Popiežius Pijus XI. Apie visuomeninės tvarkos atnaujinimą (Quadragesimo Anno) (V)

I dalis – ČIA, II dalis – ČIA, III dalis – ČIA, IV dalis – ČIA.

***

IV. Gydomosios priemonės

Tam apgailėtinam sielų nuostoliui, kuriam esant kiekviena pastanga atnaujinti visuomenę bus bergždžia, nėra jokio kito tinkamo vaisto, kaip tik kad žmonės atvirai ir nuoširdžiai turi sugrįžti prie Evangelijos tiesos, būtent, prie to nurodymų, kurs vienas turi amžinojo gyvenimo žodžius (61), tokius būtent žodžius, kurie, nors dangus ir žemė praeitų, betgi niekad nepraeis (62). Tiesa, tie, kurie socialiniuose reikaluose tikrai, yra prityrę, uoliai dirba, kad pagal racionalius principus grąžintų ekonominį gyvenimą į tikrą ir sveiką padėtį. Bet šitoji santvarka, kurios Mes karštai trokštame ir kurią visomis jėgomis remiame, bus visiškai nepilna ir netobula, jei visos žmogiškos galios darniai nesusijungs siekti nuostabios dieviškojo plano vienybės ir, kiek žmonių jėgos leidžia, jas realizuoti; Mes čia kalbame apie tą santvarką, kurią Bažnyčia nenuilstamai skelbia, kurios reikalauja pats sveikas žmogaus protas: kurį Dievas laiko svarbiausiuoju ir galutiniu tikslu visų sukurtų pastangų ir kad visos šio pasaulio gėrybės būtų laikomos grynais įrankiais, kuriais tiek reik naudotis, kiek jos veda į galutinį tikslą. Nereikia manyti, kad tuo pelningi verslai žeminami arba laikomi ne visai tinkamais žmogaus vertybei; priešingai, krikščioniškoji filosofija mus moko juose įžvelgti Dievo valią, kuri leido žmogų žemėje, kad ją dirbtų ir ja įvairiais būdais savo reikalams naudotųsi. Taigi gaunantiems gėrybes nedraudžiama padoriais būdais gausinti savo turtus; priešingai, teisinga yra, kad kas bendruomenei tarnauja ir ją daro turtingesnę, iš padidintų bendruomenės turtų pats pagal savo padėtį taptų turtingesnis, kad tik visa to būtų siekiama su tinkamu Dievo įstatymų paisymu ir neįžeidžiant artimo teisių bei kad patys turtai būtų suvartojami pagal tikėjimo ir sveiko proto reikalavimus. Jei šie dėsniai visų, visados ir visur būtų saugojami, ne tik gėrybių gaminimas ir įgijimas, bet taip pat turtais naudojimasis, kur dabar regima tokia netvarka, greitu laiku grįžtų į žmoniškumo ir teisingo pasidalijimo ribas ir negražiam savo reikalų rūpesčiui, kurs yra mūsų amžiaus gėda ir didelė nuodėmė, bus priešpastatytas maloniausias, o kartu ir tvirčiausias krikščioniško susivaldymo įstatymas, kuriuo žmogui liepiama pirma ieškoti Dievo karalystės ir jo teisingumo, esant tikriems, kad pagal dievišką dosnumą ir tikrą pažadėjimą ir laikinų gėrybių bus duota, kiek bus reikalinga (63).

Tačiau reikia, kad visose tose pastangose didesnę dalį turėtų artimo meilė, „kuri yra tobulumo ryšys" (64). Kaip klysta tie neatsargūs reformatoriai, kurie rūpindamiesi, kad būtų saugojamas abipusis teisingumas, išdidžiai atmeta meilės pagalbą. Be abejonės, meilė negali būti tarsi atlyginimas ar atpildas vietoje nesaugojamo teisingumo. Bet jei prileisime, kad kiekvienas žmogus gaus pagaliau visa, ką jis privalo gauti, meilei visados atsidarys plačiausioji veikimo dirva: vienas teisingumas, kad ir ištikimiausiai vykdomas, nepašalins socialinių kovų priežasčių ir niekad negalės sujungti nei širdžių, nei dvasių, nes visa, kas yra įkurta stiprinti tarp žmonių taikai bei ugdyti savitarpinei jų pagalbai, nors atrodo tobula, ypatingu savo tvirtumo pagrindu turi savitarpinį sielų ryšį, kuriuo atskiri nariai tarp savęs jungiasi, kuriam išnykus, kaip dažnai iš patyrimo pasimokėme, net geriausieji nuostatai nueina niekais. Tokiu būdu tik tada galės būti tikras visų bendrai gerovei bendradarbiavimas, kada visuomenės dalys pasijus esančios nariai vienos didelės šeimos, vieno ir to paties dangiškojo Tėvo vaikai, dar labiau, vienas Kristuje kūnas, „kits kito nardai" (65), taip, kad „jei kenčia ką vienas narys, kenčia visi draug nariai" (66). Tada turtingieji ir kiti kilmingieji seną savo neturtingesniųjų brolių atžvilgiu nerūpestingumą pakeis į uolų ir gyvą rūpestį, jų teisingus reikalavimus priims atvira širdimi, pasitaikiusias jų kaltes ir klaidas mielai atleis. O darbininkai, nuoširdžiai užgesinę kiekvieną neapykantos ir pavydo jausmą, kurį socialinių kovų palaikytojai taip gudriai išnaudoja, ne tik neniekins Apvaizdos jiems žmonių visuomenėje skirtos vietos, bet ją brangins, kaip gerai žinantieji, kad naudingai ir garbingai kiekvienas pagal savo pareigas ir verslą visuomenės labui dirba ir kad arčiau eina pėdomis to, kurs, būdamas Dievas, panoro būti žmonių tarpe amatininkas ir amatininko Sūnus.

Iš to naujo Evangelijos dvasios paskleidimo po pasaulį, kuri yra visuotinės meilės ir krikščioniškojo tvarkymo dvasia, tikimės ateisiant aną pageidaujamą ir pilną žmonių draugijos Kristuje atnaujinimą, aną „Kristaus Taiką Kristaus karalystėje", kurios siekimui nuo pat Mūsų Pontifikato pradžios visą Mūsų darbą ir visą ganytojinį rūpestį tvirtai nutarėme ir pasiryžome skirti (67); Jūs, Šlovingieji Broliai, kurie Dievo Bažnyčią, liepiant Šventai Dvasiai, su Mumis valdote (68), pagirtinu uolumu dirbate tam pačiam ypatingam ir Mūsų laikais reikalingam tikslui visose pasaulio šalyse, net šventų Misijų kraštuose. Jums tebūna ištarti užtarnauti pagyrimo žodžiai, draug ir visiems kitiems ar tai dvasininkams, ar pasauliečiams, kuriuos džiaugdamiesi matome esančius Mūsų kasdieninius ir tvirtus pagalbininkus, mylimus Mūsų Sūnus, susispietusius į Katalikų Akciją, kurie draug su Mumis ypatingu uolumu imasi rūpintis, kurs Bažnyčiai iš pačios jos dieviškos pradžios dera ir tinka — socialiniais reikalais. Šiuos tad visus pakartotinai Viešpatyje raginame, kad nesigailėtų jokio darbo, kad nesiduotų nugalimi jokių sunkenybių, bet vis labiau ir labiau tvirtėtų ir būtų stiprūs (69). Be abejo, raginame juos į sunkų darbą; gerai žinome, kad iš abiejų pusių, ar tai aukštesniuose, ar tai žemesniuose visuomenės sluogsniuose yra nemaža kliūčių ir priešingumų, kuriuos reikalinga nugalėti. Tačiau tegu nenusimena: eiti į sunkias kovas yra krikščionių pareiga; sunkius nuveikti darbus yra pareiga tų, kurie, kaip geri Kristaus kareiviai (70), Jį arčiau seka.

Pasitikėdami tad To visagale pagalba, kurs „nori, kad visi žmonės būtų išganyti" (71), anas nelaimingas nuo Dievo nusigręžusias sielas stenkimės visomis jėgomis gelbėti ir jas atitraukdami nuo laikinųjų rūpesčių, į kuriuos per daug yra įsipainioję, mokykime su viltimi ieškoti amžinųjų. Tas neretai lengviau bus pasiekta, ne kaip pirmu pamatymu atrodė, nes jei nedoriausiuose žmonėse yra nuostabių dvasios jėgų, tarsi žarijų pelenuose, neabejotinų liudytojų anos natūraliai krikščioniškos sielos, tai juo labiau daugelio kitų širdyse, kurie labiau nežinojimo ar išviršinių aplinkybių yra suklaidinti.

Tarp kitų džiuginančių tam tikro socialinio atnaujinimo ženklų — tai tie patys darbininkų būriai, kurių tarpe su dideliu džiaugsmu matome suglaustus jaunesniųjų darbininkų būrelius, kurie ne tik palankiomis ausimis klauso dieviškos malonės patarimų, bet ir uoliai stengiasi savo draugus laimėti Kristui. Ne mažesnio pagyrimo verti ir darbininkų sambūrio vadai, kurie, padėję į šalį savo naudą, tik savo draugais rūpindamiesi, jų teisingus reikalavimus protingai stengiasi palaikyti ir derinti su visos įmonės nauda ir nesiduoda nuo savo kilnios pareigos nubaidomi nei įvairiomis kliūtimis, nei įtarimais. Matyti taip pat nemaža jaunuolių, kurie ar dėl savo gabumų, ar turtų netrukus atsistos visuomenės viršūnėse, kurie tiria socialinį reikalą ir duoda vilties, kad tam reikalui tikrai atsidės. 

Šlovingieji Broliai, prieš dabar, kaip kitados ne kartą Bažnyčios istorijoje, stovj supagonėjęs pasaulis. Kad tos rūšies ištisos žmonių klasės būtų vėl grąžintos Kristui, kurio išsigynė, iš jų pačių reikia išrinkti ir padaryti pagalbinius Bažnyčios kareivius, kurie gerai žinotų savųjų mintis ir norus ir kurie tam tikra malonia broliška meile galėtų pasiekti jų širdis. Pirmieji ir artimiausieji darbininkų apaštalai privalo būti darbininkai, o apaštalai tarp pramonininkų ir komersantų taip pat turi būti iš jų pačių tarpo.

Šitų pasauliečių, tiek darbininkų, tiek darbdavių, apaštalų uoliai ieškoti, išmintingai išrinkti, tinkamai išlavinti ir yra ypatingoji Jūsų, Šlovingieji Broliai, ir Jūsų klero pareiga. Be abejo, sunki pareiga dedama kunigams; dėl to tai pareigai eiti sunkiomis studijomis apie socialinius dalykus yra ruoštini tie, kurie sudaro Bažnyčios viltį; bet ypač reikalinga yra, kad tie, kuriuos tam darbui ypatingu būdu paskirsite, pasireikštų švelniu teisybės pajautimu, kad, kam nors ko neteisingai reikalaujant ar neteisingai veikiant, su vyrišku ištvermingumu pasipriešintų; kad jie pasižymėtų išmintimi bei laisvu nuo įvairių kraštutinumų sprendimu; kad jie ypatingai giliai būtų perimti Kristaus meilės, kuri viena tepajėgia maloniai stipriai palenkti žmonių širdį ir valią teisybės ir žmoniškumo įstatymams. Šito kelio sėkmingumą jau ne kartą parodė laimingas patyrimas; dėl to nėra jokios priežasties, kad abejotume juo ištvermingai eiti.

Šiuos gi mylimus Mūsų Sūnus, tam darbui išrinktus, karštai Viešpatyje raginame, kad parengimui sau pavestų vyrų visai atsidėtų ir tą pirmaeilę kunigišką ir apaštališką pareigą vykdydami, kiek reikiant naudotųsi krikščioniškojo mokymo jėga, mokydami jaunuolius, kurdami krikščioniškas sąjungas, steigdami krikščioniškųjų studijų ratelius. Ypač tegu aukštai stato ir savo auklėtinių labui uoliai tevartoja brangiausią tiek privatinio, tiek ir socialinio atnaujinimo priemonę, kurią Mūsų Enciklikoje „Mens Nostra" (72) nurodėme dvasines rekolekcijas; toje Enciklikoje ne tik suminėjome rekolekcijas įvairiems pasauliečiams, bet ir aiškiai nurodėme bei stipriai patarėme, kaip naudingiausias darbininkams uždaras įstaigas rekolekcijoms atlikti: tose dvasios mokyklose išdirbami ne tik geri krikščionys, bet ir paruošiami tikri apaštalai kiekvienam gyvenimo reikalui bei uždegami Kristaus širdies ugnimi. Iš šios mokyklos, kaip Apaštalai iš paskutinės vakarienės kambario Jeruzalėj, išeis tikėjime tvirčiausiai apsišarvavę nenugalimu ištvermingumu persekiojimų laiku, degą uolumu ir rūpesčiu plėsti Kristaus karalystę.

Dabar ypač yra reikalingi tokie tvirti Kristaus kareiviai, kurie dirbtų žmonių šeimai nuo gresiančio pražuvimo išgelbėti, į kurį patektų, jei, atmetus Evangelijos mokslą, būtų leista įsigalėti tai tvarkai, kuri mindžioja ne tik prigimties, bet ir Dievo įstatymus. Kristaus Bažnyčia, pastatyta ant nepajudinamos uolos, neturi ko bijotis, nes tikrai žino, kad pragaro vartai jos nenugalės: (73) priešingai, iš tiek amžių patyrimo Ji žino, kad iš didžiausių audrų išeina tik dar tvirtesnė, naujais triumfais pasipuošusi. Bet motiniškoji jos širdis negali nedrebėti dėl daugybės blogybių, kurių tarp šios rūšies audrų kankinama tiek žmonių tūkstančių, o ypač dėl didžiausių iš čia einančių dvasinių nuostolių, kurie tiek sielų, Kristaus krauju atpirktų, pastūmėtų į amžinąją pražūtį.

Todėl nieko negalima palikti neišbandžius tokioms blogybėms nuo žmonių visuomenės nukreipti: čia turi koncentruotis visas mūsų darbas, visas sumanumas, į tai turi būti nukreiptos nepaliaujamos ir karštos Dievui maldos. Juk Dievo malonei padedant, žmonių šeimos likimas yra mūsų rankose.

Neleiskime, Šlovingieji Broliai ir Mylimi Sūnūs, kad šio pasaulio vaikai savo rūšimi pasirodytų už mus išmintingesni, kurie dievišku gerumu esame šviesos vaikai (74). Juk matome, juos su didžiausiu gudrumu pasirenkant ir parengiant sau uolius pagalbininkus, kurie jų klaidas tarp įvairių žmonių klasių viso pasaulio kraštuose diena iš dienos plačiau skleistų. Kai tik Kristaus Bažnyčia smarkiau pradedama pulti, matome juos metant į šalį tarpusavio vidaus ginčus, tvarkingai susiburiant į vieną eilę ir sujungtomis jėgomis siekiant bendro tikslo.

Turbūt, nėra tokio, kurs nežinotų, ką ir kiek daro nepailstąs katalikų uolumas tiek socialinėje ir ekonominėje, tiek ir švietimo srity. Bet šitas nuostabus ir nelengvas veikimas neretai pasirodo mažiau sėkmingas dėl į įvairias šalis išblaškomų jėgų. Tesusijungia tad visi geros valios vyrai, kurie po Bažnyčios Ganytojų akimis nori kovoti šitą gerą ir taikingą Kristaus kovą; ir visi Bažnyčiai vadovaujami bei mokomi tesistengia kiekvienas pagal savo išmanymą, jėgas ir padėtį šį tą įnešti į tą krikščioniškąjį žmonių visuomenės atnaujinimą, kurį Leonas XIII savo nemirštamąja Enciklika Rerum Novarum pranašavo; neieškodami savęs nei to, kas jų yra, bet kas yra Jėzaus Kristaus (75); nesistengdami savo sumanymus žūt būt pravesti, bet pasirengę net geriausių išsižadėti, jei daug didesnė visumos nauda to reikalauja: kad visur ir pirmiausia Kristus karaliautų, Kristus viešpatautų, kuriam „šlovė, garbė ir valdžia per amžių amžius (76).

Kad viskas laimingai įvyktų, Jums visiems, Šlovingieji Broliai ir Mylimieji Sūnūs, Jums visiems, kurie tik esate Kristaus Mums patikėtos didžios Katalikiškos šeimos nariai, o ypač su širdinga meile darbininkams ir kitiems savo rankomis pragyvenimą užsidirbantiems, dieviškos Apvaizdos Mums pavestiems, taip pat ir krikščioniškiems darbdaviams bei darbų tvarkytojams tėviška širdimi teikiame Apaštališkąjį palaiminimą.

Išleista Romoje, prie Švento Petro, 1931 metų gegužės mėnesio 15 dieną, Mūsų Pontifikato dešimtaisiais metais.

Pabaiga.

Išnašos:

48) Rom. XIII, 1;

49) Enc. Diuturnum, 1881 Dirželio 29 d.;

50) Enc. Divini illius Magistri, 1929 gruodžio 31 d.;

51) Epist. S. Jacobi c. 2; 

52) II Kor. VIII, 9;

53) Mat. XI, 28;

54) Luk. XII, 48;

55) Mat. XVI, 27;

56) Mat. VII, 24 seq.;

57) Enc. R. N., N. 22;

58) Mat. XVI, 26;

59) 2yd. II, 17;

60) Mat. VII, 13;

61) Jon. VI, 70;

62) Mat. XXIV, 35;

63) Mat. VI, 33;

64) Kolos. III, 114;

65) Rom. XII, 5;

66) I Kor. XII, 5;

67) Enc. Ūbi arcano, 1922 gruodžio 23 d.

68) Actą, XX, 28; 

69) Deuter., 31, 7;

70) II Tim. II, 3;

71) I Tim. II, 4;

72) Enc. Mens nostra, 1929 gruodžio 20 d.:

73) Mat. XVI, 18;

74) Luk. XVI, 8;

75) Pilip. II, 21;

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.