Brian M. English. Kryžiaus žygiai - atsakas į islamo džihadą

Gustave'o Dore paveikslas
„Ričardas ir Saladinas Arsufo mūšyje“

Po rugsėjo 11-osios išpuolių imta ieškoti šių žiaurių nutikimų paaiškinimo ir vėl atgimė domėjimasis kryžiaus žygiais. Teroristiniams išpuoliams ir toliau vykstant, o dabar ir su „Islamo valstybės“ iškilimu, šis domėjimasis kryžiaus žygiais nesumenko. Deja, bet išaugęs susidomėjimas nebūtinai reiškia išaugusias žinias. Kaip pastebėjo Thomas F. Maddenas: „Žmogus, knygyne ieškantis kryžiaus žygių istorijos, greičiau išeis su knyga, parašyta romanų rašytojo, žurnalisto ar buvusios vienuolės nei su knyga, parašyta profesionalaus istoriko ir paremta naujausiais prieinamais tyrimais. Po rugsėjo 11-osios išaugęs visuomenės susidomėjimas kryžiaus žygiais sukūrė rinka populiarioms istorijoms, kurių dauguma tiesiog kartoja mitus, seniai atmestus istorikų.“ 

Vienas ypač gajus mitas teigia, kad kryžiaus žygiai sukūrė krikščionybės ir islamo konfliktą. Nuo prezidento Clintono kalbos Džordžtauno universitete praėjus mažiau nei mėnesiui po rugsėjo 11-osios išpuolių iki prezidento Obamos kalbos praeitų metų (straipsnis parašytas 2016 metais – red. past.) Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, taip pat ir populiariosios kultūros darbuose, tokiuose kaip Ridley Scotto filme „Dangaus karalystė“, atsikartoja tas pats teiginys - krikščionybės ir islamo konfrontacija prasidėjo 11 amžiaus pabaigoje, kai necivilizuotų krikščionių gauja įsiveržė į taikias islamo žemes. Tačiau istorija parodo visai kitokį vaizdą.

7 amžiuje iš Arabijos išsiveržė naujas tikėjimas ir pasišovė užkariauti visą pasaulį. Arabų armijos, siekdamos skleisti pranašo Mohamedo mokymą Rytuose, sunaikino Sasanidų Persiją, Bizantijos imperiją nustūmė atgal į Mažąją Aziją (dabartinę Turkiją). Tarp ankstyvųjų islamo karių užkariavimų buvo ir Jeruzalės miesto užkariavimas, įvykdytas 638 metais. Vakaruose musulmonų armijos pasklido po Šiaurės Afriką ir 711 metais prarijo Ispaniją. 

Islamo žygis į Europą iš Rytų sustojo 718 metais, kai bizantiečiai, vedami imperatoriaus Leono III-ojo, sutriuškino Konstantinopolį daugiau nei metus apsuptyje laikiusią musulmonų kariuomenę. Tuo tarpu musulmonų ekspansiją Vakaruose sustabdė frankai ir Karolis Martelis, 732 metais laimėjęs mūšį prie Tūro miesto, esančio centrinėje Prancūzijoje. Tačiau žemyninių kelių į Europą užkirtimas musulmonų užkariavimų nepabaigė. Musulmonai, Europoje tapę žinomi kaip saracėnai, persikėlė į jūras ir tris šimtmečius terorizavo vakarines Viduržemio jūros pakrantes. 

9 amžiaus pradžioje musulmonai kontroliavo Korsiką ir Sardiniją. 827 metais saracėnai pradėjo 50 metų trukusį Sicilijos užkariavimą ir per ateinančius kelis dešimtmečius įsteigė savo bazes Italijoje ir Pietų Prancūzijoje. Iš šių bazių saracėnų plėšikai nebaudžiami vykdė žygius Italijoje, Prancūzijoje ir net Vokietijoje. Simboliškai baisiausias iš šių žygių įvykdytas 846 metais, kai saracėnai sudegino Romos priemiesčius ir išniekino Šv. Petro ir Šv. Pauliaus bazilikas.

Sicilijoje 50 metų besitęsęs karas nuniokojo kraštą ir iškankino tenykščius žmones. Galiausiai, 878 metais krito Sirakūzai, svarbiausias Sicilijos miestas. Jo gyventojai buvo išskersti, o didžiulis miesto turtas išplėštas. Ši pergalė užbaigė saracėnų Sicilijos užkariavimą, nors gerai įtvirtintas Taorminos miestas laikėsi dar iki 902 metų, kai jo sienos buvo pralaužtos, o gyventojai išpjauti.

10 amžiuje šie puldinėjimai tęsėsi, kartais jie būdavo išties masiniai. 935 metais iš Afrikos atplaukęs laivynas užėmė Genują, o jos gyventojai buvo išžudyti ar padaryti vergais. 950-952 metais nusiaubta Kalabrija ir užimtas Neapolis. Tačiau 10 amžius taip pat žymi ir pirmą aktyvią Vakarų krikščionijos kontrataką, kurią inicijavo Katalikų Bažnyčia. 915 metais buvo sunaikinta pagrindinė musulmonų bazė Italijoje prie Garigliano upės, o puolimą organizavo ir net dalinai jam vadovavo karys popiežius Jonas X-asis. Ši pergalė buvo tik pirmasis ženklas atsako, kurį vėliau suorganizuos Bažnyčia.

11 amžius žymi lūžį islamo ir Vakarų krikščionijos susidūrime. Pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje Egipto kalifas al-Hakimas sunaikino Šventąjį Kapo bažnyčią Jeruzalėje, pastatytą ant Kristaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vietos - ir tuo metu nebuvo įmanomas joks karinis atsakas. Bet jau amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje krikščionys kariai apgulė miesto sienas.

1016 metais popiežius Benediktas VIII-asis nukaldino aljansą tarp Genujos bei Pizos, ir jungtinis šių dviejų prekybinių miestų laivynas sunaikino Sardiniją užėmusius saracėnus iš Ispanijos. Musulmonai visiems laikams buvo išvaryti iš Sardinijos ir salą užėmė Pizos pajėgos. Ši karinė dviejų Europoje pirmaujančių komercinių miestų pergalė parodė augantį ekonominį Vakarų gyvybingumą, kuris galiausiai peraugs į gebėjimą pradėti masinę puolamąją operaciją, skirtą atsiimti musulmonų užkariautas teritorijas.

Europos atkovojimo krikščionys rimtai ėmėsi 11 amžiaus antroje pusėje. Šios kovos priešakyje buvo visur esantys normanai. Normanai buvo vikingų palikuonys, 10 amžiaus pradžioje apsistoję Šiaurės Prancūzijoje. Žemę jie pasiėmė kaip mokestį iš Prancūzijos karaliaus už tai, kad nustotų puldinėti Prancūziją. Jie atsivertė į krikščionybę ir įkūrė energingą bei nuotykingą karalystę.

Garsiausias normanų užkariavimas vyko 1066 metais. Tačiau keliais metais anksčiau grupė normanų, vadovaujami Roberto de Hauteville'o, kuris istorijai taps žinomas kaip Robertas Gudrusis, ir jo jaunesnio brolio Rogerio, išsilaipino Sicilijoje ir pradėjo savo pačių užkariavimą. Hauteville'ų vadovaujama kariuomenė į Siciliją atvyko 1061 metais. Greitai jie nukariavo Mesiną ir 1072 metais Palermą, kuris valdant musulmonams perėmė pagrindinio salos miesto vaidmenį iš Sirakūzų. Šios kampanijos metu Rogeris ir jo vyrai veikė po popiežiaus vėliava, kas žymi Bažnyčios pritarimą šiai misijai.

Tuo pačiu metu, kai normanai vykdė Sicilijos užkariavimą, krikščionių karalystės Ispanijos šiaurėje, padedamos normanų ir prancūzų riterių, ėmėsi antrojo aktyvaus veiksmo Vakarų krikščionijos kontratakoje. Kaip ir Sicilijoje, šiai kampanijai pritarė popiežius. Šias pastangas kulminavo 1085 metų Alfonso VI-ojo, Leono ir Kastilijos karaliaus, įgyvendintas Toledo - Ispanijos miesto, turėjusio didžiausią religinę svarbą musulmonams, - užėmimas.

Dramatiškas pasikeitimas Vakarų kontratakoje įvyko 1087 metais, kai genujiečiai ir piziečiai, vėl spaudžiami popiežiaus, sudarė aljansą ir šį kartą atnešė karą saracėnams į jų namus Šiaurės Afrikoje. Mahdijos miestas Šiaurės Afrikos pakrantėje buvo pagrindinis musulmonų plėšikų ir piratų naudotas uostas. Genujiečių ir piziečių pajėgos, vadovaujamos popiežiaus atstovo vyskupo, užėmė miestą ir uoste sudegino saracėnų laivyną.

Kol musulmonų galia Vakaruose nyko, jų ekspansiją Rytuose atgaivino turkų seldžiukų atsivertimas į islamą 10 amžiaus antroje pusėje. Šie nuožmūs raiteliai-lankininkai iš Centrinės Azijos 1055 metais buvo užkariavę Iraną ir Iraką. Būtent tais metais seldžiukų vadas Tughrulas-Begas įžengė į Bagdadą ir 1058 metais buvo paskelbtas sultonu, politiniu islamo sunitų atšakos lyderiu.

1059 metais seldžiukai valdė imperiją, besidriekiančią nuo Irano iki Bizantijos sienos Mažojoje Azijoje ir Fatimidų kalifato sienos Sirijoje. 1071 metais turkai sudavė smūgį Bizantijos imperijai, kuris reiškė pavojaus signalą visai Europai. Tais metais Bizantijos imperatorius Romanusas Diogenas surinko didelę, tačiau prastai apmokytą kariuomenę ir išžygiavo į Armėniją pasitikti turkų. Seldžiukų sultonas Alpas Arslanas, išgirdęs apie bizantiečių atvykimą, nuskubėjo su savo kariuomene pasitikti priešo. Dvi kariuomenės susitiko Armėnijos mieste Manzikerte, esančiame prie Vano ežero.

Manzikerto mūšyje seldžiukai sunaikino bizantiečių kariuomenę ir paėmė į nelaisvę imperatorių. Bizantijos imperiją apėmė sąmyšis. Imperatorius Aleksijus I-asis, užėmęs imperatoriaus sostą 1081 metais, sugebėjo stabilizuoti situaciją karinės jėgos ir diplomatinių įgūdžių pagalba. Nepaisant to, virtinė tragiškų įvykių Mažojoje Azijoje tarp 1091 ir 1095 metų padėjo turkams atsirasti vos už 50 mylių nuo Bizantijos sostinės Konstantinopolio. Aleksijus, bijodamas seldžiukų, nusiuntė delegaciją pas popiežių Urboną II-ąjį maldaudamas karinės pagalbos. Aleksijaus laimei, Urbonas ir Vakarų Europos riteriai buvo pasiruošę atsakyti į šį pagalbos prašymą.

1095 metų lapkričio 27 dieną Urbonas pasirodė Pietų Prancūzijos mieste Klermonte ir Prancūzijos riterius pakvietė į žygį išlaisvinti Rytų krikščionis bei Šventąjį Jeruzalės miestą iš turkų jungo. Šis išlaisvinimas turėjo būti pasiektas nauja piligrimystės forma - ginkluota piligrimyste. Urbono piligrimai nebuvo paprasti skarmalais apsirengę atgailautojai, ir anksčiau keliavę į Jeruzalę. Jie buvo geležimi apsivilkę kariai, pasiryžę jėga iš turkų atkovoti Jeruzalę. Ši piligrimystė buvo tokia sunki ir pavojinga, kad Urbonas nurodė, jog tiems, kurie imsis šios sunkios naštos, bus atleistos visos praeities nuodėmės.

Nors Urbono kvietimas buvo skirtas konkrečiai Prancūzijos riteriams, į Jeruzalę vykti pasiryžo riteriai iš visos Europos. Vieninteliams ispanų riteriams neleista vykti - Urbonas manė, kad ispanų riterių išvykimas į Šventąją Žemę keltų grėsmę krikščionims Ispanijoje, kurios didelę dalį dar valdė musulmonai. Urbonas norėjo, kad kryžiaus žygiai į Rytus būtų antrojo fronto atidarymas krikščionių išlaisvinimo kare, kuris jau vyko Ispanijoje.

Priešingai populiariam įsitikinimui, daugumos kryžiuočių pirminė motyvacija nebuvo turto ar žemių Rytuose troškimas. Kryžiaus žygis taip pat nebuvo laikomas galimybe atsikratyti jaunesnių sūnų, kurie pagal paveldėjimo įstatymus prarastų savo tėvų žemių dalį.

Kryžiuotis ir jo šeima patirdavo tiesiog stulbinančius sunkumus ir milžiniškus finansinius nuostolius, kad galėtų pasiruošti pavojingai kelionei į Jeruzalę. Šie nuostoliai tik dar padidėdavo, jei, kaip dažnai būdavo, prie žygio prisijungdavo ir keli šeimos nariai. Mažai tikėtina, kad dauguma prisijungusių prie kryžiaus žygių buvo tokie kvaili, kad patikėtų, jog šie nuostoliai atsipirks. Dauguma Vakarų Europos riterių apskritai neatsakė į popiežiaus kvietimą arba manė, kad jis reikalauja per didelių nuostolių.

Galvose riterių, iš tiesų priėmusių šį kryžių, pirminė kryžiaus žygio nauda buvo nematerialios prigimties. Tikrai didelė paskata buvo nuodėmių atleidimas: didelė dalis kryžiuočių praleido savo gyvenimą pasinėrę į smurto liūną ir šis smurtas buvo nukreiptas kitų krikščionių atžvilgiu. Turbūt dauguma jų padarė dalykų, dėl kurių gėdijosi, ir atleidimas už juos laikytas tikrai svarbiu motyvu.

Pasiryžimas dalyvauti kryžiaus žygyje taip pat atliepė ir nuotykių dvasią. Išvyka į nežinią su dieviška užduotimi atspindėjo sekuliaraus ir sakralinio pasaulių sąjungą, kuriai buvo sunku atsispirti idealistinės prigimties riteriui. Kryžiaus žygis suteikė galimybę ne paprastiems herojiškiems veiksmams, bet tokiems, kurie tuo pačiu būtų ir tarnystė Bažnyčiai.

1097 metais prie Konstantinopolio sienų susirinko didelė armija, atsakiusi į Urbono kvietimą. Taip prasidėjo kryžiaus žygių era - tiesiog kitas krikščionybės ir islamo konflikto istorijos skyrius, tačiau tai tikrai nebuvo jo pradžia.

Versta iš Crisis Magazine