Vytautas Radžvilas. Lietuvos opozicijos apžvalga

propatria.lt nuotrauka 

2015 metų viduryje VU TSPMI profesorius Vytautas Radžvilas parengė ilgametei Lietuvos partinei-nomenklatūrinei sistemai opozicinių jėgų situacijos analizę, kuri iki šiol nebuvo paviešinta. Šiandien stebėdami iš esmės nepakitusią ir tomis pačiomis pamatinėmis tendencijomis pasižyminčią situaciją, pirmąkart kviečiame skaitytojus susipažinti su šia neformalia profesoriaus studija (tekstas nuorodoje). Tikimės, kad Lietuvoje yra politikų, kuriems šio teksto refleksijos gali padėti išlipti iš užburto nesėkmių ir susiskaldymo rato. 

Profesoriaus komentaras: 

Vienintelė išeitis – sąjūdinis kelias

Atėjo laikas viešai paskelbti „Lietuvos opozicijos apžvalgą“. Šis 2015 m. pavasarį baigtas rašyti tekstas iki šiol nėra plačiau žinomas, nes elektroniniais laiškais buvo persiuntinėjamas ir sklido tik nedideliuose draugų, kolegų ir bendraminčių būreliuose. Ilgokame ir šiek tiek laiko bei kantrybės skaitant reikalaujančiame rašinyje mėginama atsakyti į vienintelį klausimą – kodėl tokia bejėgė Lietuvos antisisteminė opozicija, jau beveik tris dešimtmečius beviltiškai mėginanti pralaužti gelžbetoninę nomenklatūrinės-oligarchinės sistemos sieną?

Aiškinantis atrastas atsakymas pribloškė. Paaiškėjo, kad tokio reiškinio ar sambūrio kaip antisisteminė opozicija Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Yra tik antisisteminė retorika, kurią vartoja opoziciniais save vadinantys sambūriai. Pasirodo, reikalo esmė gana paprasta: galima metų metais sakyti karštas ir įtaigias antisistemines kalbas apie Lietuvos visuomenės piktžaizdes, išsivaikščiojančią tautą ir byrančią valstybę, raginti tam priešintis ir gelbėti Tėvynę. Ir tuo pat metu kuo puikiausiai elgtis ir veikti sistemiškai. Šitaip veikti reiškia viena – nuolankiai ir net entuziastingai žaisti pagal sistemos sukurtas ir primestas taisykles. Ne skambūs žodžiai, bet sutikimas arba nesutikimas pagal jas žaisti – štai kur glūdi tikroji takoskyra tarp antisisteminių ir sisteminių veikėjų bei sambūrių.

Sistemos sukurtos ir primestos žaidimo taisyklės paprastos: iš pradžių nešvariais būdais sukaupę galią ir įgiję valdžią stambieji žaidėjai po to pasiūlo visiems kitiems ,,pasivaržyti“ dėl jos vadinamuosiuose laisvuose ir demokratiniuose rinkimuose. Teoriškai visų galimybės tarsi lygios. Praktiškai – ne. Kodėl – lengva suprasti: tereikia įsivaizduoti ir palyginti, ko, pvz., būtų vertas rinką pasidalijusių didžiųjų prekybos tinklų pasiūlymas ,,laisvai pakonkuruoti“ rinkoje mažosioms krautuvėlėms. Versle suprasti tokio pasiūlymo absurdiškumą nuovokos pakanka. Tačiau politikoje – ne. Atrodo neįtikėtina, bet faktas – vėl ir vėl užkimbama ant pigaus kvietimo šitaip pakonkuruoti keliamos pagundos jauko.

Pagrindinė „Apžvalgos“ išvada – Lietuvoje niekas nepasikeis, kol nebus valingai išeita iš šio primesto žaidimo. Alternatyva jam – susitelkimas siekiant bendromis pastangomis pirmiausia iš esmės pakeisti pačias žaidimo taisykles sudemokratinant politinę ir rinkimų sistemas. Kai šitai bus padaryta – bus galima išsiskirstyti. Tada ateitis partijų ir lygiavertės bei sąžiningos jų konkurencijos dėl valdžios laikas. LIETUVOS NEGALI IŠGELBĖTI JOKIA PARTIJA – TAI YRA VISOS TAUTOS UŽDAVINYS.

Todėl būtina, kad Lietuvoje veikiantys opoziciniai sambūriai pagaliau atsikvošėtų ir pastatytų savo veikimą nuo galvos ant kojų. Ne ieškotų visuomenę ir tautą galinčių suvienyti kandidatų į įvairius valdžios postus, o pirmiausia susitartų patys ir tik tada bendrai keltų tokius kandidatus. Ne išsikeltų atskirus partinius sąrašus ir po to beviltiškai ir tuščiai mėgintų tartis iš nevilties kurdami ,,apskritus stalus“, bet iš karto bendromis pastangomis telktų būtent sąjūdinio tipo darinį. Pvz., Nacionalinį tautinių ir patriotinių jėgų frontą, kurios struktūra ir rinkiminis sąrašas būtų sutarti iš anksto. Tai būtų tikras lūžis. Bet kad jis įvyktų, reikia beveik politinio mąstymo revoliucijos. Turi rastis gebėjimas matyti ne Lietuvą savojoje partijoje ar sambūryje, o savo partiją ir sambūrį išvysti Lietuvoje.

Čia glūdi atsakymas, kodėl prieš kelerius metus sukurtas Vilniaus Forumas, o dabar Tautos Forumas, netapo, nėra ir netaps partija. Tačiau iš principo gali tapti vienos, dviejų, trijų – šito niekas nežino, nes tai gali parodyti tik laikas – formavimosi židiniu. Mėginti nomenklatūros primesto žaidimo sąlygomis tapti partija – neperspektyvu ir beprasmiška. Kokia būtų nauda Lietuvai iš dar vienos mažos politinio smulkaus versliuko krautuvėlės?

Sąjūdis sunkiausiais Lietuvai laikais buvo ne kas kita, o vienintelis tautai prieinamas kolektyvinio gelbėjimosi ratas. Tautos idėjino ir organizacinio telkimosi platforma. Todėl jis iš principo negali būti jokio asmens ar sambūrio nuosavybė. Sąjūdis yra tik piliečių būrimosi, susitikimo ir telkimosi vieta. Platforma reiškia, kad tai nėra partinė organizacija, kviečianti į ją ateiti ir telktis po jos vėliava. Sąjūdis nesuderinamas su asmenybiniu ir partiniu vadizmu, nes jis niekam nepriklauso. Platforma reiškia – vieta, į kurią gali laisvai, o ne prašytojo ar svečio teisėmis, ateitis kiekvienas geros valios pilietis.

Jūsų dėmesiui siūlomoje „Apžvalgoje“ plėtojama tokia Lietuvos opozicinių jėgų plėtros vizija. Mėginame ją įgyvendinti ir politiškai. Mūsų rinkiminis komitetas yra ne kas kita, o priemonė perkelti sąjūdinio sambūrio idėją į politinę plotmę, šitaip natūraliai pratęsiant jau kelerius metus  Vilniaus ir Tautos formų vykdytą parengiamąją visuomenės politinio švietimo ir ugdymo veiklą. Kito būdo pereiti nuo visuomeninės šviečiamosios veiklos prie platesnio veikimo ir įžengti su savo idėjomis į viešąją politinę erdvę nomenklatūrinio režimo primestų suvaržymų ir informacinės blokados sąlygomis paprasčiausiai nėra.

Tad į klausimą, kodėl dalyvaujame EP rinkimuose ir ką iš tiesų darome, atsakysiu tiesiai ir aiškiai: kuriame Naująjį sąjūdį. Kitaip šis dalyvavimas būtų beprasmis. Kas iš tiesų yra mūsų rinkiminis komitetas? Dar gležna, bet jau ir be mikroskopo įžiūrima tokio sąjūdžio užuomazga. Neatsitiktinai šiam komitetui priklauso įvairių politinių pažiūrų Lietuvą mylintys bei pasiryžę ją išsaugoti patriotiški žmonės  – nuo krikščionių demokratų iki socialdemokratų. Tėvynės meilės monopolio neturi niekas – šia nuostata vadovavosi visi Lietuvoje nuo XIX a. susikūrę ir veikę sąjūdžiai.

Todėl prašau neklausti, kieno yra ir kam priklauso mūsų rinkiminis komitetas. Jis priklauso Jums, o kalbant absoliučiai tiksliai ir aiškiai – YRA VISŲ MŪSŲ KAIP NORINČIOS IR MĖGINANČIOS IŠLIKTI TAUTOS IR VALSTYBĖS GALIMYBĖ. Panašu – iš tiesų paskutinė.

Ir kad būtų galutinai aišku. Mūsų komiteto vėliava nėra jokio asmens vardas. Mūsų vėliava – VYTIS. Ženklas, kurio vedami ir įkvėpti lietuviai šimtmečius ėjo ginti Lietuvos – savo Tėvynės ir vienintelės žemės.

LIETUVOS OPOZICIJOS APŽVALGA