Vygantas Malinauskas. Kunigai turi nesikišti į politiką prieš Šimonytę

Asmeninio archyvo nuotrauka 

Šimonytės štabas desperatiškai bando suvilioti už Šimonytę balsuoti katalikus, kurie šiaip jau turi gerą priežastį už ją nebalsuoti. Mano feisbuke iššoko mokama Šimonytės rinkiminė reklama. Reklamoje buvęs pranciškonų provincijolas agituoja už kandidatę, kuri dvasininko žodžiais: „pakvies juos [tėvus ir vaikus] žiūrėti į horizontą. Tada vaikai turės ateitį. Nes horizonte laukia jis – Dievas“ ... 

Šią Šimonytės štabo apmokėtą rinkiminę agitaciją išmanusis feisbukas pakišo neatsitiktinai. Feisbuko užsakomosios reklamos nustatymai leidžia parinkti tikslines grupes, kurioms rodomi mokami postai. Todėl, jei feisbukas tave atpažįsta kaip kataliką greičiausiai gausi šią reklamą. Katalikai šia ir kitomis panašiomis reklamomis gundomi atsisakyti savo ištikimybės Bažnyčios mokymui ir balsuoti už kandidatę, kurios pozicijos katalikams svarbiais klausimais aiškiai prieštarauja pamatiniams Bažnyčios mokymo principams. Katalikų gundymui išsižadėti Bažnyčios mokymo principų metami dideli pinigai, pasitelkiami influenceriai, demagogai, anaiptol ne baltos rinkiminės technologijos. 

Pasitelkiami net tokie dvasininkai kaip buvęs pranciškonų provincijolas. Pranciškonas Jurčys gundo mus balsuoti už Ingridą, nes ji siūlo „naują horizontą“. Žinoma gerasis br. Jurčys nutyli, kad tame Ingridos siūlomame „naujame horizonte“ mūsų laukia visai ne Dievas, bet be jokių apribojimų naikinami ir kaip žaliava moksliniams tyrimams naudojami žmogaus embrionai, išplauta šeimos samprata, leidimas įsivaikinti homoseksualioms poroms, lytis paversta pasirinkimo dalyku, laisvė atskirta nuo tiesos, teisės ignoruojančios bendrąjį gėrį ir pats bendrasis gėris paverstas susitarimo dalyku. 

Tačiau, skirtingai nei brolio Arūno Peškaičio ar kunigo Roberto Grigo pasisakymų atveju, nepastebėjau, kad tokia tiesioginė bei mokama rinkiminė agitacija, kurioje dalyvauja žinomas dvasininkas, užkliūtų liberaliai žiniasklaidai. Ir tai labai nestebina. Liberalai toleruoja Bažnyčią tik tol, kol ji netrukdo liberalizmo projektui. Bažnyčia gali tik tol viešai reikšti savo poziciją politiniais ar kandidatų vertinimo klausimais, kol jos pozicija sutampa su liberalizmo agenda. Tačiau vos tik liberalizmo projektas pajunta grėsmę iš Bažnyčios, pasistengiama kuo greičiau jos balsą užčiaupti.

Yra esminis skirtumas tarp pranciškono Peškaičio ir buvusio pranciškonų provincijolo Jurčio pasisakymų bei veiksmų. Br. Peškaitis už jokį kandidatą neagitavo. Jis tik atkreipė dėmesį, kad kai kurios kandidatės Šimonytės nuostatos yra nesuderinamos su pamatiniais Bažnyčios mokymo principais. Kaip sąžiningas sielovadininkas, Br. Peškaitis tai pasakyti turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą. Dvasininkų pareiga yra įspėti ir informuoti tikinčiųjų sąžines, kad jie dėl nepakankamo susiorientavimo netaptų bendradarbiai bei įgalintojais to, kas prieštarauja pamatiniams moralės ir Bažnyčios mokymo principams. Ir tikintieji, jei jiems brangi religijos laisvė, turi kovoti už dvasininkų teisę viešai įvardyti kas dera ir kas nedera su Bažnyčios mokymu. 

Tuo tarpu br. Jurčio pasisakymai yra nuoga politinė reklama, kurioje dvasininko autoritetas, bažnytinės pareigos ir net pats Dievas yra paverčiami politinės agitacijos įrankiais. Ir tokiame dvasininko veiksme nėra jokio sielovadinio rūpesčio ar ištikimybės Bažnyčios mokymui. Vien tik gundymas.