Rimantas Rubavičius. „Baltic Pride“ Švento Rašto šviesoje

Asmeninio archyvo nuotrauka tiesos.lt Birželio 4–9 d. vyksta įvairūs „Baltic Pride“ – Baltijos pasididžiavimo – renginiai. Jų kulm...

Asmeninio archyvo nuotrauka

Birželio 4–9 d. vyksta įvairūs „Baltic Pride“ – Baltijos pasididžiavimo – renginiai. Jų kulminacija – birželio 8 d. rengiamos eitynės Gedimino prospektu „Už lygybę!“. Daugelis Lietuvos žmonių (pagal VILMORUS 2019 m. kovo 7–15 d. apklausą) į „Baltic Pride“ žvelgia kaip į grėsmę Lietuvos visuomenės dorovei ir todėl tą pačią dieną įvairiuose Lietuvos miestuose organizuoja „Tradicinių šeimų eitynes“.

Ir ne vienam kyla klausimas: kas tie nuskriausti, lygybės reikalaujantys žmonės, kodėl jos reikalauja būtent taip? Kadangi, Vikipedijos duomenimis, 83,7 proc. Lietuvos gyventojų deklaravo esantys tikintys, dauguma jų priklauso įvairioms krikščioniškoms bendruomenėms (77,2 proc. – Romos katalikai, 4,1 proc. – stačiatikiai ir t.t.), kviečiu į nedidelę kelionę krikščionybės Šventraščių puslapiais. Ką kalba Šventasis Raštas apie „Baltic Pride“ organizatorių LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transseksualūs) žmonių gyvenimo būdą, prigimtį ir pasirinkimo galimybę?

Biblijos Pradžios knygos pirmajame skyriuje aprašytas Sukūrimas. Dievas sukuria dangų, žemę, šviesą ir galų gale – gyvybę: visų rūšių gyvūnus, knibždančius vandenyse, ir visus visų rūšių sparnuočius bei palaimina juos, kad jie būtų vaisingi ir daugintųsi (plg. Pr 1:21–22; [1]). Vėliau – kaip visos kūrinijos karūna – sukuriamas pagal Dievo paveikslą žmogus – kaip vyras ir moteris. Jie taip pat palaiminami: Dievas palaimino juos, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1:28; [1]).

Antrajame Pradžios skyriuje kūrimo procesas aprašomas detaliau. Sukurtam Adomui, kuriam negera būti vienam, neatsiranda tinkamo pagalbininko tarp žemės gyventojų, todėl sukuriama moteris:

Tuomet VIEŠPATS Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, VIEŠPATS Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų. O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta.“ Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. (Pr 2:21–24; [1]).

Taigi gyvūnai ir žmogus sukuriami turintys lytiškumą, skirstomi į patinus ir pateles, vyrus ir moteris, kuriems duodamas įsakymas daugintis. Kaip moteris buvo sukurta ir atskirta nuo vyro, taip vėliau jie vėl susijungia ir tampa vienu kūnu. Tai yra santuokos pirmavaizdis. Dievas nesukuria iš Adomo dviejų ar keturių moterų, kito vyro, bet tik vieną moterį ir ši kūryba įvertinama žodžiu „gera“. Iš šios sąjungos turi gimti vaikai ir užpildyti Žemę.

Šias Pradžios knygos eilutes pamini ir pats Jėzus Kristus:

„Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. (Mt 19:4–6; [1]).

Vadinasi, santuokos samprata tiek ST tiek ir NT yra tokia pati. Galime pastebėti tik griežtėjantį toną, nes nebeleidžiama, išskyrus neištikimybės atvejį, skirtis. Jėzus grįžta prie sukūrimo pradžios ir nurodo, kaip buvo sukurta ir kaip iš tikrųjų turėtų būti. Jis toliau pabrėžia, kad skyrybos buvo numatytos įstatyme tik dėl žmonių širdžių kietumo, bet pradžioje taip nebuvo. Kadangi Adomas ir Ieva buvo sukurti nemirtingi, santuoka taip pat turėjo būti amžina. Taigi netgi Naujojo Testamento laikų santuoka lieka ne tokia pat, kaip buvo pradžioje, nes dabar lieka paskutinis priešas – į pasaulį per nuodėmę atėjusi išskirianti fizinė mirtis. Taigi Dievas, sukūręs žmogų bei santuoką tarp vyro ir moters, tokių santykių, kokius propaguoja LGBT, nesukūrė.

Žmonių elgesys ne pagal tai, kaip kas sukurta, ne pagal tai, kas yra teisinga, Šventajame Rašte vadinamas nuodėme – už ją numatyta bausmė. Pirmoji nuodėmė į mūsų pasaulį atėjo per pirmuosius žmones – Adomą ir Ievą. Jie galėjo rinktis valgyti vaisius nuo gyvybės medžio ar nuo uždraustojo –gėrio ir blogio pažinimo – medžio ir mirti.

Pasirinkus nepaklusti Dievui į pasaulį įėjo mirtis. Tiesa, ne iš karto, bet vos tik buvo taip pasirinkta Dievas padarė kailinius drabužius ir apvilko jais nusidėjusius žmonės. Taigi, kad žmonės galėtų stovėti Dievo akivaizdoje, turėjo mirti gyvūnai. Tai yra pirmoji auka. Tačiau ar gali užtekti gyvūnų aukos, kad būtų sunaikinta nuodėmė?

Galų gale fizinė mirtis pasiekė ir pirmuosius žmones, o vėliau – ir jų palikuonis, ir taip iki mūsų dienų.

Jau pirmieji žmonės suprato, kad kažką padarė blogai, nes pasislėpė nuo Dievo (pgl. Pr 3). Tai buvo pirmasis sąžinės graužaties atvejis ir pirmoji bausmė. 

Tad dar net nepaskelbus Dekalogo ir įstatymo žmonės buvo teisiami, nes jų prigimtyje yra įrašytas įstatymas, o sąžinė žmogui liudija apie jo darbus:

Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, pražus be įstatymo, o visi, kurie nusidėjo turėdami įstatymą, bus nuteisti pagal įstatymą. Teisūs Dievo akyse ne įstatymo klausytojai; teisūs bus pripažinti įstatymo vykdytojai. Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – yra patys sau įstatymas. Jie įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.. (Rom 2:12–15; [1]).

Bet prieš teismą būna malonės laikas. Kartais ramiai, be jokių sukrėtimų gyvena ištisos kartos, kol išsipildo nuodėmės saikas. Tuomet ateina greiti pokyčiai, kartais sunaikinantys pasaulį, šalį ar miestą. 

Nors viena didžiųjų bausmių už nuodėmę buvo Nojaus tvanas, bet nėra aišku, dėl kokių tiksliai nuodėmių kilo naikinanti katastrofa, – Šv. Rašte jos nepaminėtos. Yra tik parašyta, kad nedorybės Žemėje buvo didelės, žmonių siekiai buvo vien nedori ir kad Dievas pasigailėjo ir sielojosi savo širdyje, kad sukūrė žmogų (pagal Pr 6:5–6). Detaliau aprašytos jau po Nojaus tvano dviejų miestų sunaikinimo priežastys.

Tuomet, kai dar nebuvo paskelbto Dekalogo, buvo du klestintys miestai, Sodoma ir Gomora. Sodomoje gyveno atvykėlis Lotas, kuris buvo vienintelis teisusis, gyvenantis tose apylinkėse, ir apie kurį Naujajame Testamente pasakyta, kad jis buvo varginamas nedorėlių palaido elgesio bei kentėjo matydamas ir girdėdamas nedorus jų darbus (plg. 2 Pt 2:7). Dievas įvardina, kad šių miestų nuodėmė – labai sunki (plg. Pr 18:20).

Pasiųsti į Sodomą du angelai, besisvečiuojantys Loto namuose, apsupami vietinių gyventojų: ...miesto vyrai – Sodomos vyrai, jauni ir seni, visi žmonės iki paskutinio – apsupo namus ir šaukė Lotui: „Kur tie vyrai, atėjusieji pas tave šį vakarą? Atvesk juos mums, kad galėtume juos pažinti („pažinti“ reiškė lytinius santykius – aut. past.). (Pr 19:4–5; [1]).

Bent jau tų žmonių nuodėmė akivaizdi: užuot likę ištikimi savo žmonoms, mėgino išprievartauti Dievo pasiuntinius. Net nesinori klausti, kuo užsiminėjo šių miestų gyventojai, kai nebūdavo atvykėlių. Kaip bebūtų, iš dangaus nužengusi ugnis sunaikino visus, o iš tų apylinkių dūmai kilę kaip iš krosnies…

Žmogus gali pasirinkti, daryti bloga ar gera. Ir nedorieji, išsipildžius nuodėmių saikui, Nojaus ir Loto laikais žuvo, bet abu teisieji, gyvenę pagal vidinį įstatymą, su savo šeimomis išliko. Tačiau tokių buvo tik keletas, todėl akivaizdu, kad buvo reikalingas paskelbtas Įstatymas.

Taip atsiranda Dekalogas bei kiti įstatymai ir nuostatai, kuriuose įvertinamas ir LGBT propaguojamas gyvenimo būdas. Senojo Testamento Kunigų knygoje rašoma:

Nesigulk su vyru kaip su moterimi, nes tai pasibjaurėjimas. (Kun 18:22; [2]) 
Kiekvienas žmogus, kuris darytų bet kurią iš tų bjaurysčių, bus išnaikintas iš savo tautos. (Kun 18:29; [2])
Jei vyras sugultų su vyru kaip su moterimi, abu bjauriai nusikalstų ir abu turi mirti. (Kun 20:13; [2])

Panašiai rašoma ir Naujajame Testamente:

Ar nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės. Kai kurie iš jūsų buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, išteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6:9–11; [2]).

Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami… Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moterys prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyrai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsigeidė vienas kito, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir gaudavo už savo iškrypimą vertą atpildą. (Rom 1:18–27; [2])

Tiek Senasis Testamentas, tiek Naujasis Testamentas yra kategoriški, tačiau yra ir skirtumų. Senajame Testamente bausmė už sunkią nuodėmę yra tik viena – mirtis, ir atgailos galimybė nenumatyta. Naujajame – ne taip stipriai akcentuojama bausmė šiame gyvenime, tik būsimajame. Pirmajame laiške Korintiečiams kalbama, kad kai kurie tikintieji buvo tokie, bet dabar nuplauti, pašventinti ir išteisinti… Iki Jėzaus už nuodėmes buvo aukojami gyvuliai, tačiau jie galėjo tik pridengti nusidėjėlį, kaip kad drabužis uždengia kūną. Tačiau tokia auka negalėjo pakeisti paties žmogaus, ji negalėjo išlaisvinti belaisvių. Nes kaip Jėzus pasakė:

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas (Jn 8:34; [1]).

Turbūt dauguma žmonių yra pastebėję, kaip žmogui sunku pasikeisti. Ir tik Naujajame Testamente, po Gelbėtojo aukos už nuodėmę, atsirado pažeistos žmogaus prigimties atstatymo galimybė. Žinoma, jeigu žmogus nori ir eina link to (plg. Paklydusio sūnaus palyginimą iš Lk 15). Tačiau, jeigu ligonis mano, kad jis yra sveikas, ar jis gali išgyti?

Šiais laikais populiarėja nuomonė, kad gėjais ir pan. yra gimstama ir todėl jie verti supratimo ir užuojautos. Norima pripažinti, kad tai, ką jie daro, yra norma ir teisinga. Bet Šv. Rašte yra išdėstyta priešinga mintis. LGBT žmonių gyvenimo būdas nėra įgimtas. Tai yra tų žmonių pasirinkimas ir, deja, pasivergimas. Jų siekis dalyvauti eisenose įvairių šalių sostinių centrinėse gatvėse yra panašus į siekį nuraminti savo sąžinę.

Žvelgdami į šį reiškinį Švento Rašto šviesoje galime numatyti: LGBT žmonių Lietuvos jaunimo tarpe tik gausės, nes Lietuva nebekreipia dėmesio į savo istoriją, paveldą ar savo įstatymus, pvz., nesilaikoma Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo.

Tik dėl pasaulio globalumo daugumos, kaip Sodomoje, čia nebus – vietoj nenorinčių gimdyti visuomenės, jeigu Lietuva pati nesirinks kitaip, atsiras kita. Ir šį kitur jau prasidėjusį procesą gana aiškiai galime matyti Vakarų Europos šalyse, kur daugėja imigrantų iš Afrikos ir Azijos – į ištuštėjančias žemes renkasi būsimieji jų šeimininkai.

Tad ir Lietuva – kaip ir žmonės Nojaus, Loto ar Jėzaus laikais – vėl gali ir turi rinktis, ir jos pasirinkimas, kiekvieno mūsų apsisprendimas, kad ir koks jis bebūtų, turės pasekmių. 

***

Citatų šaltiniai – Švento Rašto vertimai:

[1] A. Rubšio ir Č. Kavaliausko „Biblija“, LVK (katalikų) leidimas 1998 m.
[2] K. Burbulio ir Biblijos centro „Tikėjimo žodis“ Biblijos vertimas, 1999.

Susiję

Šeimos politika 6580502151966053740
item