Rasa Čepaitienė. Svetimas žvilgsnis į XX a. vidurio įvykius Lietuvoje

Pranešimas, skaitytas birželio 19 d. LR Seime vykusioje konferencijoje Birželio sukilimui paminėti. Prieš kelias dienas M. Mažvydo bi...

Pranešimas, skaitytas birželio 19 d. LR Seime vykusioje konferencijoje Birželio sukilimui paminėti.

Prieš kelias dienas M. Mažvydo bibliotekoje vykusioje A. Damušio politinių studijų centro organizuotoje konferencijoje nuskambėjo klausimas, kodėl Lietuvoje iki šiol tiek mažai tepadaryta XX a. vidurio tyrimuose? 

Vargu ar sąžininga sakyti, kad padaryta taip jau mažai. Žinoma, istorinių tyrimų apie Birželio sukilimą ir sovietų ir nacių okupacijas apskritai esama, tačiau bėda ta, kad jie išblaškyti, nesusisteminti, nėra apibendrinti, juolab nėra pasiektas istorikų vertinimų konsensusas. Dar svarbu, kad šios istorikų įžvalgos ir išvados nepasiekia politikų nei plačiosios visuomenės tokiu mastu, kad leistų jiems įgyti aiškesnį supratimą ir vertinimą, kas gi tuomet išties įvyko. 

Taigi šiuo klausimu matyčiau bent keletą labai rimtų problemų – ne tik (ir ne tiek) istoriografinę, bet ir istorijos politikos, ir ypač adekvataus atsako stoką hibridinio karo šaukliams, išnaudojantiems mūsų pasyvumą savai XX a. vidurio įvykių Lietuvoje interpretacijai sukurti, tarptautiniu mastu peršant propagandą ir melą kaip vienintelę „tiesą“ apie karo meto įvykius Lietuvoje.

Pradėkime nuo istorijos mokslo. Ar pakankamai žinome apie pirmąją sovietinę okupaciją, karo pradžią, Birželio sukilimą ir po to sekusius įvykius? Jei kas nors paklaustų, ar istorijos tyrimai Lietuvoje yra kaip nors varžomi, ribojami ir valstybės kontroliuojami, spontaniškai veikiausiai atsakytume, kad ne. Tačiau iš tiesų XX a. vidurys, Antrojo pasaulinio karo kontekstas, kaip joks kitas laikotarpis, iki šiol yra oficialiojo diskurso kontrolės objektas ir istorikų baimės laisvai klausti, baimės vertinti „netinkamai“ atspindys. Prisiminkime Petro Stankero atvejį, kuomet profesionalus istorikas 2010 m., įsikišus užsienio ambasadoriams, per valandą neteko darbo VRM, pasak jo, dėl netikslaus vieno jo teksto vieno sakinio apie Holokausto aukų skaičių vertimo, o istorikų bendruomenė šiuo klausimu susiskaldė ir galiausiai jo nepalaikė. 

Arba prisiminkime Vigilijaus Sadausko atleidimą iš Akademinės etikos kontrolieriaus pareigų visiškai neseniai, 2018 m., LRS nariams nubalsavus, vien už pasiūlymą surinkti informaciją ir atlikti tyrimą „apie žydų tautybės asmenis, kurie žudė žmones, prisidėjo prie trėmimų ir kankinimų“, už tai numatant skirti premiją (atlyginimą) iš asmeninių lėšų kaip už esą tautinę nesantaiką kurstantį veiksmą. Šiais dviem atvejais visuomenei ir ypač profesionaliems istorikams buvo pasiųstas aiškus ir nedviprasmiškas signalas, ką ir kaip suprasti, tirti ir ko, šiukštu, negalima, jei nenori netekti reputacijos ir darbo (nors abiems atvejais padaryti „nusikaltimai“ nebuvo niekaip susiję su minėtų asmenų tiesioginėmis profesinėmis pareigomis). 

Čia dar būtų galima pridėti teismą dėl Jono Noreikos Generolo Vėtros veiklos oficialaus vertinimo, kuriame LGGRTC buvo priverstas gintis nuo nepagrįstų užsienio piliečių kaltinimų ir tarptautiniu mastu Lietuvai daromo grubaus spaudimo. Arba paminėti Vilniaus miesto mero reakciją po lentos šiam istorijos veikėjui sudaužymo, teigiant, kad Vilniaus miesto savivaldybė esą neplanuoja jos atkurti, tuo netiesiogiai pateisinant šį vandalizmo aktą.

Visa tai atliepia ir kitą, pastaraisiais metais vis labiau ryškėjančią tendenciją, kuomet istorijos mokslas vis labiau formalizuojamas ir iš išorės reguliuojamas bei verčiamas tarnauti išimtinai mokslo biurokratijai, o ne gilesniam tiesos apie praeitį pažinimui. Kita vertus, istorikai, primygtinai orientuojami į tarptautiškumą, nėra niekaip skatinami dalintis savo naujausių tyrimų rezultatais su vietos visuomene, neprofesionalais, populiarinti sukauptas žinias. Tad jai belieka maitintis vien šių žinių surogatu, teikiamu popkultūros ar paviršinės, dažnai tendencingos žurnalistikos bei publicistikos pavidalais. Tokiu būdu visaapimanti mokslo biurokratizacija ir vartotojiškos visuomenės nuostatos sudaro prielaidas atotrūkiui tarp profesionalių istorikų ir sociumo didėti ir toliau neturėti tvirtesnio bei aiškesnio vaizdinio apie sudėtingiausius ir politiškai jautriausius XX a. vidurio, abiejų okupacijų meto, įvykius.

Kalbant konkrečiai apie Birželio sukilimo istorinius vertinimus, susidaro įspūdis, kad tarp šią temą tiriančių Lietuvos ir išeivijos istorikų nėra pasiektas sutarimas, kokia jo reikšmė ir kur dėti vertybinius akcentus. Ar tai buvo pirmosios sovietų okupacijos „gėdos nuplovimas“, nepriklausomybės atstatymo siekis, keršto aktas besitraukiantiems komunistams už stalinines represijas ir trėmimus? Ar, priešingai, bendradarbiavimo su naciais dėmė, nusikaltimai prieš žydus ir kitus civilius gyventojus? Ar sukilimo ir Laikinosios vyriausybės vadai yra nacių kolaborantai, ar tautos didvyriai? Kokia Birželio sukilimo politinė vertė? Birželio sukilimas kaip „politinė klaida“ (T. Venclova), „Holokausto preliudija“, „naivus ir tuščias reikalas“? O gal tiesa, kad „Jei mes turėjome apgailėtiną komunizmo supratimą, tai sukilimas rodo, kad ne geriau pažinojome ir nacius“ (Feliksas Jucevičius)?

Holokausto Lietuvoje priežasčių vertinime išsiskiria ir politinės vertintojų nuostatos: liberalioji ir nacionalistinė linijos. Ar „žydai buvo mūsų bendrapiliečiai“, ar nedėkingi svetimieji, okupantų talkininkai, bendradarbiavę su sovietais griaunant Lietuvos valstybingumą ir persekiojant bei žudant jos veikėjus“? Akivaizdu, kad istorinės tikrovės būta žymiai sudėtingesnės... 

Pastebėtina, kad užsienio autoriai, vertinantys šiuos įvykius, dažniausiai pasižymi (sąmoningu?) istorinio fono ignoravimu ar nesuvokimu. Juos noriai publikuojančiose medijose tiesiog mėgaujamasi tariamu prigimtiniu lietuvių antisemitizmu, nežabotu ir nemotyvuotu žudikų žiaurumu ir goduliu plėšti žydų turtą, neieškant gilesnės Holokausto reiškinio motyvacijos ar gilesnių priežasčių suvokimo, nebandant perprasti jo sudėtingo mechanizmo, ypač vengiant minėti Antrojo pasaulinio karo pradžios kontekstą ir pirmąją sovietų okupaciją. 

Taip šie įvykiai atsiduria dviejų dominuojančių dabarties atminimo politikų sankirtoje – tarp Holokausto kaip Vakarų atminimo kultūros pamato ir nekvestionuojamo „didžiausiojo blogio“ ir tarp „pergalingos ir pasiaukojančios kovos su fašizmu“ Rytuose, kurie, pažymėtina, tampa vienas kitas kitą papildančiais. Tad tarp jų nebeįsprausti alternatyvaus, nacionalinės istorijos perspektyvą akcentuojančio aiškinimo, jis suvokiamas kaip nepriimtinas, nekorektiškas ir net iššaukiantis.

Ar toks aiškinimas išvis įmanomas šiomis griežtos oficialiojo diskurso kontrolės sąlygomis? Tačiau JAV istorikas T. Snyderis savo veikale „Kruvinosios žemės“ kaip tik niuansuotai parodo mūsų regiono, patyrusio dvigubą okupaciją, specifiką, o naujesnėje knygoje „Juodžemis. Holokaustas kaip istorija ir perspėjimas“ atkreipia dėmesį į tai, kad žydų genocidas Vidurio Rytų Europoje tapo įmanomas tik sunaikinus tautines valstybes, o ne dėl jose tariamai klestėjusio nuožmaus ir kraugeriško nacionalizmo. To nepaisant, gausių lietuviškojo nacionalizmo ir „fašizmo“ kritikų bei moralizuotojų a la Vanagaitė ir Co pozicijai ypač būdinga anachronizmų gausa. 

Iš dabarties politinio korektiškumo perspektyvos vertinami daugiau kaip prieš pusę amžiaus gyvenusių žmonių motyvai, sprendimai ir veiksmai, lyg jie turėję aiškiaregio dovaną numatyti tolesnius įvykius ir savo veiksmų pasekmes. Ar tikrai, kaip teigia vokiečių istorikas C. Diechmannas, Birželio sukilimas buvo „radikalų dešiniųjų nacionalistų“ siekis išvalyti Lietuvą nuo etnokultūrinių bendrijų? Kodėl, pasak jo, lietuvių visuomenė neprotestavo prieš Holokaustą (lyg Vokietijoje būtų protestavusi itin aktyviai ir sėkmingai)? Ar išties, kaip jis teigia, nacių okupacijos metu Lietuvoje būta tik 900 vokiečių ir 20 tūkstančių lietuvių, dirbusių savivaldos institucijose, tad būtent lietuviai vykdė genocidą savo iniciatyva ir nuožiūra? 

Čia jau iš istorijos mokslo lauko nepastebimai pereiname į politikos sferą. Birželio sukilimas atsiduria keturių svarbiausių veikiančiųjų asmenų kontekste - sovietai, vokiečiai, lietuviai, žydai, - o istoriografijoje dominuojantis „svetimas žvilgsnis“, lietuviams noriai suverčia visą kaltę už holokausto tragediją. Tuo tarpu šiam klusniai priimtam ir įvidujintam „svetimam žvilgsniui“ nepateikiama jokių rimtesnių alternatyvų, o turimos institucinės-intelektualinės pajėgos Lietuvoje itin išskaidytos ir silpnos. Antai XX a. istorijos įvykiai tiriami LGGRTC istorikų ir LII XX a. istorijos skyriaus sovietologų, tačiau iki šiol nėra aiškios jų darbo barų tematinės ribos, jų tyrimai niekaip tarpusavyje nekoordinuoti ir nederinami. 

Kita vertus, pastebėta tyrėjų (auto)izoliacija, kuomet dirbama vien tam, kad patenkintų gausių mokslo biurokratų reikalavimus, ir jų asmeninės ideologinės-politinės skirtys neleidžia maksimaliai bešališkai, drąsiai ir intersubjektyviai tirti ir įvertinti šių įvykių. Ne tik konkrečiai Birželio sukilimo aplinkybių, bet ir visos „lietuviškojo fašizmo“ genezės ir eigos temos, kuri, iki šiol deja, tik fragmentiškai ir pakankamai atsitiktinai iškyla kitus siužetus nagrinėjančių jaunųjų istorikų (M. Jurkutės, Z. Vitkaus ir t.t.) disertacijose ir kuri, kaip rodo šie tyrimai, aiškiai turi sovietines šaknis. O, kas blogiausia, pokaryje sukurto ir įtvirtinto sovietinio „lietuviškojo fašizmo“ mito formuluotės vėl aktyvuojamos šiandien, Rytuose piešiant Lietuvos kaip nepavykusios, karo nusikaltėlius ir civilių žudikus neva garbinančios pseudovalstybės paveikslą, kaip  ir sėkmingai retransliuojant jį į Vakarus, mums tuo tarpu toliau tylint ar nuolankiai su tuo susitaikant.

Tad bandydami kovoti su šiomis propagandos ir hibridinio karo priemonėmis bei kaltinimais turime ne vengti nepatogių klausimų, o patys juos kelti ir tirti. Kodėl lietuvių antisovietinis pasipriešinimas buvo žymiai gausesnis ir masiškesnis, nei antinacinis? Kiek miško brolių tarpe išties būta žydšaudžių? Koks jų procentas ir kokios konkrečios pavardės laisvės kovotojų, susitepusių žydų krauju? Kiek jų tarpe nuskriaudė nekaltų civilių, nepagrįstai įtartų kolaboravimu (nesyk teko bendrauti su vyresniosios kartos atstovais, kurie su ašaromis akyse liudijo apie partizanų esą įvykdytas egzekucijas niekuo dėtiems žmonėms, naudodami sovietinį „banditų“ žodyną. Kiek patikimi šie liudijimai?)? Ar „dviejų genocidų“ teorija, kuri neabejotinai vis dar yra populiari visuomenėje, nors šiukštu uždrausta svarstyti istorikams, išties neturi pagrindo ir jau galutinai atmesta? Ar žydo-bolševiko mitas buvo sukonstruotas nacių ir atmesdami jį nebeturime teisės kelti klausimo apie Lietuvos žydų bendradarbiavimo su sovietų represinėmis struktūromis klausimo? Kiek Lietuvoje būta žydų gelbėtojų ir koks jų sociokultūrinis portretas europiniame kontekste? 

Tai vis nepatogūs klausimai ir neišvengiamai reikės spręsti, ką su jais daryti, jei nenorime tęsti ligšiolinės „stručio politikos“. Čia akivaizdžiai iškyla ir šaltinių patikimumo bei jų sugretinimo problema, apimanti ir gyvosios atminties dėmenį. Kaip atskirti tikrus karo nusikaltėlius nuo sovietinių represinių struktūrų dezinformacijos, šmeižtų, kankinimais išgautų „prisipažinimų“, kuo itin mėgaujasi tokie rusų istorikai kaip A. Diukovas ar V. Simindėjus ir kiti, gausiai leisdami savas pseudomoklines knygas ir žurnalus bei nevaržomai formuodami Rusijos visuomenės nuomonę apie „nedamuštus Pabaltijo fašistus“?

Apibendrinant galima pastebėti, kad Birželio sukilimo istorinio tyrimo ir politinio vertinimo problema išveda mus žymiai toliau ir plačiau, nei tos kelios 1941 m. birželio dienos. Ar pasidavimas svetimai XX a. vidurio istorijos interpretacijai, nedrįstant pateikti savos ir bevelijant kišti galvą į smėlį kaskart sulaukiant tokių kaltinimų, užuot formavus nacionalinę istorijos politiką kaip aiškų atsaką priešiškai propagandai ir hibridiniam karui, nėra tik dar vienas Lietuvos vidinės kolonizacijos požymis? (Čia išimtimi galėtų būti dalis išeivių istorikų ir publicistų. Apskritai būtų įdomu ir prasminga išanalizuoti jų intelektualinių tradicijų takoskyras šiuo klausimu bei ypač ateitininkų indėlio į antisovietinę kovą vertinimus). Argi, kaip iki šiol, būtina atsižvelgti į kiekvieno neprofesionalo, atstovaujančio dominuojantį Vakarų naratyvą (su rytietišku kvapeliu), viešą spaudimą vien dėl to, kad jis yra užsienio pilietis? Ar jis mažiau ideologiškai angažuotas ir a priori žino, kaip iš tikrųjų buvo? 

Priešingai, mums iki šiol lieka aktualu „rasti lietuvius Lietuvos istorijoje“, atmetus kaimynų peršamą jiems naudingą poziciją, kuri dažniausiai anaiptol nėra objektyvi, bešališka ir netendencinga, tik atstovaujama galingesnių jėgų. Tačiau ar apskritai dar gali būti atstovaujami nacionaliniai interesai ir formuojama juos išreiškianti istorijos politika ponacionalinėje eroje? Kokia turi būti Lietuvos istorijos politika – integruojanti ir atspindinti šį svetimą žvilgsnį, kaip yra iki šiol, ar kurianti savą vertinimų nuostatą, nebijant tikėtino tarptautinio pasipriešinimo ir spaudimo iš užsienio, tačiau nevengiant ir šių nepatogių ir nemalonių temų aptarimo?

Dar viena svarbi sritis – medijų atsakomybės klausimas. Kaip parodė R. Vanagaitės skandalas, mūsų didžioji žiniasklaida ir vadinamieji infliuenceriai jai teikė išskirtinį dėmesį ir eterį. Tuo tarpu jos kritikams teisė pateikti alternatyvią nuomonę buvo suteikiama anaiptol ne visada... Šis stebėtinas veiksmas keltų klausimą apie mūsų žiniasklaidos tendencingumo priežastis ir motyvus. Ar tai vien sensacijų ir „klikų“ vaikymasis, nejaučiant jokios pilietinės atsakomybės dėl masinių saviniekos ir defetistinių nuostatų formavimo, kaip ir galimų tokios laikysenos ilgalaikių mentalinių pasekmių? O gal tai tiesiog naudingas idiotizmas, ar net sąmoningas kenkimas Lietuvai, čia pat apsisukus „oriai“ tauškiant apie hibridinio karo keliamas grėsmes?

Tokioje nedėkingoje situacijoje būtina imtis kurti svarbiausių ir vienalaikių darbų planą. Jo pagrindu turėtų tapti, pirmiausia, esamų istorinių tyrimų apie XX a. vidurio padėtį Lietuvoje ir jos tarptautinį kontekstą sintezavimas ir pateikimas visuomenei patrauklia forma. Antra, tai ir profesionalių šias temas tiriančių istorikų ir politikų darbo grupės sukūrimas aktualiems hibridinio karo prevencijos klausimams spręsti, pasitelkiant LRS, KAM, URM, ŠMSM ir kitų susijusių ministerijų pajėgas bei išteklius. Trečia, tai ir medijų pasitelkimas ar naujų jų platformų kūrimas oficialiam, solidžiam ir profesionaliam, tyrimais paremtam atsakui į užsienyje, tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose, platinamas insinuacijas. Galiausiai, tai ir visuomenės bei ypač jaunimo švietimas, išnaudojant „gerosios praktikos“ pavyzdžius (partizanų įamžinimo darbai, „Misija „Sibiras“ ir t.t.). Viso to nedelsiant nesiėmę ir toliau liksime bejėgiai prieš šias grėsmes, nuolankiai atidavę savo istoriją ir jos didvyrius bei niekšus priešiškų šalių propagandistų išmonei, sutikdami žvelgti į ją per jų sukurtus melo, šmeižto ir paniekos akinius. Reaguoti deramai jau seniai yra pribrendęs ir net perbrendęs tautinės bei pilietinės savigarbos ir valstybinės sąmonės reikalas. Tad ko tylime?


Susiję

Rasa Čepaitienė 4634643691212103907
item