Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Po „Baltic Pride“ eitynių - kas bus šeima?

Homoseksualūs asmenys yra lygiai tokios pat vertės kaip ir visi kiti žmonės. Dėl iš prigimties būdingo emocinio jautrumo jie neretai yra įvairiais aspektais pranašesni, kūrybiškesni ar tiesiog geresni už heteroseksualius asmenis. Turbūt šis sielos jautrumas susijęs ir su patiriamais kentėjimais, kurie neretai lydi „kitokius“. Juk tiesa, kad mūsų visuomenėje homoseksualūs asmenys sulaukia nepelnytai daug neigiamos aplinkinių reakcijos. O į homoseksualių žmonių (kaip ir visų kitų) skausmą turime žiūrėti rimtai bei stengtis, kiek įmanoma, jį sumažinti.

Kaip tik tai yra vienas iš svarbių LGBT bendruomenės tikslų – eliminuoti patyčias, žeminimą, menkinimą, nepagrįstą diskriminaciją ir smurtą prieš homoseksualius asmenis. Nėra pagrindo šiam siekiui prieštarauti. Tačiau LGBT organizacijos turi ir kitų siekių. Pavyzdžiui, Vilniuje vykusių „Baltic Pride“ eitynių šūkis skelbė „Mes esame šeima“. Eitynės išreiškė seniai LGBT deklaruojamą politinį tikslą – įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę ir tokiu būdu suteikti šeimos statusą homoseksualioms poroms.

Iš pirmo žvilgsnio siekis atrodo natūralus ir geras. Jis populiariai grindžiamas argumentu, kad „visi turi teisę mylėti, ką nori“, „meilė yra meilė “ ir pan. Kas gi galėtų manyti kitaip? Kokia negailestinga visuomenė ir kokia baisi valstybė galėtų drausti mylėti?! 

Bet juk ir nedraudžia. Teisinis šeimos statusas nebūtinas, norint „legalizuoti meilę“. Mylėti galima ir prieš, ir po šeimos sukūrimo; ir šeimos narius, ir kitus žmones. Juk meilę žmonės supranta nevienodai: ji būna įvairių formų (romantinė, agapė ir kt.), skirtingo stiprumo, trukmės... Kaip bebūtų, meilė tikrai neapsiriboja vien šeimos ratu, o valstybė meilės santykių nereguliuoja.

Dar daugiau – valstybė nedraudžia vienas kitą mylintiems asmenims kartu gyventi ir kurti bendrą buitį, nesvarbu, kokios lyties jie yra. Šioje vietoje LGBT bendruomenės atstovai išsako svarų argumentą: kartu gyvenančioms homoseksualioms poroms reikalinga partnerystė, nes šiuo metu nėra reguliuojami jų finansiniai, paveldėjimo santykiai, turto dalybos skiriantis, nesuteikiamos įvairios šeimos nariams būdingos socialinės garantijos, jie negali laisvai gauti informacijos ir rūpintis savo partneriu ligos atveju ir t. t. Natūralu, kad tai sukelia praktinių problemų, kurias svarbu spręsti, ir palengvinti homoseksualių asmenų gyvenimą mūsų visuomenėje.

Ar tai turėtų būti daroma įteisinant partnerystę? Čia svarbu pabrėžti, kad tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (Pvz., Oliari and Others v. Italy, nos. 18766/11 and 36030/11, 21 July 2015) partnerystė įtvirtintų šeimos teisinius santykius – partneriai būtų laikomi šeimos nariais. Tai reiškia, kad valstybė vienodai vertintų ir privalėtų taip pat remti tos pačios lyties porų privatų gyvenimą ir santuokinę moters bei vyro šeimą. 

Siekiant atskirti santuokinę šeimą nuo kitų bendro gyvenimo formų Seime buvo užregistruota alternatyva partnerystei – įstatymo projektas, kuris numato susitarimą dėl bendro gyvenimo. Šio projekto tikslas yra patogiai išspręsti minėtas praktines problemas neprilyginant homoseksualių asmenų porų (ar kitų asmenų, kurie kartu gyvena, bet nekuria šeimos) santuokinei vyro ir moters šeimai. Projektas galėtų būti toliau tobulinamas, kad kuo labiau išpildytų suinteresuotų grupių lūkesčius.

Tačiau LGBT aktyvistai teigia, kad susitarimas dėl bendro gyvenimo jų netenkina iš esmės, nes nesuteikdamas šeimos statuso jis įžeistų ir diskriminuotų homoseksualius asmenis. Vis dėlto asmenų lygiavertiškumo pripažinimas nereiškia, kad vienodai turi būti vertinamos ir jų gyvenimo situacijos. Pavyzdžiui, suteikdama medicinos praktikos licenciją valstybė skirtingai vertina medicinos mokslus baigusius ir jų neragavusius asmenis. Tokia „diskriminacija“ yra pagrįsta, nes teisingumas reikalauja skirtingas situacijas traktuoti skirtingai, atsižvelgiant į reguliuojamo reiškinio paskirtį. Jei licencija suteikia teisę gydyti, tai jos gavėjas turi pasižymėti atitinkamomis savybėmis: turėti gydymui reikalingą išsilavinimą ir patirtį.

Renkantis, kaip spręsti homoseksualių porų problemas – įteisinti partnerystę (šeimą) ar bendro gyvenimo susitarimą (ne šeimą) – aktualus tampa klausimas, kokia yra šeimos paskirtis visuomenėje? Tik supratus tai, galima atsakyti, kas gali ją sukurti (tos pačios ar skirtingų lyčių asmenys)? 

LR Konstitucija ir daugelis tarptautinių žmogaus teisių dokumentų šeimą vadina visuomenės ir valstybės pagrindu, pamatine ląstele. O tai yra labai rimta – viskas prasideda nuo pamato, kuriam yrant, susvyruoja ir ant jo stovinti struktūra. 

Banali tiesa, kad valstybei ir visuomenei yra būtini žmonės, kurie ją sudaro; kad kartų kaita yra kiekvienos visuomenės egzistavimo sąlyga, leidžianti jai išlikti ir išsaugoti savo tapatumą. O iš kur gi tie žmonės ir tos naujos kartos atsiranda? Gal kažkam bus naujiena, bet iš tiesų visi Lietuvos piliečiai (kaip ir visi milijardai gyvenančių ir kada nors gyvenusių žmonių) atsirado, susijungus vyriškai ir moteriškai gametoms. Kiekvienas LGBT narys taip pat turi biologinius mamą ir tėtį, be kurių tiesiog negyventų šiame pasaulyje. Trumpai tariant, vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumas yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui. Todėl racionalu visuomenės ir valstybės pagrindu laikyti vyro ir moters sąjungas, galinčias pradėti, gimdyti, auginti, ugdyti naujus visuomenės narius ir valstybės piliečius. 

Homoseksuali pora šiuo požiūriu niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai. Skirtingų lyčių sąjunga potencialiai turi didžiulę kūrybinę galią, kurios nuo pat pradžių trūkstą tos pačios lyties poroms. Todėl būtent lyčių papildomumas, kylantis iš objektyvių ir į gyvybės pratęsimą nukreiptų lyčių skirtumų (kuriuos, beje, patvirtina gausūs biomedicinos mokslų duomenys), yra esminis šeimos principas. Atsisakius jo, netenka prasmės ir monogamijos principas, nes jis taip pat neatsiejamas nuo prigimtinio fakto, kad visi vaikai turi vieną tėtį ir vieną mamą.

Šioje vietoje LGBT atstovai paprastai argumentuoja, kad tik kažkada senovėje šeimai buvo svarbus „reprodukavimasis“, nes ūkio išlaikymui reikėjo „darbo jėgos“. O šiais laikais vaikų gimdymas nebėra jokia šeimos esmė, nes didelio ūkio paprastai nevedame, nemažai porų išvis nenori turėti vaikų, be to, kai kurie sutuoktiniai yra nevaisingi ir tai neatima iš jų šeimos vardo. Tačiau iš tiesų tokių šeimų egzistavimas nepaneigia į gyvybės pradėjimą orientuotos šeimos paskirties. Kaip ir faktas, kad egzistuoja įvairūs klausos sutrikimai arba galimybė užsikimšti ausis, nepaneigia, jog šio organo paskirtis yra girdėti.

Vaikai šeimose auginami kaip nauji, unikalūs asmenys, turintys žmogišką orumą, teises ir laisves. Jie yra lygiaverčiai tiems, kurie jau gyvena ir ginčijasi dėl šeimos sampratos. Nenuoseklu kovoti už „žmogaus teises“ ir tuo pačiu neigti į pasaulį naujai ateinančių žmonių svarbą, sumenkinant juos iki „darbo jėgos“.

LGBT atstovai dažnai iškelia dar vieną argumentą – net jeigu tos pačios lyties asmenys natūraliai pagimdyti abiejų partnerių palikuonio negali, jie gali įsivaikinti biologinių tėvų paliktą mažylį ir suteikti jam meilę ir šilumą, kurios taip trūkstą vaikų namuose. Tiesa, kai kuriems nuskriaustiems vaikams gali taip pasisekti. Tačiau solidžiausi moksliniai tyrimai (ČIA ir ČIA), rodo bendrą tendenciją, kad pagal įvairius kriterijus vaikai geriausiai vystosi stabilioje savo biologinių tėvų šeimoje (kad dėsniai turi išimčių – savaime aišku). Tuo tarpu, tos pačios lyties porose augančių vaikų prigimtinis poreikis patirti unikalią mamos ir tėčio meilę paneigiamas ir tai atsispindi jų tolesniuose gyvenimuose. 

Nepaisant viso to, kas pasakyta – gal vis tiek galėtume suteikti homoseksualios poroms šeimos statusą vien todėl, kad joms tai svarbu, kad parodytume pagarbą, kad palengvintume jų gyvenimą... Argi tai sugriaus vyro ir moters šeimą – netobulą, bet šimtmečius atlaikiusį valstybės ir visuomenės pamatą? Gal nieko kito, išskyrus homoseksualius asmenis, tai nepalies?

Teisinė šeimos samprata reiškia ne šiaip oficialų pripažinimą tam tikrai gyvenimo kartu formai, bet ir įpareigoja valstybę ją išskirtinai puoselėti (LR Konstitucijos 38 str. 2 d.). Šis pripažinimas rodo kryptį jaunimui, koks dviejų žmonių įsipareigojimas šalyje laikomas palankesniu visuomenės bendrajam gėriui, patiems šeimos nariams ir jų vaikams. Legalizavus tos pačios lyties partnerystę, santuokinės vyro ir moters šeimos modelis negalėtų būti išskirtinai skatinamas, pavyzdžiui, vaikų ugdymo, pirmo būsto įsigijimo paramos programose, finansuojant pagalbinį apvaisinimą. 

Kaip matome iš gausių kitų šalių pavyzdžių, įteisinus vienalytes šeimas, lytiškumo ugdymo metu homoseksualūs santykiai mokiniams pristatomi kaip tapatūs heteroseksualiems, ribojamas neigiamos, nors ir objektyvios, informacijos apie juos pateikimas (pavyzdžiui, apie tokių porų nestabilumą, vaiko vystymosi ypatumus jose, ŽIV ir kitų lytiškai plintančių ligų, įvairių priklausomybių statistiką). Tėvai sulaukia teisinių sankcijų už vengimą leisti vaikus į tokias pamokas. Apsunkinamas atitinkamų mokslinių tyrimų vykdymas bei išvadų skelbimas, ribojamas „netinkamų“ pažiūrų, religinių įsitikinimų reiškimas ir kt.

Tos pačios lyties partnerystės įteisinimas paliestų visus. Vienus – nepastebimai, kitus – skaudžiai. Tai pakeistų ateities kartų požiūrį į šeimą ir valstybės santykį su kiekviena šeima. O kas svarbiausia – suklaidintų nemažai svyruojančių žmonių, kurie pasirinktų ne tai, kas jiems iš tiesų būtų geriausia.