Kun. Robertas Urbonavičius. Veni Sancte Spiritus

Išm 1, 7. Viešpaties Dvasia pripildė žemės skritulį, aleliuja; ir tas, kas apima viską, pažįsta balsą, aleliuja, aleliuja, aleliuja. Ps...

Išm 1, 7. Viešpaties Dvasia pripildė žemės skritulį, aleliuja; ir tas, kas apima viską, pažįsta balsą, aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Ps 67, 2. Tepakyla Viešpats, ir tebus išsklaidyti jo priešai; ir tebėga tie, kurie jo nekenčia, nuo jo veido.
(Introitas)

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia. Tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į Dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į Dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava.

Sekminių kolektoje džiūgaujanti Motina Bažnyčia meldžia, kad Jai niekuomet nepritrūktų Šventosios Dvasios apšvietimo ir paguodos.

Epistolėje girdime pasakojimą iš Apaštalų darbų pasakojantį apie Šventosios Dvasios nužengimą ir Bažnyčios gimimą. Kuomet nužengia Šventoji Dvasia, niekas negali atsispirti Jos galingam veikimui. Sekminių istorija mus pamoko, kad Bažnyčia yra ne žmogaus rankų kūrinys, - Ji tokia nebuvo ir niekada nebus. Bažnyčia, - šioji Kristaus Nuotaka yra Šventosios Dvasios vaisius. Pažadėta Dvasia Globėja niekada nepaliks mūsų Bažnyčios.

Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.

Šventoji Evangelija mums perteikia Viešpaties pažadą atsiųsti Globėją, kuris niekada nepaliks ir ves į džiaugsmo pilnatvę. Viešpats Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui,

Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys,
tarsi pūstų stiprus vėjas –
ten, kur buvo sėdintieji, aleliuja;
ir visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios,
bylodami apie įstabius Dievo darbus, aleliuja, aleliuja.
(Komunijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 8370690444747028074

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item