Rasa Čepaitienė. Kolonizuota valstybė? Lietuvos politinės ekonomijos bruožai (II)

propatria.lt nuotr.

Pirmoji dalis – ČIA.

Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2018, Nr. 4(26), p. 59-68.

Lietuvos socioekonominės sistemos pobūdis

Ar aukščiau aptartos A. Etkindo ir kitų tyrinėtojų plėtojamos kultūrinės išteklių istorijos ir vidinės kolonizacijos įžvalgos bei metodologija pritaikytinos Lietuvos atvejui? Jei taip, tuomet reiktų pradėti nuo klausimo, iš ko gyvena (ir istorijos eigoje gyveno) Lietuva, t.y. kokie jos pagrindiniai ištekliai, kaip ir kieno jie buvo ir yra panaudojami? Kokiais bruožais pasižymi ir kaip jais remiantis funkcionuoja šalies sociopolitinė sistema bei svarbiausi institutai?

„Šiandieninė Lietuvos Respublikos valdymo forma yra tiek pat tolima nuo klasikinės Vakarų demokratijos ištakų, kiek kranksinti varna nuo lakštingalos giedojimo. Pirmiausia yra visiškai įteisinta valdančiųjų hegemonija, kurianti pati sau įstatymus bei suteikdama sau galią perimti valstybės išteklius. Nors pagal demokratinius principus valstybę kuria kiekvienas jos narys, todėl jis yra lygiateisis valstybės iždo kūrėjas ir naudotojas, o ne išmaldos prašantis varguomenės atstovas. Deja, šiandien labai aiškiai matome, kad 4/5 tautos yra paversti skurdžiais baudžiauninkais, visiškai priklausančiais nuo pono malonės - kada ir kiek gaus grašių, kad iškęstų bado dietą. Tokia neofeodalizmo principais grįsta valstybė visiškai nesirūpina socialinėmis garantijomis, moderniu švietimu ir savo piliečių saugumu bei gerove“ [27]. Rašoma apie Lietuvą, tačiau šiuose žodžiuose ataidi aukščiau aptarti Rusijos visuomenės apibūdinimo atgarsiai. Tai gali šokiruoti, kadangi mūsų istorinės savivokos šerdyje glūdi įsitikinimas, kad „mes – tai ne Rusija“, mūsų civilizaciniai pagrindai esą visai kitokie, europietiški. Bet ar tikrai taip?

Nors analizuojant šiuolaikinės Lietuvos socioekonominės sistemos sąrangą ir veikimo mechanizmus būtų neatsakinga bandyti vesti tiesiogines analogijas ir paraleles su XIX a. ar ankstesnėmis istorinėmis epochomis, nes neoliberalizmas yra visiškai nauja (remarketizuoto) kapitalizmo raidos stadija, tačiau regioninių ir lokalinių reakcijų į jį pobūdis, paliudytas daugybe sociologinių parametrų – nelygybės, nepakankamo perskirstymo, augančios socialinės atskirties, skurdo, emigracijos, savižudybių, pilietinio atstovavimo ir valdžios kontrolės galimybių stokos, demokratijos indekso, streso lygio darbe ir k.t. rodiklių matavimais [28] - rodytų, kad perėjimas iš sovietinės pseudosocialistinės sistemos į neoliberaliąją kapitalistinę lietuvių visuomenei sukėlė stiprią anomiją ir įtvirtino resentimentą, kurių pasekmes patyriame iki šiol. Resentimentas, pasak šią sąvoką veikale „Moralės genealogija“ įvedusio F. Nyčės, tai vergų išgyvenami ir iš baimės slopinami dažnai neįsisąmoninti bejėgystės persmelkti, sumišę pavydo ir pykčio jausmai savo šeimininkams. Jį pagimdo įtampa tarp, viena vertus, keršto, pagiežos, nuoskaudos, nepilnavertiškumo, agresijos impulsų ir, kita vertus, negalėjimo jų tiesiai ir atvirai išreikšti. Išskirtinis resentimento bruožas – realaus ar įsivaizduojamo priešo vaizdinio susikūrimas, santykyje su kuriuo formuojama asmeninė ar grupinė identifikacija [29]. Tokios slogios jausenos apraiškų šiandieninėje Lietuvoje, deja, apstu.

Susidaro įspūdis, kad sociokultūrinės valdančiųjų-valdomųjų sugyvenimo formos čia turi gana stabilius struktūrinius rėmus, nepaisant konkretaus politinio režimo ar socioekonominės santvarkos ypatumų, panašius į bajorų-nelaisvųjų valstiečių santykius, būdingus Lietuvos viduramžiams [30]. Pastarieji buvo galutinai įtvirtinti XVI a., kuomet Lietuvos visuomenėje įvyko daug reikšmingų pokyčių. Atsiradusi galimybė ženkliai padidinti žemės ūkio produkcijos eksportą į Vakarų Europą paskatino įvykdyti Valakų reformą, kurios pagrindinis tikslas buvo eksportui auginamų grūdų plotų padidinimas. Tai savo ruožtu leido sustiprėti labiausiai šį pajamų šaltinį kontroliuojančiam bajorų luomui, tačiau, Valakų reformos pasėkoje įtvirtinus lažinę sistemą, sustiprino prie žemės įstatymiškai pririštų valstiečių feodalinį išnaudojimą ir pablogino jų gyvenimo sąlygas. Bajorų sluoksnio stiprėjimas ir politinė konsolidacija tuo pačiu didino jų gebėjimą priešintis didžiojo kunigaikščio valdžiai, kas mažino valstybės centralizacines galias ir sąlygojo „bajoriškosios demokratijos“, ilgainiui linkusios į anarchiją, susiformavimą. Baudžiavinė santvarka Lietuvoje užsitęsė iki pat XVIII a. II p., tuo tarpu kai Vakarų Europoje ji pradėjo nykti dar XIV a., o Skandinavijoje jos nė nebuvo, būtent dėl Lietuvos valstybės buvimo pasaulio kapitalistinės sistemos periferijoje [31]. Europos periferijos valstybės daugiausia specializavosi žaliavų gavyboje ir žemės ūkio produkcijos gamyboje ir dėl to pasižymėjo silpnu valstybingumu arba kolonijine, pusiau kolonijine priklausomybe, buvo technologiškai atsilikusios, beveik neturėjo pramonės, pasižymėjo negausiu samdomų darbininkų sluoksniu. Jos tiekė žaliavas (medieną, vašką, grūdus) „branduolio“ valstybėms ir vartojo „branduolio“ pagamintą produkcijos perteklių [32]. Tokioms valstybėms būdingas polinkis į represyvią darbo jėgos kontrolę. Specializavimasis grūdų ir kitų žemės ūkio produktų auginime ir eksporte į „branduolio“ zonos šalis bendrojoje Europos ekonomikos sistemoje iki pat XVIII pab. Vidurio Rytų Europai nulėmė periferijos statusą, o vėliau jos rytinė dalis, įskaitant Lietuvą, dar buvo prievarta įtraukta ir į šią padėtį dar ilgesniam laikui įšaldžiusios Rusijos imperijos orbitą. Tokiu būdu pasikeitė politinės priklausomybės centras ir, iš dalies, žaliavų bei žemės ūkio produktų srautų kryptys, bet ne pats šių feodalinių santykių pobūdis, bandytas nežymiai keisti tik XIX a. II p. caro Aleksandro II paskelbtu Baudžiavos panaikinimo manifestu, suteikusiu valstiečiams asmeninę laisvę, bet palikusiu juos be teisės į žemę, ir ypač 1906 m. pradėta vadinamąja P. Stolypino reforma, atvėrusia jiems savarankiškesio ūkininkavimo galimybę. 

Tokiu būdu Lietuvos buvimo Abiejų Tautų Respublikos, o vėliau Rusijos imperijos sudėtyje laikotarpius politekonominiu aspektu galima priskirti prie gavybinių agrarinių valstybių tipo. Tačiau iš esmės „žaliavinį“ ekonomikos pobūdį, kaip ir specializavimąsi žemės ūkio produktų gamyboje Lietuva išlaikys ir vėliau - tarpukariu bei sovietmečiu [33]. Tačiau nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje jau būta ženklaus kokybinio skirtumo nuo kitų čia aptariamų laikotarpių – 1918 m. savanoriai ėjo ginti besikuriančios Respublikos, atsiliepę į lietuvių valstybininkų pažadą duoti jiems žemės. Ir šis pažadas buvo ištęsėtas. 1919 m. pradėta M. Krupavičiaus Žemės reforma bene pirmąkart Lietuvos istorijoje leido susikurti savarankiškam ir sąlyginai stipriam, politinę ir tautinę savimonę išsiugdžiusiam laisvųjų valstiečių sluoksniui – tuometinės Lietuvos visuomenės pamatui. O kad būtent šie žmonės kaip niekas kitas suvokė laisvės kainą, liudija ir socioekonominis antisovietinio pasipriešinimo dalyvių portretas, kuriame dominuoja būtent ūkininkų sūnūs ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių atstovai [34], stoję į kovą su sovietine kolonizacija, kurią aiškiai įvardijo tokia buvus, ką liudija partizanų dienoraščiai bei pogrindinė spauda.

Stalinmečiu pagrindiniais šios kolonizacijos institutais buvo represinis aparatas, GULAG’o sistema ir žemės ūkio kolektyvizacija, leidę masiškai atgaivinti vergovinio bei baudžiavinio darbo praktikas, keistu būdu derančias su siekiu pasivyti ir aplenkti technologiškai ir kultūriškai išsivysčiusias šalis [35]. Be šių prievartos institutų galima būtų paminėti ir kitas jos formas, kaip antai tarnavimas sovietų armijoje, internacionalinių darbinių migracijų vajus „įsisavinаnt plėšinius“ ar tiesiant BAM‘ą. Nereikia išleisti iš akių, kad nemažiau reikšmingu vidinės kolonizacijos pavidalu reikėtų laikyti ideologinę indoktrinaciją ir rusifikaciją, vertusią sovietinės imperijos nerusų tautybės atstovus jaustis kultūriškai antrarūšiais ir „civilizuotinais“. Pastebėtina, kad dėl kiek aukštesnio ekonominio ir kultūrinio išsivystymo lygio Baltijos respublikos dalinai to išvengė. Dar daugiau, vakarinio pasienio karinio stiprinimo sumetimais ir dėl tuomet vykdytos nacionalinės politikos specifikos bei propagandiniais tikslais sovietai nemažai investavo į Pabaltijo regioną bei buvo linkę jo ekonominius bei kultūrinius laimėjimus išnaudoti užsienyje sovietinio gyvenimo būdo „pranašumų“ demonstravimo tikslais, kas leido tiek „Centro“, tiek ir šių sąjunginių respublikų elitams puoselėti abipusiai naudingą „Mažųjų Vakarų“ iliuziją [36]. Šios svarbios, kol kas nepakankamai istorikų ištirtos aplinkybės suformavo specifinį sovietinės Lietuvos nomenklatūros „vietininkiškumo“ fenomeną [37] bei savitą pačių „pribaltų“ savivoką, leidusią išvengti kai kurių vidinės kolonizacijos spąstų – ypač kultūrinio nepilnavertiškumo jausenos.

Kokius aukščiau aptartus vidinės kolonizacijos požymius atitiktų posovietinė Lietuvos visuomenė? Postalininiu laikotarpiu iškerojusios komunistų partijos elito patronažinės sistemos ir neformalieji bei neoficialūs valdančiųjų grupių tinklai, nepaisant posovietinės transformacijos, išliko. Desovietizacija daugiau palietė viešąjį diskursą ir ypač istorijos politiką, tačiau neapėmė į ankstesnę sistemą aktyviai įsitraukusių žmonių, ypač aukštosios nomenklatūros, juridinio bei moralinio įvertinimo, kas atvėrė kelią selektyvioms manipuliacijoms kompromatais. Prisidengusios kitais pavadinimais ar formomis šios grupės išlaikė savo privilegijuotą statusą.

Kaip žinia, pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį trūkinėjo, naujai formavosi ar persitvarkė sociopolitiniai bei ekonominiai valdančiųjų-valdomųjų santykiai. Tačiau visos valdžioje buvusios politinės jėgos ekonominę pertvarką vieningai vykdė remdamosi neoliberaliomis idėjomis, kurios įteisino „sisteminėmis reformomis“ pavadintą valstybinio ir „liaudies“ turto perėmimą į tam tikrų politikos ir verslo sluoksnių rankas [38]. Netekus galimybės naudotis Sąjungos gamtiniais ištekliais ir respubliką anksčiau iš „Centro“ pasiekdavusiais finansiniais, žaliavų ir produktų srautais, esant poreikiui atsisakyti ar bandyti modernizuoti technologiškai pasenusią pramonę ir vakarietiškų efektyvumo standartų neatitinkantį žemės ūkį, seniesiems/naujiesiems Lietuvos politikams ir besikuriančiam stambiajam verslui teko ieškotis naujų resursų bei reorganizuoti jų gavybą bei realizaciją vidaus bei užsienio rinkose. Pradinį kapitalo kaupimo procesą palengvino aiškiau juridiškai neapibrėžta buvusio „visaliaudinio turto“ privatizacija. Sukauptos lėšos pasitelktos formuojant naujas verslo nišas - tarpininkavimą prekiaujant dujomis, išnaudojant Lietuvos kaip tranzitinės valstybės logistinius privalumus, intensyvinant šiandien jau masiniu tampantį miškų kirtimą medienos pardavimams užsienyje, plėtojant statybų bei NT sektorių ir t.t. Šios sritys, kaip ir išplitusios korupcinės viešųjų pirkimų organizavimo schemos, leido generuoti didžiausias pajamas bei formuotis siauram naujųjų turčių ratui. Palaipsnės eurointegracijos metu, dar iki 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą, valdančiųjų grupės mokėsi perprasti europinių lėšų „įsisavinimo“ mechanizmus. Būtent jas, užvaldytas verslo ir politikos elitų ir naudojamas trumpalaikiams jų tikslams realizuoti šalies žmogiškojo kapitalo sąskaita, galima laikyti aukščiau aptarto naftos ir dujų vaidmens Rusijos ekonomikoje analogu [39], ilgainiui užkirtusiu kelią realios Lietuvos modernizacijos įgyvendinimui.

Eurointegracija ir poreikis derintis prie europinių įstatymų bei nuostatų (vadinamųjų „europinių vertybių“) atgaivino ir vietos elitų sovietmečiu išsiugdytą pavaldininkišką mentalitetą, instinktus bei įpročius, šįsyk nukreiptus naujojo metropolijos centro link. Paraleliai politinei vidinės kolonizacijos formai, pasireiškusiai savanorišku valstybės suverenumo ir politinio subjektiškumo atsisakymu klusniai priimant ir vykdant ES valdininkų parengtas direktyvas, formavosi ir vietiniai socioekonominio pavaldumo modeliai. Derybinių galių sutelkimas nacionalinių stambiojo kapitalo įmonių savininkų rankose ir jų reikšminga įtaka politinėms partijoms, atskiriems įtakingiems politikams bei jų inicijuojamiems ir priimamiems teisės aktams, sąlygojo aukštą darbo pajamų apmokestinimą, ypač kontrastuojantį su gausiomis mokestinėmis išimtimis, privilegijomis ir lengvatomis, taikomomis stambiojo verslo pelnams. Tai atvedė į, ekonomisto R. Kuodžio žodžiais tariant, mokestinio „gyvulių ūkio“ situaciją [40], kurioje gyventojai ne tik nėra pajėgūs susiklosčiusios tvarkos pakeisti, bet ir jaučiasi pertekliniais bei nereikalingais, kas atrodytų itin paradoksalu dramatiškų demografinių šalies raidos tendencijų fone. Tačiau, nors darbo apmokestinimas Lietuvoje ženklus [41] (kodėl tad tai nekonvertuojama į pilietinį įgalinimą ir valdžios kontrolės įgūdžius?), tai nevirsta ir į kokybiškas viešąsias paslaugas. Jų prieinamumas ir kokybė kaip tik linksta prastėti, o biurokratinė išlaikymo ir kontrolės našta - augti. Tai, kaip ir išliekantys žemi atlyginimai bei pensijos, neleidžia čia bent kiek oriau gyventi. Iš esmės žmonės dirba dėl bazinių, fiziologinių reikmių patenkinimo, t.y., už maistą, kaip kažkada vergai ar baudžiauninkai, jau nekalbant apie kitų, aukštesnių, poreikių patenkinimą. Tokia socioekonominė padėtis, nesiimant pajamų nelygybės problemos spręsti mokesčių progresyvumo keliu, yra užprogramuota toliau tik blogėti [42].

Aukštųjų politikos, verslo ir žiniasklaidos elitų sisteminis suaugimas, lengvai tepridengtas daugiapartinės sistemos šydu, institucijų korumpavima(si)s, piliečių nekontroliuojamas galias įgavusi biurokratija, formaliąja-procedūrine virstanti demokratija, visose gyvenimo srityse plintanti nesąžininga konkurencija, plačiai taikomi dvejopi standartai, socialinio teisingumo stoka ir tai, ką politologas V. Laučius pavadino „šiltos kėdės oligarchija“ [43], t.y., asmeninių ir viešųjų interesų painiojimu, savo pareigų ar posto teikiamų galimybių naudojimu privačioms reikmėms ir interesams tenkinti, rodytų, kad Lietuvoje vis labiau tolstama nuo įtraukiančios ir meritokratiniais principais formuojamos viešosios politikos [44]. Dar daugiau, asmeninės kritikos priėmimas kaip sisteminės, o sisteminės - kaip asmeninės ir jų aršus slopinimas bei griežtos, dažnai parodomosios sankcijos kritikams bei kitaminčiams, žodžio ir saviraiškos laisvės ribojimai, kaip ir vis labiau juntama savicenzūra bei įsigalinti baimė ir nesaugumas skatina nusivylimą šalies perspektyvomis. Visuotinis nepasitikėjimas visais, žiniasklaidos aktyviai formuojami sociokultūrinio nepilnavertiškumo jausmai, savinieka ir patyčios, paranojiškos priešų ir kaltųjų paieškos - tokia psichologiškai nuodinga atmosfera yra vidinės kolonizacijos socialinėje sferoje požymis. Atsaku jai tampa masinė emigracija: jei čia neturima politinių teisių, jei neįmanoma pagerinti savo ekonominės padėties darant spaudimą valdžiai, tuomet geriau neturėti tų politinių teisių kitur mainais į bent kiek geresnį materialinį aprūpinimą. Kadangi vietos elitai šiose tendencijose iki šiol stebėtinai nelinkę įžvelgti grėsmių Lietuvos ateičiai, gyventojų išvykimas gyventi užsienyje jų suvokiamas ne kaip problema, o galbūt netgi kaip privalumas, kaip jiems ES mastu politinę ar simbolinę naudą nešantis „žmogiškųjų išteklių“ eksportas, kuris, be kita ko, mažina ir likusios visuomenės nepasitenkinimo laipsnį dėl emigrantų siunčiamų išmokų čia likusiems artimiesiems bei potencialaus pasipriešinimo galimybę. Taip, nieko nesiimant arba bandant tokią padėti retoriškai „normalizuoti“ („Lietuva – kaip sėkmės istorija“) valdytojų ir valdomųjų ekonominė, socialinė, kultūrinė atskirtis didėja toliau. Tai iškalbingai rodo ir apklausos, antai Eurobarometro duomenimis (apklausa atlikta 2017 m. pavasarį, 2018 m. duomenys, beje, labai panašūs), Lietuvos gyventojai labiausiai iš visų ES piliečių išreiškė pasitikėjimą ES kaip institucija, esą geriausiai atstovaujančia jų interesus [45]. Tai rodytų reikšmingą nepasitikėjimą nacionalinio lygmens institucijomis bei politikais ir desperatiškas aukštesnio „užtarėjo bei gynėjo“ paieškas. Ar tai reiškia, kad visuomenė praranda atsparumą ir hibridinių grėsmių atžvilgiu?

Galiausiai, viena iš labiausiai šiuolaikinėje Lietuvoje pastebimų vidinės kolonizacijos formų apima kultūros sferą. Čia itin juntamas vakarietiškos kultūros, dažnai jos žemiausios prabos pavyzdžių, nekritiškas adoravimas ir nuolankus perėmimas savosios išstūmimo sąskaita. Tokiu būdu nacionalinė kultūra ir lietuvių kalba pamažu įgauna antrarūšės statusą, kas veda į nepilnavertiškumo jausenas bei, galiausiai, link savanoriško nutautėjimo.

Išvados

Jei „pašėlę 90-ieji“ buvo laikas, kai, radikaliai pasikeitus geopolitinei situacijai, Rusija tarptautinėje arenoje nustojo supervalstybės statuso, tai, į valdžią atėjus V. Putinui, naujosios Rusijos tapatumas vėl imtas nuosekliai kurti ant „gavybinės žaliavinės valstybės“ pamatų. Tam ilgą laiką buvo palankios ir užsienio rinkos, leidusios susiformuoti tam, ką Z. Bzezhinskis yra pavadinęs petrokratija. „Energetinės didvalstybės“, kurios esą visi turi bijoti ir gerbti, doktrina tapo posovietinės Rusijos užsienio politikos esme. Tuo tarpu posovietinėje Lietuvoje, kurios ištekliai šiuo atžvilgiu yra labiau diversifikuoti, dėl aukščiau aptarto istoriškai determinuoto valdančiųjų-pavaldinių santykių modelio, susiformavo oligarchinės demokratijos požymių turintis režimas, kuriame valdžios vertikalė nėra taip koncentruota kaip Rusijoje, tačiau kuriam įsitvirtinti, paradoksalu, pastaraisiais dešimtmečiais ypatingos įtakos turėjo būtent eurointegracija ir jos pasekoje pradėta gauti ES finansinė parama.

Bet kuriose šalyse, o ypač žaliavomis turtingose valstybėse itin svarbi politinio elito bei valstybinių ir visuomeninių institucijų kokybė, kaip ir istoriškai susiklosčiusi valstybinės santvarkos forma bei valdymo tradicijos. Lietuvai, kaip ir Rusijai, būdingos silpnos institucijos (aukštųjų politikų bei koncernų įtakojama teisėsauga bei žiniasklaida) bei meritokratijos stoka (korupcija ir nepotizmas), vis labiau įtvirtina piliečių nerinktų ir jiems neatskaitingų klaninių struktūrų įtaką bei galią. Būtina pastebėti, kad dėl Lietuvos istorijos aplinkybių moderniaisiais laikais jai nė nebuvo lemta užauginti politiškai sąmoningo ir valstybės interesus atstovaujančio elito sluoksnio. Visi okupantai ir užkariautojai pirmiausia siekdavo jo fizinio sunaikinimo arba pajungimo savo reikmėms, korumpuojant tarpininkavimo tarp savos visuomenės ir išorinio galios centro teikiamomis privilegijomis. Tuo tarpu neprivilegijuotajai daugumai šiandien belieka emigracija arba daugiau ar mažiau paslėptos nelaisvės formos, lengvai tepridengtos vakarietišku politkorektišku žodynu.

Beveik dėsninga žaliavinės valstybės raidos pasekmė - demodernizacija - sukuria paradoksalią padėtį, kai, augant ekonomikai, degraduoja populiacija. Formuojasi ydingas ratas: kuo labiau valstybės ekonomika remiasi lengvai gaunamais ištekliais (ar išmokomis), tuo mažiau ji linkusi investuoti į žmogiškąjį kapitalą; kuo menkesnis žmogiškojo kapitalo išsivystymo lygis, tuo labiau valstybė yra priklausoma nuo prekybos žaliavomis arba iš lengvai gaunamų pajamų. Tokioje sistemoje dirbantieji tampa pertekliniais ir ši įžvalga leidžia bandyti paaiškinti lietuviškosios emigracijos priežastis ir jos teikiamą „naudą“.

Tokios „lietuviškos ligos“ (korumpuoti, Centro „vietininkų“ arba vietinių korporacijų statytinių , o ne savarankiškų politikų vaidmenį atliekantys elitai versus pilietiškai nugalinta visuomenė, kaip pasekmė - fasadinė demokratija ir silpnos institucijos), išsunkiančios bei išcentrinančios valstybės ir visuomenės gyvybinį potencialą, gydymui būtinos kompleksinės pastangos bei priemonės, tačiau labiausiai – nacionalinio politinio elito savivokos kaita. Nes optimizmo nekeliantys šalies ateities raidos scenarijai piešia grėsmes ir jo paties stabilumui bei gerovei, kas turėtų priversti sunerimti ir šį, privilegijuotąjį, sluoksnį. Tačiau nuo 2020 m. į nacionalinį biudžetą mažėsiančios ES išmokos savaime vers jį ieškoti naujų išteklių šaltinių. Galbūt tai taps realaus išbaudžiavinimo, arba, priešingai, galutinio neofeodalizmo įtvirtinimo pradžia?

***

[27] Gečaitė R., Pseudodemokratija arba neofeodalizmas, <https://www.delfi.lt/archive/pseudodemokratija-arba-neofeodalizmas.d?id=6146990> (žr. 2018 04 25)

[28] Plačiau žr. Norkus Z., Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: VU, 2008, p. 597-654.

  

[29] Idem, p. 21.

  

[30] Laumenskaitė E., LDK ekonomika ir ekonominės laisvės idėjos XVI-XVII a. Laisvė lietuviškojoje idėjų istorijoje: Vinco Kudirkos skaitymų medžiaga (parengė P. Subačius), Vilnius: Aidai, 1997, p. 9-26.

  

[31] Žiemelis D., Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI-XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas? Lietuvos istorijos studijos, 2006, t. 18, p. 55-60.

  

[32] Žiemelis D., Antrosios baudžiavos laidos termino taikymo Vidurio Rytų Europos istorijoje problema: Lietuvos ūkio atvejis. Lietuvos Didžioji kunigaikštystė: tarp tradicijų ir naujovių. XVIII amžiaus studijos. 2014, t. 1, p. 344-345.

  

[33] V. Ivanauskas teigia, kad postalininiu laikotarpiu „respublikos agropramoninio komplekso lyginamasis svoris sudarė 46 proc., o grynoji vertė – 60 proc. (kitos vertės – pramonė, vartojimo prekių gamyba ir pan.). Žr.: Ivanauskas V., Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje. Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988). Vilnius: LII, 2011, p. 159-165.

  

[34] „Daugumą partizanų gretose kaip tik sudarė vargingieji valstiečiai, o stipriausias sąjūdis kilo kaip tik nederlingiausiuose Lietuvos regionuose - Varėnos, Švenčionių, Alytaus, Prienų, Kazlų Rūdos apylinkėse, ten, kur ošė didžiausios girios. Priešingai nei teigė sovietinė propaganda, dažnai partizanus globojo ir šelpė kaip tik vargingieji valstiečiai ir atvirkščiai — dažnas pasiturintis ūkininkas atsisakydavo paremti partizanus“: Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B., Lietuvos partizanai 1944-1953 m. Kaunas, 1996, p. 439.

  

[35] Хили Д., Наследие ГУЛАГ'а: принудительный труд советской эпохи как внутренняя колонизация. Там, внутри. Практики внутренней колонизации в культурной истории России (под редакцией: А. Эткинда, Д. Уффельманна, И. Кукулина). Москва, Новое литературное обозрение, 2012, с. 684-729.

  

[36] Зубкова Е., Прибалтика и Кремль 1940-1953. Москва: РОССПЭН, 2008, с .4-6.

  

[37] Ivanauskas V., Lietuviškoji nomenklatūra biurokratinėje sistemoje. Tarp stagnacijos ir dinamikos (1968-1988). Vilnius: LII, 2011, p. 503-524.

  

[38] Rubavičius V., Vėluojanti savastis. Vilnius: LRSL, 2014, p. 29-30.

  

[39] Pats Etkindas išteklius apibrėžia kaip iš gamtos išgaunamą žaliavą, tad, jo supratimu, pavyzdžiui, grūdai ar kiti žemės ūkio produktai nėra išteklius. Mes šiuo atveju ištekliaus sąvoką vartojame platesne prasme - kaip eksportui ar vidaus rinkai skirtas prekes bei paslaugas, generuojančias didžiausias pajamas, įskaitant ir „žmogiškuosius išteklius“.

  

[40] Kuodis R., „Ekonomikos dėstymą yra užvaldę neoliberalai“. <https://www.lzinios.lt/lzinios/Svietimas/raimondas-kuodis-ekonomikos-destyma-yra-uzvalde-neoliberalai-/259888>; Kuodis R., „Kai sumažės ES paramos srautai, ateis tikrasis prablaivėjimas“ <https://www.lzinios.lt/lzinios/Ekonomika/raimondas-kuodis-kai-sumazes-es-paramos-srautai-ateis-tikrasis-prablaivejimas-/260296> (žr. 2018 05 07)

  

[41] <https://www.tax.lt/skaiciuokles/atlyginimo_ir_mokesciu_skaiciuokle> (žr. 2018 05 14)

  

[42] Boguslavas Gruževskis. „Ekonomika auga greitai, o žmonių turtėjimo prieaugis išlieka žemas“ <http://www.kartu.info/index.php/documents-mainmenu-32/analizes/510-boguslavas-gruzevskis-ekonomika-auga-greitai-o-zmoniu-turtejimo-prieaugis-islieka-zemas> (žr. 2018 05 10)

  

[43] Laučius V., Šiltos kėdės oligarchija, arba išgirskite pagaliau Bronislovą Burgį <https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vladimiras-laucius-siltos-kedes-oligarchija-arba-isgirskite-pagaliau-bronislova-burgi.d?id=76965605> (žr. 2018 01 22)

  

[44] Mundeikis J. 2017 metų gyventojų materialinis nepriteklius Lietuvoje <http://lithuanian-economy.net/2018/04/16/materialinis-nepriteklius-lietuvoje-2017-m/> (žr. 2018 05 04)

  

[45] European Commission, Standard Eurobarometer 87. Spring 2017. First results. <http://ec.europa.eu/commfrontoffice/publicopinion/index.cfm/Survey/getSurveyDetail/instruments/STANDARD/surveyKy/2142> (žr. 2018 05 02)

Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2018, Nr. 4(26), p. 59-68.