Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Šventųjų Petro ir Pauliaus šventė

Švenčiame apaštalų Petro ir Pauliaus šventę. Šie apaštalai kankiniai yra laikomi pagrindinėmis kolonomis, ant kurių buvo pastatyta Katali...

Švenčiame apaštalų Petro ir Pauliaus šventę. Šie apaštalai kankiniai yra laikomi pagrindinėmis kolonomis, ant kurių buvo pastatyta Katalikų Bažnyčia. Jėzus patikėjo mokiniui šv. Petrui valdžią Bažnyčioje: „Tu Petras – Uola ir ant tos uolos aš pastatysiu Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės“.

Apaštalas Paulius nebuvo tiesioginis Kristaus mokinys, bet jam apsireiškęs Kristus pavedė misiją nešti Evangeliją pagonims. Šiam apaštalui Bažnyčia yra dėkinga už tai, kad Evangelija pasiekė pagoniškas tautas aplink Viduržemio jūrą, o vėliau - visas pasaulio tautas.

Ką šiandien apaštalai Petras ir Paulius gali pasakyti mums, praėjus dvejiems tūkstančiams metų po jų gyvenimo ir veiklos? Pirmiausia, atkreipkime dėmesį į paties Jėzaus pasirinkimą. Jis nepasirinko savo bendradarbiais vyrų visiškai be priekaištų. Petras, nepaisant jam parodyto Jėzaus dėmesio, neišlaikė egzamino ir Kajafo kieme išsigynė savo Mokytojo. Paulius savo karjerą pradėjo gaudydamas pirmuosius krikščionis ir įduodamas juos teismui. Toks Jėzaus pasirinkimas yra labai padrąsinantis, ypač tuomet, kad ne kartais sugebame likti ištikimi Dievui.

Kristus atėjo į žemę sunaikinti nuodėmę, todėl jis neatstūmė nė vieno nusidėjėlio, jeigu tik tas norėjo rimtai prisikelti. Savo komandą Jėzus lipdė ne iš moralinių grynuolių, bet iš pačių paprasčiausių žmonių, pasiryžusių būti jo bendradarbiais.

Abu apaštalai pasinaudojo Dievo jiems suteikta malone. Ta malonė buvo suvoktas atgailos būtinumas. Kančios išsigandęs ir Mokytojo išsigynęs Petras suprato savo kaltę ir kaip pasakoja tradicija, dažnai nubraukdavo ašarą, prisiminęs, kas atsitiko Kajafo kieme. Apaštalas Paulius po Viešpaties apsireiškimo visą gyvenimą nuolankiai prisimins, kad jis persekiojo Bažnyčią ir todėl esąs pats mažiausias apaštalas. Iš tikrųjų, jis buvo didis apaštalas, nes nuveikė tokius darbus, kuriais ir po dviejų tūkstančių metų galime tik stebėtis.

Dabarties žmonės ne visada sugeba pasinaudoti Dievo malone taip, kaip pasinaudojo šie didieji apaštalai. Kai kam atrodo, kad jis krikščioniškai gyvena ir tuomet, kai gyvena be santuokos, be išpažinties, be sekmadienio Mišių, tik retkarčiais per didžiąsias bažnytines ar valstybines šventes apsilankydamas bažnyčioje. Esu ne kartą girdėjęs šių dar toli nuo Dievo esančių žmonių pasakymą po Mišių: buvo labai gražus renginys! Ne Mišios, ne susitikimas su Kristumi, bet renginys.

Apaštalams Petrui ir Pauliui vienas bruožas yra bendras - nė su žiburiu juose nerasi drungnumo, aplaidumo ar kokio nors konformizmo. Atrodo, juose gyveno kažkokia nematoma jėga, vertusi juos daug dirbti ir rizikuoti, statant Kristaus Bažnyčią. Apaštalas Paulius savo laiškuose mini, kiek daug dėl Kristaus jam teko pakelti sunkumų ir visokiausių pavojų. Ta jėga buvo meilė Kristui ir nieko daugiau. O ten kur yra meilė, ten veikia ir Dievo Dvasia, stiprinanti silpnas žmogaus jėgas. Todėl apaštalas Paulius galėjo pasakyti: „Kristaus meilė verčia mus“.

Šiandien katedroje švenčiame Šv. Petro ir Pauliaus atlaidus. Atlaidų pagrindinis akcentas – kvietimas į dvasinį pasikeitimą, kurio esmė - nuodėmei pasakyti „ne“ ir Dievui „taip“. Šitai mes padarome susitaikindami su Dievu ir priimdami Eucharistiją.

Melskimės vieni už kitus: už vyskupus, kunigus, pasauliečius, kad visi būtume panašūs į didžiuosius Bažnyčios apaštalus, kad savo širdyse turėtume tikros meilės Viešpačiui, taip labai reikalingos mūsų tikėjimo kelionėje ir kad ta meilė verstų mus kasdien keistis į gera. Amen.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 2244336054761978633

Rašyti komentarą

2 komentarai

Aleliuja rašė...

Amen.

Anonimiškas rašė...

Viešpats Jėzus sau į apaštalus išsirinko paprastus žmones, o ne didikus, karalius ir turtuolius. Tai yra ypač pamokomas pavyzdys visiems laikams.

item