Jurga Lago. Kas „atgyvenę“ ir kaip „neatsilikti“

propatria.lt nuotrauka 

Visi žinojo, kad teta Janė slepia lobį, todėl jai mirus, sesers dukros iškėlė trobos grindis, praardė sienas, išnešė iš namo visus daiktus ir juos išardė, perkratė, knygas vanojo į namo sieną. 

Janės knygos buvo visos aplenktos, o kelios itin senos - jų puslapiai pabiro po kiemą. Merginos viską degino sode: du medinius dvaro angelus ir medinį kryžių - pirmiausia, knygos ėjo prakuroms, vyro drožinėtus šuniukus, suolus ir masyvias senovines kėdes. Senas smuikas degdamas dainavo.

Mano tėvas rinko antikvarą ir senos daiktų istorijos lydėjo mane visą vaikystę. Kiek kartų girdėjau, kaip vaikai išmesdavo seną tėvų „chlamą”, kiek kartų vykau su tėvu po kaimus į aistringas senovinių daiktų medžiokles: radom altorių, ant kurio senis kapojo vištoms galvas, ąžuolo stirną-komodą, kur pijokas laikė samagoną, radom rudens lietaus skalbiamus barokinius sostus, atiduotus vištoms kiaušiniams dėti. Aukso ikoną, pakabintą tvarte. 

Ir dar, ir dar! Prisimenu degančias tėvo akis, išsižiojusius dažnai girtus kaimo vyrus, įtarias moteris. Dažniausiai jie norėdavo senus daiktus pakeisti naujais: veždavome jiems savo geltonu žiguliu naujas taburetes. Bet Janės sesers dukros nieko nesutiko atiduoti, iškeisti, parduoti - visas „atgyvenęs buožių chlamas” lėkė į liepsnas. Nesiklausė „aristokratinių pasakų”, nesileido įtikinamos. Moterys mintyse statė naują, modernų rytojų.

Tik prieš gerus penkis metus tėvas man pasakė, kad jos sudegino vieną ranka iliustruotą bažnytinę XIX a. knygą, kuri kainavo, kaip visas kaimas, o smuikas, matyt, buvo gera Stradivarijaus kopija, nes giliai viduriuose švietė mįslingi užrašai. Ar galėjo būti originalas? Tėvas trūkteli petį... Janė jį išgelbėjo, kai kolūkiečiai siaubė dvarą, bet nieko nepadarysi prieš vaikų tamsumą - amžinąjį troškimą naujų, madingų, modernių daiktų ir tradicijų.

Niekada nepamiršiu šitų pamokų - mačiau, kaip iš dvasios ubago tampama tikru ubagu. Kaip turtas akyse virto dūmais. 

Ir šiandien, kai kertami seni medžiai, dygsta stiklainiai, ardomos šeimos, aš žinau, kad riba tarp buvimo turtingu ir „moderniu” dažnai itin plona, atidengia papuasišką norą pritapti, norą „neatsilikti”, chronišką lietuvio norą „eiti į vakarus”. 

Kuo toliau, tuo labiau baltai pavydžiu Lenkijai. Nes pati stebiu „vakarų” nukvakimą: genderizmą mokyklose, juokdariais pavirtusius paraduose žmones, „ginančius teises”ir čia pat - draskomas šeimas, nuo vaikų atplėštą mamą, valstybę, užsiiminėjančią teisiniu sadizmu prieš... tėvus ir ginančią komunistines new-wave raudonas „laisvos meilės” idėjas. Iš tamsumo - mažai kas žino, kad grįžta „mažumų teisėse” išmirkytas ir labai prastai užsimaskavęs neomarksizmas, iš beviltiškai užsuktos dvasinės ubagystės, iš tingėjimo domėtis, iš baimės nepritapti, nes ... kultūrai reikia kultūros.

Žinote, ką manau? Apie stuburą turinčių Rytų Europos šalių ateitį pasikalbėsim ateityje. Jų skaudi patirtis neleis joms ištižti, apsileisti, paskęsti. Ir neleis iškeisti vertingų dalykų į vienadienius.

„Durnas todėl, kad biednas, o biednas todėl, kad durnas”, - sakydavo mano babytė ir spaudė savo vaikus prie mokslo. Nes ištižęs, neišsilavinęs žmogus pats neužsidirbs, o ir savo vaikus pasmerks ubagystei, praras netyčia įgytą turtą, o savo šalį pasmerks būti antrarūšiu, kopijuojančiu, euroremontiniu backoffice’u stipresnėms tautoms.