Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Pašaukti laisvei

Dievas leido mums net penkiasdešimt metų gyventi nelaisvėje ir patirti visas jos negandas: tremtis, įkalinimus, kolektyvizaciją, tikėjimo persekiojamą ir prievarta brukamą marksizmą. Tačiau blogio imperija žlugo, ir mes išėjome į laisvės kelią. Mūsų gyvenime išsipildė apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi“ (Gal 5, 1).

Jei ne Dievo pagalba, mes iki šiolei būtume okupuoti ir vykdytume Kremliaus įsakymus, kaip anuomet juos vykdė šimtai milijonų žmonių. Mums nutiko panašiai, kaip ir izraelitams, nešusiems Egipto priespaudą. Jei ne Dievas, kuris išvedė žydų tautą į Pažadėtąją žemę, ta vergovė būtų buvusi be pabaigos.

Tačiau išeiti į laisvę yra tik laisvės kelio pradžia. Paprastai ji būna džiaugsminga: prisimename laisvės svaigulį ir džiaugsmą Sąjūdžio dienomis, kai susikibome rankomis nuo Vilniaus iki Talino, kai Aukščiausiosios Tarybos salėje vietoj sovietinio herbo pakilo Trispalvė. Tačiau tas laisvės džiaugsmas būna gana trumpas, po jo ateina laisvo gyvenimo išbandymų metai.

Svarbu suprasti, ką reiškia gyventi laisvėje. Į laisvę keliaujantiems izraelitams Dievas davė Dekalogą, nes tik ėjimas Dievo rodomu keliu užtikrina, kad neprarasime laisvės ir jausime jos skonį. Būtų didelė nelaimė, jei, eidami laisvės keliu, nepaisytume Dekalogo. Apaštalas Paulius perspėja: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13). Paulius dar primena: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5,1).

Apaštalas pagrįstai perspėja. Mes nesame dvasinės būtybės, bet turime kūną, dažnai jaučiame jo keliamą didelį sąmyšį, mus kreipiantį ne ten, kur reikia. Apie tai Paulius vaizdžiai kalba: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne. Kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. <...> Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 18.22–24).

Nereikia daug įžvalgumo, kad pastebėtume klaidas, kurias, pradėję eiti laisvės keliu, darėme ir iki šiolei darome. Dievas daugumai tapo nereikalingas ir gal net pavojingas, nes, tikėdamas į Dievą, negalėsi sukčiauti, apsimetinėti ne tuo, kas esi, negalėsi užsimerkti ir nematyti pagalbos reikalingų žmonių. Papirkinėjimai, korupcija, nuslėpti mokesčiai, nevaldomos aistros, šeimų suirutė, emigracija – tai visuomenės žaizdos, atsirandančios, kai žmogus jaučiasi laisvas, bet nereikalingas Dievo pagalbos. Šioje žemėje negali būti nieko pragaištingiau, kaip laisvė be Dievo.

Apaštalas Paulius, išgyvendamas savyje dvasinę kovą, suvokia, kad jam tik Dievas gali padėti: „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams“ (Gal 5, 16). Šitai suvokdami, mes, tikintieji, turime jausti ypač didelę atsakomybę prieš Dievą ir visus Lietuvos žmones. Jei, neduok Dieve, mūsų gyvenimą stebintys netikintieji matytų, kad ir mes nesiskiriame nuo jų, tuomet, užuot buvę Jėzaus apaštalais, taptume papiktintojais, nes šie žmonės pasiteisintų: visi esame panašūs – iš šio gyvenimo reikia pasigriebti viską, kas papuola po ranka.

Tikintis ir sąžiningai gyvenantis žmogus, Jėzaus žodžiais tariant, yra „pasaulio šviesa“ ir „žemės druska“. Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo: „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16). Būti pašauktam laisvei reiškia būti pašauktam ne savanaudiškam gyvenimui, bet tarnavimui.