Andrius Švarplys. Konstitucinis teismas ir žurnalistų etikos inspekcija privilegijuoja mažumas

propatria.lt nuotrauka 

Iš politinės filosofijos perspektyvos perskaičiau Žurnalistų Etikos Inspektoriaus sprendimą dėl tariamos neapykantos Krikščioniškosios kultūros instituto platintuose laiškuose, kuriuose kviesta išreikšti nepritarimą LGBT eitynėms. 

***

Teisė turi saugoti demokratinį principą ir konstitucinį principą. Pirmas yra apsauga nuo biurokratinio (elitistinio) valdymo prievartos – negali keli žmonės valstybės vardu primesti savo sampratos visiems arba taip interpretuoti įstatymus, kad ta interpretacija būtų akivaizdžiai priešinga daugumos nuostatoms. Demokratinis principas yra daugumos valdymas. Antro tikslas yra dvejopas: nustatyti bendrus gėrius ir ginti individo privatumą nuo valstybės prievartos tol, kol jis nepažeidžia kitų asmenų teisių. Konstitucinės pilietinės teisės daugiau gina individą. Teisė turi saugoti bendrą gėrį ir tuo pačiu toleruoti individo autonomiją. Bendras gėris pareina iš tautos kultūros ir vertybių (suverenumas, politinis savęs valdymas, kalba, religija, šeima, socialinė gerovė). Konstitucinės individo teisės pareina iš besąlygiško asmens orumo ir autonomijos (prigimtinės teisės). Teisė turi saugoti tiek bendrą gėrį, tiek individo autonomiją.

Liberalių konstitucinių valstybių praktika nustatė dar ir trečią sandą konstitucinėje demokratijoje: pagarbą etninėms, rasinėms, religinėms ir kitokioms mažumoms. Tačiau akivaizdu, kad mažumų tolerancija negali eliminuoti pirmųjų pagrindinių principų: demokratinio tautos suvereniteto ir individualių asmens konstitucinių teisių. Dauguma toleruoja mažumas ne tam, kad mažumos pradėtų diktuoti daugumai, o nes gerbia jų tradicijas savo valstybės rėmuose. Pagarbos mažumoms principe yra sugyvenimo, tolerancijos ir integracijos motyvai. Mes kitokie, tačiau sugyvenam bendresnių (valstybės/tautos) vertybių sistemoje. Taip pat mažumų puoselėjamos tradicijos ir vertybės negali paminti individualių asmens konstitucinių teisių.

Tad Inspektoriaus nurodoma Konstitucinio Teismo mintis, kad „Konstitucija yra antimažoritarinis aktas, ji gina individą“ yra aiškiai per siaura ir supaprastina reikalą. Konstitucija apima visus tris sandus, o ne tik individo teises. Jeigu ji būtų tik antimažoritarinis aktas, tai kaip reikėtų suprasti tautos suverenumo ir valstybės kildinimo iš tautos sampratą? Valstybė kyla iš tautos kaip suvereno principo: JAV Konsttiucijos „We the People“, Vokietijos Konstitucijos „the German people, in the exercise of their constituent power,...“, Lietuvos Konstitucijos „Lietuvių Tauta...“ ir t.t., o ne iš individo ir mažumų gynimo principų, neneigiant pastarųjų reikšmės. Yra trys konstituciniai stulpai: tauta, individai ir mažumos. (Trečiasis elementas ateina daugiau iš senųjų demokratinių-konstitucinių valstybių praktikos, Lietuvos Konstitucija mažumas mini tik kaip tautines bendrijas: 37 ir 45 str.).

Viešoji erdvė įsiterpia tarp šių trijų polių: ji privalo būti laisva nuo valstybės ir atskirų visuomenės grupių dominavimo/diskusijų blokavimo tam, kad būtų realizuotos prigimtinės individo teisės į žodžio/religijos/minties laisvę ir tam, kad būtų galima kontroliuoti valdžią per viešą kritiką. Liberalios demokratinės viešos erdvės samprata nesuderinama su privilegijuotų grupių egzistavimu: galima kritikuoti bet ką, kol tai nėra kvietimas susidoroti. Privilegijuotų, „neliečiamųjų“ temų, išskyrus holokausto neigimą kai kuriose šalyse, nėra. Moraliniais, religiniais ir pasaulėžiūriniais pagrindais viešai išsakoma nuomonė bei vertinimai negali būti painiojami su stereotipizavimu ar juo labiau su neapykantos kurstymu, nes priešingu atveju bus paneigiama konstitucinė minties/tikėjimo/sąžinės laisvė. 

***

Dabar pažiūrėkime ką padaro Žurnalistų Etikos Inspektorius, sudėliodamas Lietuvos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Komisijos rekomendaciją nr.15. į vieną seką:

a) atskiria šeimą nuo lyties („šeima yra neutrlai lyties požiūriu“, KT 2019-01-11 nutarimas).

b) tos pačios lyties asmenis įtraukia į šeimos apibrėžtį (EŽTT byla Bayev and Others v. Russia, 2017 birželio 27d.)

c) įtvirtina naują lyties sampratą, kuri vietoj biologinės dviejų lyčių koncepcijos teigia psichologinę/tapatybinę/subjektyvią/jausenos lyties sampratą: „lytis, lyties tapatybė, seksualinė orientacija“ (Europos Komisijos rekomendacija nr.15). Iš esmės, dviejų lyčių sampratą pakeičia seksualine pliuralizacija.

d) ne dviejų lyčių principą, o seksualinę tapatybę (lyties pliuralizaciją, daugybinį lytiškumą) laiko konstitucine vertybe, jos diskriminavimą prilygina diskriminacijai dėl rasės, kilmės ar odos spalvos (EŽTT byla Vejdeland and others v. Sweden, 2012m. vasario 2d.)

e) ir kaip draudžiantį tokią diskriminaciją įtvirtina neapykantos kalbos institutą. Draudžiama išskirti seksualinių tapatybių pagrindu veikiančias grupes žmonių, „sieti su lytine tapatybe neigiamus bruožus“ (citata). T.y. panaikinama galimybė religiniu, moraliniu ar sąžinės pagrindu kritikuoti ir vertinti tam tikrą seksualinį elgesį. Sukuriama privilegijuota asmenų grupė, kurios atžvilgiu (o jos pagrindinis bruožas yra lytiškumas) negalimi jokie neigiami atsiliepimai, nes tai bus „prisidėjimas prie neigiamų stereotipų ir stigmų formavimo“, turinčiu „naikinantį vaidmenį demokratinėje visuomenėje“.

f) žodinė kritika sutapatinama su aktualiu veiksmu: „Neapykantos kurstymas neprivalo būti išreikštas tiesioginiu raginimu atlikti neapykanta grįstą veiksmą ar kitokį nusikalstamą veiksmą. Asmenų puolimas juos įžeidžiant, šaipymasis ar specifinių grupių šmeižimas gali būti pakankamas pagrindas padidintam valstybės reguliavimui tam, kad būtų pažabota diskriminuojanti raiška, kurios platinimas traktuotinas kaip neatsakingas saviraiškos/žodžio laisvės naudojimas“.

Taigi, gaunasi pilnai uždaras ratas: paneigiama galiojanti konstitucinė dviejų lyčių samprata - įteigiama nauja lytiškumo samprata – apribojama jos kritika, prilyginant ją diskriminacijai – ir žodinė kritika iš esmės kriminalizuojama.

Nei vieno iš šių dalykų nėra Lietuvos Konstitucijoje ir nei vienas iš jų neseka nei iš Lietuvos teisės, nei apskritai iš Vakarų konstitucinių principų. Tačiau tai puikiai atspindi šiuolaikines politinio korektiškumo tendencijas Vakaruose.

***

Pažiūrėkime kokia yra lyties koncepcija Lietuvos Konstitucijoje.

Konstitucijoje žodis „lytis“ yra paminėtas tik vieną kartą (29str., kad Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės...“), tačiau ar galima sakyti, kad Lietuvos Konstitucija numato seksualinį pliuralizmą? Konstitucijos tekste nėra pažodžiui parašyta, bet daugiau argumentų yra, kad ne. Pirma, Konstitucijoje yra išreikšta nuomonė dėl santuokos ir šeimos (38str.) kaip dviejų lyčių reikalui. Vadinasi, vienas kertinių bendrųjų gėrių yra formuluojamas dviejų lyčių koncepcijos pagrindu. Antra, Konstitucijos kūrėjai aiškiai mąstė apie dvi seksualines lytis, o ne daugybę jos formų. Trečia, Konstitucija tris kartus mini sąvoką „dorovė“, kuri reiškia „žmonių/tautos/visuomenės“ dorovę, tai yra moralines normas. Neabejotina, kad lietuvių tautos dorovė nurodo į dvi lytis. Seksualizacijos pliuralizacija, lyties tapatybių samprata nenumatyta Lietuvos Konstitucijoje.

***

Taigi, vietoje tautos dorovės-dviejų lyčių-šeimos-santuokos-laisvos viešos erdvės vertybinės ašies, kuri yra Lietuvos Konstitucijoje, Lietuvos Konstitucinis Teismas, sekdamas EŽTT ir politinėmis Vakarų tendencijomis (tai atvirai pripažino Teismo pirmininkas D.Žalimas vienoje TV diskusijoje), įsteigia naują vertybinę ašį, ką atkartoja ir šis Žurnalistų Etikos Inspektoriaus sprendimas: seksualinė pliuralizacija-jos nediskriminavimas-neapykantos kalba-viešos erdvės ir kritikos ribojimas. Nei vieno elemento iš šios vertybinės ašies nėra Lietuvos Konstitucijoje.

Galbūt ši nauja vertybinė ašis yra teisinga. Tačiau ji neplaukia iš Lietuvos Konstitucijos. Lietuvos KT kuria naują teisinę normą, kuri nekyla iš Lietuvos Konstitucijos, bet iš tarptautinių institucijų (EŽTT, Europos Komisijos rekomendacijos, kitų valstybių politinių tendencijų ir pan.). Ši nauja norma realiai pertvarko Lietuvos Konstitucijos vidinę struktūrą lyties, šeimos, viešos erdvės, diskriminavimo srityse. Ji susiaurina konstitucines laisves, iškeldama seksualinių mažumų teises. Galima tai pavadinti Lietuvos konstitucinės teisės globalizacija arba teisės seksualizacija. Tai iš esmės prilygsta tyliajai Lietuvos Konstitucijos revoliucinei pertvarkai. Remiamasi ne Lietuvos, bet išorės teisinių normų pavyzdžiais, dviejų lyčių samprata keičiama pliuralistine seksualinės tapatybės samprata ir susiaurinama kritikos/nuomonės/minties/sąžinės laisvė, tokiu būdu tyliai paneigiami senieji Konstituciniai principai. Lytis, šeima, laisva viešoji erdvė: šiose srityse įvyksta esminis perversmas.

***

Ši Lietuvos Konstitucinio Teismo pradėta ir pastarojo Žurnalistų Etikos Inspektoriaus sprendimo tęsiama konstitucinių sampratų pertvarka turi visus esminius politinio korektiškumo bruožus, matomus Vakarų politinėse ir teisinėse tendencijose. Uždaras ekspertų būrelis nusprendžia „iš viršaus“ įsteigti naujus tautos konstitucinius gėrius be jokio tautos atsiklausimo. Paneigiama Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnio tezė, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Būtent todėl tai yra politizuotos teisėkūros pavyzdys: teisinė norma įvedama ne pagal demokratijos, teisės viršenybės ir teisingumo (iustitia est fundamentum regnorum) principus, bet pagal tam tikras politines nuostatas į lytį ir šeimą bei politines tendencijas Vakarų valstybėse. Vardan naujos lytiškumo sampratos, kuri visuomenėje nėra priimta, panaikinama visuomenės patvirtinimą turinčios bei galiojančios konstitucinės sampratos.

***

Ar leisti seksualinių mažumų eitynes viešoje erdvėje yra kitas, nors ir susijęs, klausimas. Lietuvos Konstitucija aiškiai gina tautos dorovę, dviejų lyčių sampratą bei jos pagrindu kuriamą šeimos koncepciją. Tačiau lygiai taip pat Konstitucija gina pilietines teises į saviraišką ir minties/tikėjimo/sąžinės laisvę. Šitame valstybės daugumos ir oponuojančių individualių pilietinių laisvių santykyje, gali būti hard ir soft konstitucinės interpretacijos versijos. Hard versija būtų, kad niekas viešoje erdvėje neturėtų prieštarauti daugumos išpažįstamoms vertybėms. Tai būtų tautininkiška, absoliutinė, mažoritarinė interpretacija. Ji būtų nepalanki individualioms pilietinėms laisvėms ir mažumų tolerancijos principui. Soft versija būtų, kad vieša erdvė yra „idėjų rinka“ (Oliver Wendell Holmes) ir nei valstybė, nei dauguma, nei dominuojanti mažuma neturėtų jos varžyti, o leisti žmonėms debatuoti viešuosius gėrius laisvai.

Po pastarųjų KT ir Žurnalistų Etikos Inspektoriaus sprendimų galima daryti išvadą, kad būtent mažumos seksualiniai interesai dominuoja ir yra privilegijuojami dabartinių konstitucinių sampratų, išpažįstamų daugumos, sąskaita.