesiog nežino jo skonio. 

Gana įdomiai atrodo ir garsios universalinės parduotuvės moteriškų laisvalaikio bei paplūdimio drabužių skyriaus menedžerė, karštą vasaros dieną vilkinti visą kūną ir galvą dengiantį juodą apdarą. Įdomu, ar ji bent slapta buvo apsirengusi kažką iš to, kuo prekiauja? O po to britų prekybininkai skundžiasi dėl kritusių pardavimų, kaltina „Brexit‘ą“, ekonomikos nuosmukį ir dar velniai žino ką. Tačiau panašiai gali nutikti ir nereceptinių vaistų skyriuje, kuomet tokiai pardavėjai reikia tiesiog pirštu parodyti, ko tau reikia, nes kelių trumpų lentynų turinys jai, regis, yra pernelyg sudėtingas galvosūkis. 

O štai viename iš „Oxford English“ tinklo skyrių pasmalsavau, kas pas juos dėsto. Draugiškai nusiteikęs ir šnekus anglas gėjus lyg pasiteisindamas pasakė: „Šio kurso dėstytoja – ne vietinė, bet kilusi iš anglakalbės šalies. Žinote, pas mus kvotų sistema.“ 

Laikraštis „Manchester Evening News“ neseniai aprašė 25-erių Matthew Furlongo atvejį. Šis jaunas vyras nusprendė pasukti savo tėvo pėdomis – tapti policininku. Jis pateikė prašymą, tačiau atsakymas buvo neigiamas. Remdamasi vadinamuoju „Lygybės aktu“, vietos policijos vadovybė nusprendė, kad baltasis heteroseksualus vyras neatitinka jokių „įvairovės“ kriterijų. Kiek anksčiau vietos policija buvo susilaukusi kritikos, kad joje nėra juodaodžių pareigūnų, todėl nusprendė apsidrausti. Kita vertus, tokią politiką stumia ir aukščiausioji vadovybė, o statutinėje organizacijoje galioja savos tvarkos.

Štai praėjusį vasarį Britanijos nacionalinės policijos vadų tarybos pirmininkė Sara Thornton iš esmės viešai pasisakė už plataus masto baltaodžių žmonių diskriminaciją ir dėl to nebuvo jokios viešos neigiamos reakcijos. 

Atvirkščiai, leftistinė žiniasklaida ir su sveiku protu baigiantis atsisveikinti iš mokesčių mokėtojų abonentinio mokesčio išlaikomas nacionalinis transliuotojas BBC uoliai citavo vyriausiąją policininkę, kuri tiesiai šviesiai kalbėjo, kad reikia teisinio reguliavimo, kuris „sukrėstų sistemą“ ir baltaodžių pareigūnų proporcija turi būti sumažinta. 

Tačiau minėtojo M. Furlongo tėvas Liamas, daug metų sąžiningai tarnavęs policijos pajėgose, nutarė nesitaikstyti su neteisybe, kurią patyrė jo sūnus, ir kreipėsi į teismą. Teismas pripažino, kad jo sūnus patyrė diskriminaciją dėl savo rasės, lyties ir seksualinės orientacijos, ir teismą laimėjo. 

Mums tai atrodo gana egzotiškai, tačiau jeigu Britanijoje norėsite įsidarbinti rimtoje kompanijoje ar organizacijoje, jums teks atsakyti į klausimus ne tik apie rasę, religiją ir seksualinę orientaciją, bet ir į tokius: „Ar jūsų lytis sutampa su nurodyta pase?“; „Ar jūs pasirengęs (-usi) apie tai atvirai diskutuoti su savo bendradarbiais?“ Taip kompanijos stengiasi apsidrausti nuo bet kokios kritikos ir skundų, nes Britanijoje nieko nėra baisiau, nei būti apšauktu rasistu ar homofobu. 

Vyresniosios kartos žmonės puikiai primena vieną iš sovietmečio atributų – anoniminį skundą arba kitaip vadintą anonimkę. Remiantis tokiais skundais, žmonės buvo metami iš darbų, sodinami į kalėjimus ir tremiami į Sibirą. Iš Vakarų atšliaužiantis politinis korektiškumas iš esmės nieko naujo neišrado, tiesiog perėmė savo gimdytojų sukurtą praktiką ir plačiai ją naudoja. Visuomenė gyvena perdėto atsargumo ir baimės atmosferoje, žmonės bijo prasižioti, o uždraustų temų ratas sparčiai plečiasi. 

Skundai, taip pat ir anoniminiai, jau yra britų korporatyvinės kultūros dalis. Kompanijose, kuriose yra didelė konkurencija, šiuo įrankiu efektyviai naudojasi netalentingi arba nesąžiningi žmonės, o tokiu būdu „suėsti“ bendradarbį yra vieni niekai, nes dažniausiai niekas nesiaiškina. 

Taip nutiko mano pažįstamos draugei, kuri priėmė naują darbuotoją, visko ją išmokė, o po to buvo jos išstumta. 

Taip Londone nutiko ir mano bičiuliui lenkui, kuris, beje, yra gėjus. Ankstesniame darbe jam puikiai sekėsi, jį mėgo menedžeris. To negalėjo pakęsti vidutinybė rumunė. Ji parašė skundą kompanijos vadovybei, kad jis yra „rasistas“. Rumunė lenką apkaltino rasizmu... Jis buvo iškviestas pasiaiškinti, bet nuo pat pirmos minutės suprato, kad viskas nuspręsta iš anksto. Nepadėjo net argumentas bei įrodymas, kad tuometinis jo gyvenimo partneris buvo tamsiaodis – niekas nieko nenorėjo girdėti. Tačiau lenkas turi savigarbos. Pamatęs, kurion pusėn viskas krypsta, jis nelaukė verdikto, o akis nudelbusiems viršininkams išrėžė: „Jūs tiesiog gaištate mano laiką“. Trenkė durim ir išėjo pats.

Tačiau paradas žygiuoja toliau. Šviežia naujiena – praėjusią savaitę Jungtinėje Karalystėje įsigaliojo naujos reklamos taisyklės – papildomų draudimų sąrašas, kuris privalomas visoms be išimties žiniasklaidos priemonėms. Naujo reguliavimo tikslas – uždrausti reklamoje naudoti „žalingus lyčių stereotipus“. Reklamos standartų administracija (ASA) aiškina, kad tokie stereotipai gali „paskatinti nelygybę visuomenėje“, pateikti iškreiptą žmonių vaizdą visuomenėje, „todėl gali būti apriboti jų pasirinkimai ir aspiracijos“. 

Reklamos asociacijos vadovas Stephenas Woodfordas sako, kad „reklama turi būti pozityvi ir pažangi visuomenės varomoji jėga“. 

Jaučiate į kurią pusę sukama? Pailiustruosiu keliais konkrečiais pavyzdžiais. Pristatant šiuos naujus draudimus buvo rodomi „žalingi“ reklaminiai klipai. Mama su mažamečiu sūnumi karštligiškai bando lempučių girlianda papuošti eglutę, kol negrįžo kiti šeimos nariai. Jauna moteris blaškosi su pirkinių pilnu vežimu dideliame prekybos centre. Vyras nesusitvarko su mažamečiu sūnumi, sėdinčiu vežimėlyje. Neprityrusi vairuotoja, bandydama pasistatyti automobilį požeminiame garaže, išdarinėja visokiausius triukus. Įdomiausia, kad visi tie rodyti pavyzdžiai yra su gero humoro doze. O, pavyzdžiui, reklaminiai plakatai Londono metro su dviem besibučiuojančiais pusnuogiais gėjais reklamos prievaizdams neužkliūna. 

O kokia yra ideali reklama? Buvo parodyta toks klipas: garsiai šūkaliojančios augalotos merginos žaidžia „kietą“ futbolą – stumdosi, bėga, griūna. Tai – finansinių paslaugų reklama. 

Tačiau cenzoriai ramina, kad nauji apribojimai nedraudžia rodyti „apsiperkančios moters, meistraujančio vyro, gražių ir sveikų žmonių“. Nedraudžiamos ir reklamos, kuriose „rodomi tik vienos lyties žmonės“. Tai bent laisvė! 

Iki šiol Jungtinėje Karalystėje galiojo ir visai normaliai veikė savireguliacijos sistema, bet politinis korektiškumas to nepripažįsta, nes, kaip jau minėjau, kvotos, draudimai ir spaudos laisvės suvaržymas yra esminiai šios neomarksistinės tironijos bruožai. Vis labiau reguliuojamoje ir kontroliuojamoje visuomenėje lieka vis mažiau sveiko proto, o reklamos kūrėjų ir transliuotojų laukia tikras košmaras. Pavyzdžiui, nuo šiol reklamoje jokios žmogaus fizinės savybės, taip pat ir nutukimas, negali būti siejamos su jo asmenine arba profesine nesėkme. Remiantis tokia logika, bet kuris apsileidėlis (-ė)- apsirijėlis (-ė) dabar galės būti rodomas (-a) tik kaip svajonių jaunikis (nuotaka) arba kompaniją reprezentuojantis veidas. 

Reklamos cenzoriai teigia, kad įžvelgus pažeidimą, bus nagrinėjami konkretūs atvejai. Realybėje tai reiškia, kad bus nagrinėjami gauti skundai. 

Viename ankstesniame savo komentare minėjau, kad britų prekybos tinklas „Waitrose“ atsiprašė dėl to, kad pardavinėjo „rasistinį“ šokoladą. Tai buvo trijų šokoladinių ančiukų rinkinys. „Kažkam pasirodė“, kad bjaurusis ančiukas negali būti juodas... O juk tai buvo neįvardyto konkretaus asmens skundas. Socialiniuose tinkluose pasipylė įrašai, kad „politinis korektiškumas išprotėjo“, bet tai jau mažai kam rūpi. Paradas žygiuoja tolyn...