Veronika Winkels. Mokslininkai tėvams: kontroliuokite padėtį, o ne vaikus

Naujas vaikų auklėjimo tyrimas patvirtina, kad vaikai dažniau kenčia nuo nerimo ir depresijos, kai jie gyvena su juos kontroliuoti linkusiais tėvais. Taip kylančios psichologinės problemos, beje, gali neišnykti ir suaugus. Ankstesnė studija rodo, kad tarp depresiją kenčiančių suaugusiųjų reikšmingas skaičius užaugo su šaltais ir kontroliuojantčiais tėvais (affectionless control, angl.).

Šaltinis: Anhalt, K. & T. Morris. 2008. Parenting Characteristics Associated with Anxiety and Depression: A Multivariate Approach

Naujojo tyrimo vadovė Wendy S. Grolnick ragina tėvus suprasti skirtumą tarp padėties kontroliavimo ir vaikų kontrolės. Tai ne vien žodžių žaismas. Vaikams naudinga, kai jų tėvai sukuria jiems stabilią „gyvenimo strukūrą“, sako W. Grolnick. Tokia struktūra reiškia „taisykles, gaires ir ribas“, leidžiančias vaikams turėti aiškius lūkesčius ir supratimą, kokias pasekmes sukels jų veiksmai.

Tokie tėvai kontroliuoja situaciją, kartu tenkindami savo vaiko savarankiškumo ir kompetencijos jausmo poreikį. Aiškiai apibrėžtose ribose jų vaikas gali laisvai „judėti“, žinodamas, kokių pasekmių sulauks tas ribas peržengęs.

Problema kyla, pasak W. Grolnick, kai tėvai pereina nuo laisvės ribų vaiko veiklai nustatymo iki nurodinėjimo – žingsnis po žingsnio – ką vaikas turėtų daryti.  Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad į tokį elgesį, tam tikrą namudinę tironiją, labai lengva nuslysti.

Kaip visada – stresas…

Tyrimo rezultatai rodo, kad „skyrybų, gyvenamosios vietos keitimo ir finansinių sunkumų“ kuriamos įtemptos situacijos yra glaudžiai susijusios su vaikų kontroliavimu. Tai skamba elementariai: kai gyvenimas, atrodo, slysta iš po kojų norisi kontroliuoti bent tai, ką galime. Dėl savo nesugebėjimo apsiginti vaikai, deja, dažnai tampa tėvų nerimo taikiniu. Ir dėl to į krūtinę gali muštis tikrai nemažai tėvų.

Tai žiaurus ratas, tačiau – laimei – tyrime siūlomi sprendimai. Pirma, nustatykite aiškias ir pakankamai plačias ribas, kurių neperžengdami vaikai galėtų elgtis visiškai savo nuožiūra.  Jei ribos peržengimas nekelia vaikui tiesioginio pavojaus, nesulaikykite jo, tačiau peržengus ribą leiskite patirti anksčiau aiškiai įvardintą ir paaiškintą sankciją. Tai leis jums kontroliuoti padėtį, išvengiant streso metu kylančio despotizmo. Antra, geriau supraskite savo vaiko natūralius polinkius ir „pakinkykite juos“ siekiant abipusių tikslų.

… ir baimė

Neabejoju, kad stresas yra kontroliuojančios tėvystės šaltinis. Bet galbūt būtų naudinga įvardinti pirminę emociją, kuri yra gilumine streso priežastimi. Mano, kaip motinos, patirtis, atkartojama kitų tėvų pasakojimuose, yra tai, kad pagunda kontroliuoti didėja tiesiogiai didėjant kažko baimei. Tai gali būti baimė, kad būsite prastu tėvu ar motina (ir kad kiti sužinos), baimė, kad vaikai išklys iš kelio, jei duosite jiems per daug laisvės ar baimė dėl dar ko nors.

Dar vienas šio žiauraus rato aspektas: ar pernelyg griežta vaikų kontrolė kyla iš baimės ar ne, baimė yra viena iš seniausių kontrolės taktikų.  (Vienas iš Amerikos tėvų-steigėjų, Johnas Adamsas, baimę laikė „visos valdžios pagrindu“).  Ar vaikai jaučia skirtumą, jei yra kontroliuojami baime (bausmių grėsme), ar subtilesnėmis priemonėmis? Kitaip tariant, ar kontrolės būdas, o ne tik kontrolės faktas, veikia vaikų psichologinę patirtį? Į šį klausimą W. Grolnick tyrimas nesako. Kita vertus, ar despotiška tėvystė yra blogesnis atsakas į stresą, nei, tarkime, girtavimas ir vaiko apleidimas? Manyčiau, kad ne.

Kaip bebūtų, naujasis tyrimas laiku primena, kad dėl savo vaikų privalome rūpintis ir savimi bei stengtis sumažinti streso lygį savo gyvenimuose. Gal vertėtų pripažinti, kad kartais sudarinėjame pernelyg ambicingus savaitės užduočių sąrašus ir tvarkaraščius, ir kad laikas prispausti stabdį? Tai gali būti veiksmingiausias būdas kovoti su despotiška tėvyste.

Veronika Winkels gyvena Melburne (Australijoje) ir yra trijų mažų vaikų mama.

Versta iš mercatornet.com.