Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Gyvoji Duona

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje esame kviečiami apmąstyti Eucharistijos slėpinį ir dėkoti už Dievo meilės stebuklą – J...

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje esame kviečiami apmąstyti Eucharistijos slėpinį ir dėkoti už Dievo meilės stebuklą – Jėzaus buvimą su mumis Mišių aukoje ir už galimybę maitintis Eucharistine duona, kad mumyse išsipildytų jo pažadas: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58).

Po duonos padauginimo stebuklo (Lk 9, 11–17) žmonių tikėjimas Jėzumi dar labiau sutvirtėjo. Pasinaudodamas šia proga, Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kuria būsiąs jo kūnas: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.<...> aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 35.38–39).

Tai, ką Jėzus kalbėjo, pranoko klausytojų suvokimą, todėl kai kurie iš jų pasipiktinę kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus“?“ (Jn 6, 42).

Tačiau Jėzus dar aiškiau tvirtino: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Evangelistas rašo, kad dalis Jėzaus mokinių pasipiktino ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Per Devintines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams šitaip pasakoja apie Eucharistijos įsteigimą: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25). Tokiu būdu Jėzaus įsteigė nekruvinąją eucharistinę auką ir paliepė tai daryti jo mirties atminimui.

Tikinčiųjų bendruomenėje ištikimai vykdomas šis Jėzaus paliepimas ir visame pasaulyje yra aukojama Jėzaus Kūno ir Kraujo auka. Mes esame kviečiami kuo dažniau, ypač sekmadieniais, dalyvauti Eucharistijos aukoje ir tapti amžinojo gyvenimo pažado paveldėtojais.

Eucharistija turi būti tikinčio žmogaus gyvenimo centre. Kiek dėmesio skiriame Eucharistijai, toks yra ir mūsų tikėjimas.

Jei gyvename be didesnių išbandymų, yra pavojus Eucharistijai skirti per maža dėmesio. Žmogus lengvai apsipranta net su pačiais švenčiausiais dalykais. Tačiau kai atsiduriama ekstremaliose sąlygose, Eucharistija tampa nepamainoma jėga, palaikanti žmogaus dvasią. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kalinimo laikų liudininkės pasakoja, kaip jų mokytoja Adelė per kalinius kunigus gaudavo Šv. Komuniją ir po mažą gabalėlį padalindavo jaunoms kalinėms. Tai padėjo joms nepalūžti nešant sunkų kalinio kryžių.

Savo asmeniška patirtimi taip pat galiu paliudyti, ką reiškė Mišių auka ir Komunija, kai buvau kalėjime ir lageryje. Slapta aukojamos Mišios ir stiprinimasis dangiškąja duona padėjo pakelti labai ilgus, dažnai sunkius tardymus, o vėliau – visas Uralo ir Mordovijos lagerių negandas. Su Viešpačiu širdyje žmogus gali pakelti pačias didžiausias sunkenybes.

Devintinės kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar deramai įvertiname Eucharistiją. Ar švenčiame su parapijos bendruomene sekmadienio Mišias? Ar pakankamai dažnai stiprinamės Dangaus Duona? Jei pastebėtume, kad praeityje būdavo apsileidimo ir Eucharistijos neįvertinimo, turėkime drąsos ir ryžto atnaujinti savo santykį su Jėzumi Eucharistijoje.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 6549818681593284032

Rašyti komentarą

11 komentarų

Skaitytojas rašė...

„Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“

Brūkšnys čia yra visiškai absurdiškai pavartotas. Čia visiškai užtenka kablelio: „Kas valgo šią duoną, gyvens per amžius“.

unknown rašė...
Autorius pašalino šį komentarą.
Anonimiškas rašė...

Ačiū Ganytoui už straipsnį. Puikus priminimas apie būtinybę kartu dalyvauti sekmadienio Eucharistijoje.

Unknown rašė...

Įdomu, kas čia šalina tuos unknown komentarus? Nesitiki, kad jis pats. O šiame komentare buvo parašyta apie klaidingą katalikų eucharistijos supratimą (ir ne tik eucharistijos, iškreipti ir kiti sakramentai, pvz., krikšto).
Daugiau kaip tūkstantį metų tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčia šventė Eucharistiją su rauginta duona, bet nuo XI a. Romos bažnyčia įvedė "opresnokus", žyd. "macus", t.y. neraugintos duonos paplotėlius Eucharistijai. T. p. katalikams, skirtingai nei Ortodoksų Bažnyčioje, komunija duodama vienu - duonos pavidalu, argumentuojant, neva komunikante yra visas Kristaus Kūnas ir Kraujas neatskiriamai. Jei taip, tai kodėl kunigas priima komuniją abiem pavidalais - duonos ir vyno?
Esama ir kitų neatitikimų, visų nesurašysi, bet kam tuomet juos nutylėti ir vaidinti vienybę? Aš net nerašau visko, kad nesukelčiau šoko katalikams. Kas nuoširdžiai Dievo ieškos, tas suras.

Anonimiškas rašė...

Nutilk.

Unknown rašė...

Kodėl?

Unknown rašė...

Nereikia bijoti, pasitikėk Dievu.

unknown rašė...

nutilt praso tas ,kuris bijo pripazint,kad vietoj TIKROJO KUNO IR KRAUJO gauna.......padirbini,bijo isigilint i faktus-bijo matyti tiesa.

Unknown rašė...

Sunki čia situacija... Lietuvoje katalikams labiau prieinamas ir pažįstamas protestantizmas nei ortodoksija. Per kokį trisdešimt katalikybės metų aš niekada nesu girdėjusi ko nors išsamiau apie ortodoksiją, ir man net nekilo noro pasidomėti, kuo ji skiriasi skiriasi nuo katalikybės. Tai buvo (ir tebėra kitiems) apmiręs tikėjimas su persenusia liturgija, begalinėmis maldomis ir sustingusiomis dogmomis. Lefebristai atvirai tvirtina, jog ortodoksija - tai tarytum amputuota kūno dalis (!).
Ir tik pralaužus šią storą kietą sieną randi brangų perlą arba dirvoje paslėptą lobį, kaip sakė Jėzus palyginime. Ir tada iš džiaugsmo parduodi visa, ką turi, ir perkiesi tą dirvą.
Taip, katalikai bijo girdėti tiesą, - tai rodo ne vien šis anonimo pavyzdys; mano pačios gyvenime pasitaikė pamatyti neįtikėtinos baimės, atkaklaus nenoro išgirsti BUVUSIĄ teisingą daugelio krikščionybės dalykų sampratą. Ir ar keista (?), kad katalikai mielai priima protestantų pseudoreligines tiesas, diegia jas liturgijoje, mėgdžioja jų maldas ir maldos padėtis, - žodžiu, lengvai kyla iš gelmės į paviršių ir plaukioja drumstuose vandenyse.
Man vis norisi apie juos atsiliepti Izaijo žodžiais (kadaise Krstus juos pacitavo netikintiems ir užkietėjusiems žydams:
"Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,
žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
Šitų žmonių širdis aptuko.
Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau."

unknown rašė...

Nesinori nei girti, nei peikti Jūsų komentaro, bet ..taikliai.kaip tik katalikybe ir yra nukirsta šaka , kuri dar žaliuoja ( pažiūrėkit i nugenėtu medžiu šakas , nukirstas nuo pagrindinio kamieno )taip kad lefebristai iškraipo realybe- kaip ir velnias- jug blogio nėra - yra tik IŠKREIPTA tiesa.reikia atskirt katalika nuo katalikybės -gali but doras ir geras katalikas už kokį nors formalų ortodoksa- bet pats krikščionybės katalikiškas is pažinimas yra iškreiptas , jei katalikybe veda i ortodoksini pradinį krikščioniška is pažinimą , tai tada ji yra nukreipiamosios malones,ner ortodoksinis krikščionybės ispazinimas yra išgelbėjimo malones šaltinis .

Unknown rašė...

Ateikite padiskutuoti į http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/ar-suteikti-senoves-baltu-religinei-bendrijai-romuva-valstybini-pripazinima#komentarai :)

item