Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dievo slėpinys

Sekmadienį po Sekminių švęsdami Švč. Trejybės iškilmę, atsistojame priešais Dievo slėpinį, kurio žmogaus protas nepajėgia iki galo suprasti.

Jeigu mes neturėtume Dievo Apreiškimo, pačiu geriausiu atveju tikėtume, kad yra Dievas, viso – matomo ir nematomo – pasaulio Kūrėjas. Blogiausiu atveju – tikėtume susikurtais stabais, kaip tikėjo mūsų protėviai.

Vis dėlto neturėtume stebėtis, kad Dievo slėpinio nepažįstame ir niekuomet jo iki galo nepažinsime. Žmogaus protas yra pajėgus pažinti tik nesudėtingesnę už save medžiaginę tikrovę. Jeigu gebėtume iki galo pažinti Dievą, turėtume savo išmintimi būti už jį aukštesni, o tai yra negalimybė.

Dievas apreiškė save žmogui per regimąjį pasaulį. Dievo kūrinija kalbėte kalba apie be galo išmintingą ir galingą Kūrėją. Apaštalas Paulius rašo: „Jo (Dievo) neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš jo kūrinių“ (Rom 1, 20).

Apaštalas Paulius rašo apie nelaimę, kai žmogaus protą aptemdo nuodėmė: „Pažinę Dievą, jie jo kaip Dievo negarbino ir jam nedėkojo, bet pasiklydo mintimis, ir neišmani jų širdis aptemo. <...>Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams“ (Rom 1, 21.25). Tačiau Dievas, būdamas be galo geras ir gailestingas, leido žmogui save pažinti per Apreiškimą, kurį turime užrašytą Senojo ir Naujojo Įstatymo knygose.

Pradžios knygoje skaitome, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę; Dievo kūrybą vainikavo žmogaus sukūrimas. Toliau pasakojama, kaip Dievas globojo jam ištikimus žmones, vedė iš nelaisvės, davė Dekalogą, kalbėjo per patriarchus bei pranašus, o paskutiniu metu apsireiškė per savo Sūnų Jėzų Kristų.

Jėzaus žemiškoji istorija išsamiai aprašoma Evangelijos puslapiuose. Jėzus kalbėjo, kad jis yra iš Tėvo išėjęs ir grįšiąs pas Tėvą, kad Tėvas ir jis yra viena, ir kas mato Sūnų, mato ir Tėvą. Savo žodžius Jėzus parėmė stebuklais, ypač prisikėlimu iš numirusiųjų.

Iš daugelio dalykų, kurių Jėzus mokė žmones, pats svarbiausias buvo mokymas apie dangaus Tėvą, kurio vaikai mes esame, ir Šventąją Dvasią – Guodėją, kurią žadėjo atsiųsti, nukeliavęs pas Tėvą. Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus meilės. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra triasmenis, bet tą pačią dieviškąją prigimtį turintis vienas Dievas.

Šventosios Dvasios veikimu Dievo Sūnus įsikūnijo Marijos įsčiose. Šventoji Dvasia per Jėzaus krikštą paliudijo, kad jis yra mylimasis Tėvo Sūnus. Prieš palikdamas žemę, Jėzus daug kartų kalbėjo, kad nepaliks savo mokinių našlaičiais, bet atsiųs savo Dvasią, tiesos ir meilės Dvasią, kuri primins viską, ką jis buvo kalbėjęs. Sekminėse įvyko žadėtasis stebuklas – Šventoji Dvasia matomu būdu nužengė ant apaštalų ir juos apdovanojo šviesa iš aukštybių.

Mūsų protas nepajėgia giliau įsiskverbti į Švč. Trejybės slėpinį. Mes tiesiog dėkojame Dievui už gautas iš jo dovanas ir garbiname vieną triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Į dangaus Tėvą dažniausiai kreipiamės Jėzaus išmokyta malda „Tėve mūsų“. Jėzų ypač pagerbiame eucharistinėje Mišių aukoje, o į Šventąją Dvasią kreipiamės, kai savo tikėjimo kelionėje stokojame šviesos ir tvirtumo.

Dieve, leisk mums suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei. Amen.