Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Ko stovite žiūrėdami į dangų?

Žmogaus gyvenimo kokybė labai priklauso nuo to, ar jis žvelgia tik į žemę, ar geba pakelti akis ir į dangų. Vienaip žmogus elgsis įspraustas į medžiaginės tikrovės rėmus ir kitaip – jei apie viską spręs, žvelgdamas iš amžinybės perspektyvos. Jėzaus Žengimo į dangų šventė kviečia šią perspektyvą atnaujinti.

Evangelistas Lukas Apaštalų darbų knygoje pasakoja apie Jėzaus žengimą į dangų: „Jiems (mokiniams) bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 9–11).

Jėzaus misija žemėje buvo skelbti Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę ir už žmonių nuodėmes paaukoti save ant kryžiaus. Po Jėzaus žengimo į dangų jo misiją tęsė mokiniai. Trejus metus Jėzus ruošė juos šiai misijai, o paskui prisikėlęs pasirodė jiems ir pasakė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 18–20).

Jėzus priminė mokiniams, kad jie turės būti jo liudytojai – visoms tautoms skelbs Evangeliją. Jėzus, gerai pažinęs savo mokinių trapumą, pažadėjo apgaubti juos jėga iš aukštybių – atsiųsti Šventąją Dvasią.

Angelų klausimas mokiniams – „Ko stovite žiūrėdami į dangų?“ (Apd 1, 11) – mums, tikintiesiems, yra kaip nuoroda nestovėti ir nežiūrėti tik į dangų, bet žvelgti į šią žemiškąją tikrovę ir joje kurti Dievo Karalystę. Tai kiekvieno pakrikštytojo misija – ne tik vyskupo ar kunigo.

Švęsti Jėzaus Žengimą į dangų – tai ne vien melstis, bet ir įsipareigoti būti Jėzaus liudytojais. Kartą vienas politikas, paklaustas, ar tiki į Dievą, atsakė, jog bet ką darydamas užduoda sau klausimą, ar galėtų žvelgti Dievui į akis. Pasakyta labai gražiai. Tačiau nelengva žvelgti Dievui į akis, tai yra apie viską spręsti Dievo šviesoje. Kai politikui reikia ginti žmogaus orumą, gyvybę ir prigimtinę šeimą, kai reikia stiprinti Europos Sąjungą, bet neužmiršti ir savo tautos žmonių teisių, gali būti nelengva rasti teisingą sprendimą, kad po to galėtumei žvelgti Dievui į akis.

Kartais tikintieji, net visiškai nekrikščioniškai spręsdami, mąsto, kad jų tikėjimui viskas gerai. Kodėl taip nutinka? Atsakymas vienareikšmis: jie neskiria laiko pabūti su Dievu, žvelgdami jam į akis, tai yra atlikdami sąžinės peržvalgą.

Šventasis Ignacas Lojola pataria, kad po dienos darbų atlikdami sąžinės patikrinimą pirmiausia turėtume prisiminti, kas per visą dieną nutiko šviesaus, ką gero padarėme, ir už tai padėkoti Dievui. Po to reikia prisiminti, kur neklausėme savo sąžinės, nusidėjome, ir už tai Dievo atsiprašyti. Jeigu kasdien atliksime šią dvasinę pratybą, tuomet turėsime jautrią sąžinę, gebančią lengvai skirti, kada mes buvome nuoseklūs Jėzaus mokiniai, o kur klydome, bandydami suderinti nesuderinamus dalykus. Tuomet tikrai galėsime žvelgti Dievui į akis.

Angelai į dangų žvelgiantiems vyrams sakė: „Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 11). Vieniems šie žodžiai gali būti paguoda ir džiaugsmas, o kitiems – perspėjimas gyventi atsakingai, nes Jėzus tikrai sugrįš. Su juo tikrai susitiksime – ką tuomet jam pasakysime? Malda užtarkime vieni kitus, kad savo kasdienybėje neužmirštume mūsų Viešpaties – įžengusio į dangų ir mus pakvietusio į savo draugus.