Popiežius Leonas XIII. Apie pagrindines krikščionių piliečių pareigas

Krikščioniškosios išminties įsakymus priminti ir prie jų pilnai priderinti gyvenimą, elgesį, tautų institucijas, atrodo, darosi vis reika...

Krikščioniškosios išminties įsakymus priminti ir prie jų pilnai priderinti gyvenimą, elgesį, tautų institucijas, atrodo, darosi vis reikalingiau. Dėl tų įsakymų nepaisymo atsirado tiek daug blogio, kad joks išmintingas žmogus negali be baimingo susirūpinimo nei dabar tikrovę pakelti, nei be baimės žvelgti į ateitį. Medžiaginių ir išviršinių gėrybių srityje padaryta ne vidutinė pažanga: tačiau visa prigimtis, kuri perima žmogaus jausmus, gėrybių, jėgų bei turtų turėjimas, jeigu gali duoti patogumų ir padauginti malonumus, tai negali patenkinti sielos, gimusios didesniems ir kilnesniems dalykams. Žmonių gyvenimo aukščiausias įstatymas yra klausyti Dievo ir jo siekti. Būdami sutverti pagal dieviškąjį paveikslą ir panašumą, pačios prigimties yra galingai raginami siekti savo Kūrėjo. Į Dievą žmogus veržiasi ne kokiu nors kūno traukimu ar linkimu, bet proto pažinimu ir valios palinkimu. Dievas yra pirmoji ir aukščiausioji tiesa, o tiesa maitina tik protą. Dievas taip pat yra tobulas šventumas ir didžiausias gėris iš visų gėrių, kurio gali trokšti ir jį pasiekti tiktai valia dorybių keliu.

Ką kalbame apie atskirus asmenis, tai tinka šeimyninei ir pilietinei bendruomenei. Prigimtis bendruomenę sukūrė ne tam, kad žmogus jos siektų kaip savo tikslo, bet tam, kad joje ir per ją žmogus rastų tinkamų priemonių savo tobulėjimui. Todėl jeigu kuri valstybė nesiektų nieko kito, o tik išviršinių patogumų, gyvenimo puošnumo, turtingumo, jeigu valstybės valdyme nepaisytų Dievo, nepaisytų dorovės įstatymų, ta valstybė blogiausiu būdu nukryptų nuo savo paskirties ir nuo prigim ties įsakymų. Tokios valstybės bei bendruomenės nereiktų laikyti kuo kitu, kaip klaidingu tikros bendruomenės pamėgdžiojimu bei simulavimu. Tuo tarpu matome, kaip tos proto gėrybės apie kurias kalbėjome, kurios labiausiai glūdi religijos išpažinime ir nuolatiniame krikščioniškų įstatymų saugojime, žmonių užmiršimu ir abuojumu kasdien vis labiau aptemdomos beveik tokiu laipsniu, kad juo labiau auga medžiaginės gėrybės, juo didesnis atrodo smukimas tų gėrybių, kurios liečia sielą. Krikščionių tikėjimo sunykimas ir nusilpimas turi didelę reikšmę ir pačioms skriaudoms, kurios dažnai daromos krikščionių vardui viešai ir žmonių akyse, kurių jokiu būdu nebūtų pakentę laikai, kada religija buvo gerbiama. Net baisu buvo pagalvoti, kokia žmonių daugybė dėl šių priežasčių yra pavojuje prarasti amžinąjį išganymą. Tačiau negali ilgai būti saugios ir pačios valstybės bei imperijos, nes griūvant krikščioniškiems papročiams ir krikščioniškai dorovei, būtinai turi sugriūti ir žmonių bendruomenės svarbiausieji pagrindai. Apsaugoti viešam ramumui ir tvarkai lieka tik jėga. Gi netekusi religijos pagalbos ir jėga lieka labai silpna. Pati būdama daugiau tinkanti gimdyti vergijai negu klusnumui, savyje nešioja paslėptą didelių sąmyšių sėklą. Mūsų šimtmetis yra atnešęs vertų nepamiršti dalykų: ir dar nepakankamai aišku, ar nereikia bijoti panašių ir daugiau. Taigi pats laikas įspėja, kur reikia ieškoti priemonių: būtent atstatyti krikščioniškąjį mintijimo ir veikimo būdą privačiame gyvenime ir visose valstybės srityse. Šis būdas yra vienintelis tinkamiausias pašalinti slegiančioms blogybėms, sukliudyti grešiantiems pavojams. Garbingieji Broliai, reikia, kad mes tuo susirūpintumėm, kad pasistengtumėm kiek galėdami su didesniu atsidėjimu ir ryžtingumu. Nors jau kitose vietose progai pasitaikius, panašius dalykus esame palietę, tačiau dėl tų priežasčių manome būsiant naudinga šiame laiške paliesti katalikų pareigas, jas plačiau išvystant. Tos pareigos, jeigu tiksliai atliekamos, turi nuostabios reikšmės bendrųjų reikalų labui. Paliečiame baisią ir beveik kasdieninę kovą svarbiausiuose dalykuose. Toje kovoje kartais yra labai sunku neapsivilti, nesuklysti, daugeliui nesuklupti dvasia. Mūsų pareiga, Garbingieji Broliai, kiekvieną įspėti, pamokyti, paskatinti pagal laiko reikalavimus, kad niekas nepamestų tiesos kelio.

Negalima abejoti, kad gyvenime katalikai turi daugiau ir svarbesnių pareigų, negu tie, kurie katalikų tikėjimą silpnai pažįsta, ar visai jo nepažįsta. Kai, prasidėjus žmonių giminės išganymui, Jėzus Kristus įsakė Apaštalams skelbti Evangeliją visam sutvėrimui, tai tuo pačiu visiems žmonėms uždėjo pareigą išmokti ir tikėti tai, ko jie yra mokomi. Su ta pareiga yra visiškai susietas amžinojo išganymo pasiekimas. ,,Kas tikės ir bus pakrikštytas, tas bus išganytas, o kas netikės, bus pasmerktas [1]. Tačiau priėmęs taip kaip reikia, krikščioniškąjį tikėjimą, žmogus tuo pačiu yra Bažnyčios pavaldinys, kaip iš jos gimęs, ir tampa dalininku tos didžiausios ir švenčiausios bendruomenės, kurią valdyti po nematomos galvos, Jėzaus Kristaus, tiukščiausioji galia yra ypatinga Romos Popiežiaus pareiga. Jeigu tad prigimties įstatymas liepia ypatingu būdu mylėti valstybę, kurioje atėjome į šį pasaulį, ir ją ginti net iki to, kad geras pilietis nepaabejoja už tėvynę net mirti, tai tuo didesnė yra krikščionių pareiga panašiu būdu visados mylėti Bažnyčią. Bažnyčia yra Gyvojo Dievo šventasis miestas, sukurtas pačiam Dievui ir Dievo. Nors Bažnyčia laikinai yra žemėje, tačiau šaukianti, mokanti ir vedanti žmones į amžinąją laimę danguje. Taigi reikia mylėti tėvynę, kurios labui esame gavę mirtingąją gyvybę,- tačiau būtina mylėti Bažnyčią, kuriai esame skolingi sielos gyvybę, kuri pasiliks amžinai: nes yra teisinga sielos labą pastatyti aukščiau už kūno labą ir pareigos Dievui yra aukštesnės už pareigas žmonėms. Kita vertus, jeigu norime teisingai sprąsti, antgamtinė Bažnyčios ir gamtinė tėvynės meilė yra giminingos, seka iš to paties amžinojo prado meilės, nes abiejų autorius ir priežastis yra Dievas. Tad pareigos vienai negali prieštarauti pareigoms kitai. Taip, galime ir privalome viena ir kita: mylėti save, mylėti artimą, mylėti valstybę ir jai vadovaujančią vyriausybę ir tuo pačiu laiku mylėti Bažnyčią kaip motiną ir didžiausia meile, kokia tik galima, mylėti Dievą. Tačiau ar tai laikų nelaimės, ar bloga žmonių valia šių pareigų eilę sudarko. Kartais pasitaiko, kad, atrodo, jog vieno reikalauja valstybė iš savo piliečių, o kito religija iš krikščionių. Tai ne dėl kitos priežasties, kaip tik todėl, kad valstybės valdovai šventąją Bažnyčios galią ar tai laiko niekais, arba nori Bažnyčią padaryti sau klusnią. Iš čia kyla ir kovos, ir kovose pavojus žmonių dorai. Reikalauja dvejopa valdžia, o kiekvienai iš jų reikalaujant priešingų dalykų, negalima abiejų klausyti: Niekas negali tarnauti dviems ponams [2], todėl jeigu vieno klausyti, kitą tenka paniekinti. Tačiau niekas neturi abejoti, kurį reikia labiau branginti. Yra nusikaltimas nukrypti nuo klusnumo Dievui, kad patenkintum žmones. Yra nedora nusižengti Jėzaus Kristaus įstatymams, kad būtum klusnus žemiškiems valdovams, arba prisidengus civilinių teisių paisymu, nepaisytum Bažnyčios teisių. Dievo reikia daugiau klausyti, negu žmonių [3]. 

Ką kadaise Petras ir kiti Apaštalai atsakydavo valdovams, įsakantiems nepadorius dalykus, tai ir visuomet panašiomis aplinkybėmis nesvyruojant reikia atsakyti. Ar karo, ar taikos metu nėra geresnio piliečio už krikščionį, nepamirštantį savo pareigų: tačiau ir jis privalo geriau visa iškęsti ir verčiau pačią mirtį pasirinkti, negu atsitraukti nuo Dievo ir Bažnyčios. Todėl teisingai nesupranta nei įstatymo galios, nei jo prigimties tie, kurie šitą tvirtumą Dievo ir Bažnyčios įstatymus aukščiau vertinti puola ir laiko maištavimu. Kalbame apie tai, kas net ir pačiai liaudžiai yra aišku, ir Mūsų pačių jau kelis kartus yra išaiškinta. Įstatymas yra ne kas kita, kaip teisingo proto įsakymas, duotas teisėtos valdžios ir siekiant bendro gero. Tačiau nėra jokios tikros ir teisėtos valdžios, jeigu ji neina iš Dievo, aukščiausiojo Viešpaties ir visa ko Valdovo, kuris tik vienas gali suteikti valdžią žmogui į kitus žmones. Nereikia laikyti teisingu protu tokio, kuris nesiderina su tiesa ir dieviškuoju protu. Nereikia laikyti ir tikru gėriu tokio, kuris prieštarauja aukščiausiam ir nekintančiam gėriui ar žmonių valias kliudo ir nukreipia nuo Dievo meilės. Taigi krikščionims valdžios vardas tebūna šventas, joje net tada reikia įžiūrėti dieviškosios didybės paveikslą ir panašumą, kai toji valdžia yra neverto žmogaus asmenyje. Teisingas ir įstatymams priderąs nuolankumas tekyla ne dėl baimės ar grąsinimų, bet iš sąžinės pareigos, nes Dievas davė mums ne baimės dvasią [4]. Tačiau jeigu valstybės įstatymai aiškiai prieštarauja dieviškajai tiesai, jeigu kuo nors skriaudžia Bažnyčią ar prieštarauja iš religijos kylančioms pareigoms, ar Popiežiuje įžeidžia Jėzaus Kristaus valdžią, tada jau yra pareiga pasipriešinti, o jo klausyti yra nusikaltimas. 

Toks įsakymas yra skriauda pačiai valstybei, nes jeigu kuo nusikalstama religijai, tuo pačiu nusikalstama ir valstybei. Ir vėl yra aišku, kaip yra neteisinga tokį pasipriešinimą vadinti maištavimu. Valdovui ir įstatymų leidėjams neatsakomas jiems priklausąs klusnumas: tačiau su jų valia nesiskaitome tuose dalykuose, kuriuos leisti jie neturi jokios galios, kuriuos leidžiant yra įžeidžiamas Dievas. Tokie įstatymai nesiderina su teisėtumu ir gali būti vadinami bet kokiu kitu vardu, tik ne įstatymais. Žinote, Garbingieji Broliai, kad tai yra paties Povilo (apaštalo Pauliaus - red. past.) mokslas, kuris, rašydamas Titui įspėdamas krikščionis, kad pavaldiniai būtų klusnūs valdovų ir valdžios įsakymams, tuojau prideda, kad būtų pasiryžę kiekvienam geram darbui [5]: iš ko būtų aišku, kad jeigu žmonių įstatymai ką nors patvarkytų priešingai amžinajam Dievo įstatymui, teisinga būtų jo neklausyti. Tuo pačiu pagrindu ir Apaštalų Kunigaikštis tiems, kurie norėjo išplėšti iš jo laisvę skelbti Evangeliją, atsakydavo tvirta ir galią turinčia dvasia: „Jūs patys nutarkite, ar teisinga Dievo akivaizdoje labiau jūsų klausyti, kaip Dievo, nes mes negalime neskelbti, ką matėme ir girdėjome" [6]. Taigi didžiausia kiekvieno krikščionio pareiga mylėti abi tėvynes, vieną žemiškąją, antrą — dangiškosios karalystės, tačiau taip, kad šios antrosios meilė būtų aukštesnė už pirmosios meilę ir kad žmonių teisės niekad nebūtų aukščiau pastatytos už Dievo teises. Ši meilė yra tarsi koks šaltinis, iš kurio gema kitos pareigos. Gi žmonių giminės išlaisvintojas apie save patį sakė: Aš tam gimiau ir atėjau į pasaulį, kad liudyčiau apie tiesą [7]. Kitoje vietoje jis sako: Aš atėjau ugnies siųsti į žemę, ir ko gi norėčiau, jei ne kad kūrentųsi [8]). Šios tiesos pažinime, — tai sudaro aukščiausią proto tobulumą, — dieviškoje meilėje, kuri tokiu pat būdu patobulina valią, yra sudėtas visas krikščionių gyvenimas ir laisvė. Šių dalykų, t.y. tiesos ir meilės kilniausią paveldėjimą, jai pati¬kėtą Jėzaus Kristaus, nuolatiniu rūpestingumu ir budrumu saugoja ir gina Bažnyčia.

Bet koks aštrus ir koks įvairus iškilo prieš Bažnyčią karas, bemaž nereikia šioje vietoje jau nė minėti. Kad su mokslo pagalba pavyko protui susekti daug slaptingų ir prigimties iki šiol paslėptų dalykų ir juos panaudoti gyvenimo reikalams, tai dėl to žmones apsėdo tokia puikybės dvasia, kad jie tariasi galį pašalinti iš kasdieninio gyvenimo ir dievybę, ir dieviškuosius įstatymus. Tos klaidos apgauti, iš Dievo pasisavintą valdžią nori priskirti žmogaus prigimčiai. Jie skelbia, kad visokios tiesos prado ir normos reikią ieškoti žmogaus prigimtyje, esą, iš jos seką ir į ją reikią nukreipti visas religines pareigas. Todėl nieko nesą Dievo apreikšto; nereikią klausyti nei krikščioniškosios dorovės drausmės, nei Bažnyčios. Bažnyčia neturinti jokios galios leisti įstatymus, neturinti jokių teisių; todėl, esą, nedera valstybės santvarkoje skirti kokią nors vietą Bažnyčiai. Taip galvojantieji reikalauja ir visokiomis priemonėmis siekia užvaldyti valstybes ir atsisėsti į valstybės valdžią, kad tuo būdu jiems būtų lengviau pagal šias doktrinas leisti įstatymus ir pakreipti tautų elgesį ir dorovę. Taip palaipsniui kataliko vardas arba viešai puolamas, arba slaptomis prieš jį kovojama, duodama didelė laisvė visokiam iš klaidų kylančiam sugedimui. Tokiu būdu dažnai daugybe kliūčių suvaržomas visas krikščioniškosios tiesos išpažinimas.

Tokioms nedoroms aplinkybėms susidėjus, kiekvienas privalo pirmiausia saugotis pats ir labai rūpintis, kad nuolatiniu budrumu gintų protu giliai suprastą tikėjimą, kad vengtų pavojų, ypač būtų visados apsišarvavęs prieš visokias sofistų klaidas. Tos tikėjimo dorybės saugumui yra labai naudinga ir labai pravartu mūsų laikams, kad kiekvienas pagal savo išgales ir sugebėjimą stengtųsi pažinti krikščioniškąjį mokslą, kiek galint daugiau apšviesti protą pažinimu tiems dalykams, kurie yra tikėjime ir kuriuos galima protu pažinti. Besistengiant išlaikyti sieloje tikėjimą ne tik sveiką, bet vis geriau jį pažinti, reikia dažnai kartoti maldaujantį ir nužemintą Apaštalų prašymą: Padidink mumyse tikėjimą. [9] Šioje srityje, kiek tat liečia krikščionių tikėjimą, yra ir kitų pareigų, kurias tiksliai ir nuolankiai atlikti visados buvo svarbu išganymui. Tačiau šioje mūsų laikų audroje tos pareigos yra nepaprastai svarbios. Tikrai, šioje didelėje ir taip plačiai paplitusioje nuomonių beprotybėje, apie kurią kalbame, ginti tiesą ir pašalinti iš protų klaidas yra Bažnyčios pareiga. Tą pareigą ji privalo šventai ir visuomet saugoti, nes Dievo garbė ir žmonių išganymas yra jos globojami. Tačiau kai būtinumas verčia, tikėjimo grynumą turi ginti ne tik tie, kurie vadovauja. Kiekvienas privalo savo tikėjimą ir kitiems perduoti, kitus tikinčiuosius tikėjimo pamokyti, jame kitus sutvirtinti ir atremti netikinčiųių puolimus [l0]. Priešui nusileisti ir tylėti, kai tiesą nustelbti iš visų pusių keliamas toks didelis triukšmas, yra ženklas ar tai apsileidusio žmogaus, arba abejojančio teisingumu tų dalykų, kuriuos jis išpažįsta. Ir viena, ir antra — abu yra begėdiški dalykai, įžeidžią Dievą, abu priešingi ir pavienių, ir bendrai visų žmonių išganymui, abu naudingi tik tikėjimo priešams, nes gerųjų apsileidusi laikysena labai padidina nedorųjų drąsą. Juo labiau smerktinas krikščionių tingumas, nes paprastai lengvomis pastangomis galima pašalinti ir nedorą elgesį ir atremti klaidingas nuomones. Gi kiek didesnėmis pastangomis galima tai visada padaryti. Galutinai nė vienam nėra draudžiama parodyti ir pavartoti tokią tvirtybę, kuria pasižymi tik krikščionys, kadangi prieš ją ne retai sudūžta priešų ir drąsa, ir planai. Krikščionys gimę yra kovai, kurioje juo daugiau bus parodyta galybės, juo bus tikresnė, Dievui laiminant, pergalė. Pasitikėkite, aš nugalėjau pasaulį [11]. Niekas nesakys, kad Bažnyčios palaikytojas ir gynėjas esąs nereikalingas žmonių bendradarbiavimo. Ne dėl to, kad jis būtų per silpnas, bet dėl savo didelio gerumo jis nori, kad kiekvienas iš mūsų prisidėtų pasiekti ir laimėti vaisius to išganymo, kurį jis mums atnešė.

Šios srities pirmaeilės pareigos yra atvirai ir tvirtai išpažinti katalikų mokslą ir jį pagal išgales skleisti. Dažnai labai teisingai yra sakoma, kad krikščioniškajai išminčiai nėro nieko žalingesnio, kaip jos nepažinti. Gerai pažinta ji pati pajėgia atmesti visas klaidas. Jeigu gerai nusiteikęs ir prietarų nepavergtas protas ją pažįsta, tai jai ir pritaria. Nors tikėjimo dorybė yra Dievo gerumo ir malonės didelė dovana, tai būdų kaip tikėiimu naudotis išmokstama ne kitu keliu, kaip iš kitų tai girdint. Kaip tikės jis tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?... Taigi tikėjimas iš skelbimo, o skelbimas vyksta Kristaus žodžiu [12]. O kadangi tikėjimas yra būtinas išganymui, tad yra būtina skelbti ir Dievo žodį. Aišku, kad skelbti, t. y. mokyti, dieviškąją teisę priklauso mokytojams, kuriuos Šventoji Dvasia pastatė Vyskupais valdyti Dievo Bažnyčios [13]. Pirmoje eilėje tai priklauso Romos Vyskupui, Jėzaus Kristaus vietininkui, turinčiam aukščiausią galią visą Bažnyčią valdyti ir mokyti, kas reikia tikėti ir kaip elgtis. Tačiau vistiek niekas tenemano, kad privatiems asmenims negalima tais dalykais sūpintis, ypač tiems, kuriems su išminties dovana davė rūpestingumo malonę rinkti nuopelnus. Jie, kiek kartų bus reikalo, nesisavindami mokytojo vaidmens, o kaip savo kelrodžius sekdami mokytojų balsu, nevaržomai gali kitiems perduoti tai, ko patys išmoko. Vatikano Visuotinio Susirinkimo Tėvams ir privačių asmenų pastangos atrodė tiek pravarčios ir sėkmingos, kad jie rado naudinga pareikšti: „Visus tikinčiuosius, ypač kitiems vadovaujančius ar einančius mokytojų pareigas, raginame per Jėzaus Kristaus širdį ir to paties Dievo ir Išganytojo autoritetu įsakome, kad savo pastangomis ir veikla prisidėtų apginti Bažnyčią nuo klaidų ir jas išnaikinti ir paskleisti tyriausio tikėjimo šviesą" [14]. Be to dar, kiekvienas teprisimena, kad kiekvienas gali ir privalo katalikų tikėjimą skleisti savo pavyzdžio galia ir skelbti jį drąsiu išpažinimu. Taigi tarpe mūsų pareigų, mus jungiančių su Dievu ir Bažnyčia, ypač reikia pabrėžti pareigą, kad kiekvienas pagal savo išgales stengtųsi paskleisti krikščioniškąją tiesą ir kovoti su klaidomis.

Tačiau tos pareigos nebus atliktos kaip reikiant naudingai ir sėkmingai, jeigu į kovą eis kiekvienas kas sau. Jėzus Kristus įspėjo, kad tą įžeidimą ir neapykantą, kurią jis pirmasis iš žmonių patyrė, teks tokiu pat būdu patirti ir jo įsteigtam darbui, taip, kad daugelis bus sukliudyti pasiekti išganymą, kurį jis atnešė. Dėl to jis norėjo savo mokinius ne tik išmokyti io atneštosios tiesos, bet iuos sujungti į vieną bendruomenę ir ankštai surišti į vieną kūną, kuris yra Bažnyčia [15], kurio galva yra jis pats. Taigi Jėzaus Kristaus gyvybė perima visus kūno sąnarius, maitina ir palaiko atskirus narius, laiko juos tarp savęs sujungtus ir skirtus tam pačiam vienam tikslui, nors ne kiekvieno yra ta pati veikla. Nes kaip viename kūne turime daug sąnarių, visi gi sąnariai turi ne tą patį veikimą, taip mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, ypatingai esame vienas kito sąnariai [16]. Dėl šių priežasčių Bažnyčia yra ne tik tobula bendruomenė, daug kilnesnė už bet kurią kitą bendruomenę, bet jos Kūrėjo ji yra taip sutvarkyta, kad žmonių giminės išganymo siektų, kaip karo stovyklos tvarkinga rikiuotė [17]. Šios krikščionių santvarkos bei santykių negalima jokiu būdu pakeisti: niekam negalima nei savo nuožiūra gyventi, nei pasirinkti tokį kovos būdą, kuris kuriam geriau patiktų. Todėl kas barsto, tas nerenka, kas nerenka su Bažnyčia ir Jėzumi Kristumi, kas nekovoja kartu su Dievu ir Bažnyčia, tas aiškiausiai kovoja prieš Dievą. Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas nerenka su manimi, tas barsto [18].

Šiam proto vieningumui ir veiklos vienodumui, kurių ne be reikalo taip labai bijo katalikų vardo priešai, visų pirma yra būtinas nuomonių sutapimas, į kurį matome Povilą Apaštalą raginantį korintiečius su ypatingu atsidėjimu ir ypatingai rimtais žodžiais: ,,Aš maldauju jus, broliai, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, kad jūs visi vienaip kalbėtumėte ir kad nebūtų jumyse pasidalinimų, kad verčiau būtumėte tobuli tais pačiais jausmais ir ta pačia nuomone" [19]. Šio įsakymo išmintingumą lengva suprasti. Veikimo pradas yra protas: todėl negali nei valios sutikti, nei veiksmai būti panašūs, jeigu protai skirtingai galvoja. Kas savo vadu laiko tik protą, tuose vargiai gali būti arba ir visai negali būti vieno mokslo. Menas suprasti dalykus yra per daug sunkus, gi protas ir savo prigimtimi yra silpnas, ir nuomonių įvairumo blaškomas, ir ne retai būna suklaidintas viršinės daiktų įtakos. Prisideda dar aistros, kurios arba sumažina, ar kartais ir visai sukliudo galią pamatyti tiesą. Dėl šios priežasties betvarkant valstybes, kur nėra protų vieningumo, dažnai atsiranda reikalo vieningumą palaikyti jėga. Toli gražu ne taip yra su krikščionimis. Ką reikia tikėti, jie pasimoko iš Bažnyčios, kurios valdomi ir vadovaujami yra tikri, kad suras tiesą. Todėl kaip viena yra Bažnyčia, kadangi vienas yra Jėzus Kristus, taip viso pasaulio visų krikščionių tėra ir turi būti vienas mokslas. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas [20]. Turėdami tą pačią tikėjimo dvasią [21], turi išganingą pagrindą, iš kurio visuose savaime gema ta pati valia ir tas pat veikimo būdas.

Bet sutarimas, kurį Povilas Apaštalas įsako, turi būti tobulas. Kadangi krikščioniškasis tikėjimas remiasi ne žmogiško, o dieviškojo proto autoritetu, tun tai ką gavome iš Dievo, tikime esant teisingu ne todėl, kad natūralaus proto šviesa būtumėm permatę vidinį dalykų teisingumą, bet dėl apreiškiančiojo Dievo autoriteto, kuris negali nei klysti nei suklaidinti [22]. Todėl, jeigu yra aišku, jog kurie nors dalykai yra Dievo apreikšti, būtinai reikia priimti visus su tuo pačiu vienodu pritarimu: netikėli kurio nors vieno iš tų dalykų yra tas pat, kaip ir visus atmesti. Griauna pačius tikėjimo pagrindus tie, kurie arba neigia, kad Dievas žmonėms kalbėjo, arba abejoja jo teisingumu bei išmintimi. Gi nustatyti, kurios tiesos yra Dievo apreikštos, yra mokančios Bažnyčios kompetencija, kuriai Dievas paliko saugoti ir aiškinti jo apreikštus dalykus. Aukščiausias Bažnyčios mokytojas yra Romos Popiežius. Protų sutarimas reikalauja ir tobulo pritarimo tam pačiam tikėjimui, ir kad valios būtų lobulai pasidavusios ir klusnios ir Bažnyčiai ir Romos Popiežiui kaip Dievui. Klusnumas turi būti tobulas, nes jis yra įsakomas paties tikėjimo ir su tikėjimu turi bendra tai, kad negali būti padalytas. Jeigu jis nebus absoliutus ir ne visa apims, liks klusnumo kaukė, bet nebus jo esmės. Tam klusnumui krikščioniškasis elgesys suteikė tai, kad  klusnumas virto jau seniai esančia ir visada būsiančia žyme, iš kurios katalikai pažįsta vieni kitus. Šį klusnumą nuostabiai išaiškina Tomas Akvinietis sakydamas: „Tikėjimo formalusis objektas yra pirminė tiesa, kuri yra išreikšta Šventajame Rašte, ir Bažnyčios mokslas, kuris išplaukia iš tos pirminės tiesos. Todėl kas Bažnyčios mokslo nepriima kaip neklaidingos ir dieviškos tiesos, kuri eina iš pirminės tiesos, išreikštos Šventajame Rašte, tas neturi tikėjimo dorybės, o tai, kas yra tikėjimo, jis priima kitokiu būdu, ne tikėjimu... Yra aišku, kad tas, kuris Bažnyčios mokslui pritaria, kaip neklaidingai tiesai, pritaria viskam, ko Bažnyčia moko, Gi jeigu iš to, ko Bažnyčia moko, laikosi to, kas jam patinka, ir nesilaiko to, kas nepatinka, jis jau nepritaria Bažnyčios mokslui kaip neklaidingai tiesai, o pritaria savo valiai [23]. Visos Bažnyčios turi būti vienas tikėjimas pagal dėsnį: Visi vienaip kalbėkite ir tenebūnie jumyse pasidalinimų (I Kor. 1, 10). To vieningumo negalima išsaugoti, jeigu iškilęs tikėjimo klausimas nebus išspręstas to, kuris valdo visą Bažnyčią, kad taip jo nuomonės tvirtai laikytųsi visa Bažnyčia. Todėl tik vienam Popiežiaus autoritetui priklauso suformuluoti tikėjimo išpažinimą, kaip ir visa kita, kas liečia visą Bažnyčią" [24].

Nustatant klusnumo ribas, niekas teneabejoja, kad reikia klausyti Ganytojų, ypač Romos Popiežiaus autoriteto, tuose dalykuose, kurie priklauso dogmų sričiai, kurių užsispyręs atmetimas negali išvengti padarinių, gresiančių už ereziją. Nepakanka nuoširdžiai ir tvirtai pritarti Bažnyčios mokslui, kuris kad ir nebūtų apribotas iškilmingu sprendimu, bet paprastai Bažnyčios yra visuotinai pateikiamas tikėti kaip Dievo apreiškimas, kurį kaip katalikiško ir dieviško tikėjimo tiesą įsako tikėti Visuotinis Vatikano Susirinkimas. Be šito, tarp krikščionių pareigų reikia laikyti pareiga leisti būti valdomu ir vadovaujamu Vyskupų, pirmoje vietoje Apaštalų Sosto. Kaip tat yra nuoseklu, yra labai aišku, nes tai, kas yra dieviškajame apreiškime, dalimi liečia Dievą, dalimi patį žmogų ir žmogaus išganymui būtinuosius dalykus. Gi kaip jau esame sakę, abu dalyku, t. y. ir ką reikia tikėti ir kaip reikia elgtis, dieviškąja teise įsako Bažnyčia, o Bažnyčioje — Popiežius. Todėl Popiežiaus autoritetui priklauso nuspręsti, kas įeina į dieviškąjį apreiškimą, kas su apreiškimo mokslu derinasi ir kas jam prieštarauja. Tuo pačiu pagrindu jam priklauso parodyti, kas yra padoru ir kas nepadoru, kas būtina išganymui daryti ir ko vengti: kitaip jis negalėtų būti žmogui nei neklaidingas Dievo žodžio aiškintojas, nei saugus vadas gyvenime.

Labiau reikia įsigilinti ir į Bažnyčios prigimtį: krikščionių vieningumas nėra prievartos dalykas, bet su Dievo pagalba kilnesniais būdais sukurta bendruomenė, kuri tiesiai ir pirmoje eilėje rūpinasi suteikti sieloms ramybę ir išganymą. Kadangi iš Dievo malonės Bažnyčia tik viena turi tam būtinų priemonių, tai ji turi tam tikrų įstatymų, tam tikrų pareigų ir, tvarkydama krikščionių bendruomenę, seka būdais bei keliais, atitinkančiais jos prigimtį. Tačiau šis valdymo kelias yra sunkus ir susijęs su dažnais Bažnyčios įžeidimais. Bažnyčia valdo visuose žemės kraštuose pakrikusias tautas, skirtingas savo kilme ir papročiais, kurios kiekviena savam krašte gyvendamos savais įstatymais, turi pareigą kartu paklusti ir pasaulinei valdžiai ir dvasinei. Tos pareigos saisto tą patį asmenį, tačiau, kaip jau sakėme, savo tarpe neprieštarauja ir nėra sumišusios, kadangi vienos liečia valstybės gerovę, kitos — bendrąjį Bažnyčios labą, vienos ir kitos skirtos ugdyti žmonių tobulumui.

Taip supratus teises ir pareigas, yra visai aišku, kad valstybių valdytojai turi pilniausią laisvę tvarkyti savo srities reikalus. Bažnyčia to ne tik nekliudo, bet aiškiai padeda. Bažnyčia, įsakydama labiausiai paisyti pagarbos, kurios Dievui reikalauja leisingumas, tuo pačiu ragina būti teisingu ir savų žemiškų valdovų atžvilgiu. Gi savo kilme kur kas kilnesnė dvasinė valdžia visa yra tame, ir to siekia, kad valdytų žmonių sielas, gindama Dievo karalystę ir jo teisybę [25]. Nenusikalstant tikėjimui negalima abejoti, kad ši sielų valdžia priklauso vienai Bažnyčiai ir kad joje politinė valdžia neturi jokios dalies: nes ne Cezariui, o Petrui Jėzus Kristus patikėjo dangaus karalystės raktus. Su šiuo mokslu apie politinius ir religinius dalykus siejasi kai kurie kiti ne mažos vertės dalykai, apie kuriuos šioje vietoje nutylėti nenorime.

Krikščioniškoji karalystė yra kuo toliausiai nuo bet kokios rūšies politinės valdžios. Nors savo santvarka ji ir panaši į valstybę, tai kilmę, tikslą, prigimtį turi labai skirtingus nuo laikinųjų valstybių. Taigi Bažnyčia turi teisę gyventi ir gintis jos prigimtį atitinkančių institucijų ir įstatymų padedama. Kadangi jinai yra ne tik tobula bendruomenė, bet dargi aukštesnė už bet kokią žmogiškąją bendruomenę, tai sekti grupių varžytynes ir tarnauti civilinių reikalų nepastovioms kryptims yra labai priešinga jos teisėms ir pareigoms. Dėl tų pačių priežasčių saugodama savo teises, sąžiningiausiai paisydama kitų teisių, Bažnyčia mano, kad ne jai priklauso spręsti, kuri yra geriausia valstybės santvarkos forma, kokiais būdais tvarkomi krikščionių civiliniai reikalai. Iš įvairių valstybės rūšių ji nė vienos nesmerkia, jeigu tik neliečiama religija ir dorovinė drausmė. Pagal šias taisykles reikia ir atskiriems krikščionims kreipti savo mintis ir veiksmus. Nėra abejojimo, kad politinėje srityje gali būti padorios varžytynės, kai būtent kovojama nepažeidžiant teisingumo ir tiesos, kad įgyvendintų tas nuomones, kurios, atrodo, bendram labui yra pranašesnės už kitas. Tačiau yra nesaikingas religijos piktnaudojimas traukti į kurią nors partiją Bažnyčią arba norėti turėti ją talkininke nugalėti savo konkurentams. Priešingai, religija visiems turi būti šventa ir nesutepta. Netgi pačioje valstybių drausmėje, ko negalima atskirti nuo dorovės įstatymų ir religinių pareigų, visada pirmoje eilėje to reikia paisyti, kas geriausiai derinasi su krikščionio vardu. Jeigu atrodo, kad dėl priešų veiklos tam vardui gresia pavojus, reikia mesti visokį nesutarimą, sutartiniais protais bei viena nuomone reikia imtis ginti ir kovoti už religiją, kuri yra didžiausias bendrasis gėris, kuriam reikia palenkti visokį kitą gėrį. Manome, kad yra reikalo tai tiksliau paaiškinti.

Aišku, kad ir Bažnyčia ir valstybė abi turi kiekviena savo vadovybę: todėl tvarkydamos savo reikalus, jos abi viena antros nepriklauso, suprantama, kad tose ribose, kurias kiekvienai užbrėžia jų pirminis tikslas. Tačiau iš to jokiu būdu negalima daryti išvados, kad jodvi turi būti viena nuo kitos atskirtos, juo labiau — savo tarpe kovoti. Mums prigimtis leidžia ne tik būti, bet reikalauja būti ir tvarkingus. Todėl iš viešosios tvarkos rimties, kurios pirmoje eilėje siekia civilinis žmonių susijungimas, žmogus reikalauja, kad jis galėtų gera jaustis ir juo labiau, kad iš to jis galėtų susilaukti pakankamos pagalbos siekti aukštesnio tobulumo. Šis pažangumas tobulume yra ne kur kitur, tiktai dorybių pažinime ir praktikavime. Žmogus kartu nori — tat jis ir privalo norėti — Bažnyčioje surasti pagalbos, kurios padedamas galėtų tobulai atlikti tobulo nuolankumo pareigą Dievui. Ta pagalba slypi pažinime ir praktikavime tikrosios religijos, kuri yra pati pagrindinė tarpe dorybių, kadangi ji, kreipdama žmogų į Dievą, apima ir palenkina visas kitas dorybes. Taigi kuriant institucijas, leidžiant ir sankcijonuojant įstatymus, reikia paisyti žmogaus moralinės ir religinės pusės ir rūpintis žmogaus tobulumu, tačiau teisingai ir tvarkingai: neįsakyti ar nedrausti ko nors pirma neapsvarsčius, kas priklauso žmonių civilinei bendruomenei, o kas religinei. Dėl šios tad priežasties Bažnyčiai negali nerūpėti, kokie valstybėje galioja įstatymai, ne todėl, kad tai yra valstybės sritis, bet kad tie įstatmai kartais, išeidami iš jiems privalomų libų, įsibrauna į Bažnyčios teisių sritį. Bažnyčiai  yra Dievo uždėta pareiga netgi pasipriešinti, jeigu kada nors valstybės drausmė kenkia religijai, ir uoliai stengtis, kad tautų įstatymai ir institucijos būtų persunkti Evangelijos dvasus. Ir kadangi valstybės gerovė daugiausia priklauso išminties tų, kurie tautą valdo, tai Bažnyčia negali nei palankumo rodyti, nei pagalbos teikti tokiems asmenims, kuriuos jaučia prieš Bažnyčią kovojant, kurie viešai atsisako gerbti jos teises, kurie prigimtimi savitarpy susijusius šventus ir civilinius dalykus stengiasi išskirti. Iš kitos pusės Bažnyčia yra palanki tiems, kaip ji ir privalo būti, kurie apie pasaulinę valdžią ir krikščioniškąją bendruomenę galvoja taip, kaip reikia galvoti, ir stengiasi, kad jos abi savo tarpe bendradarbiautų siekdamos bendro visuomenės labo. Šiuose įsakymuose glūdi taisyklės, kurių turi laikytis viešojo gyenimo veikloje? kiekvienas katalikas. Ir visur, kur tik Bažnyčia gali turėti įtakos į viešojo gyvenimo reikalus, visada reikia rodyti palankumo vyrams pagarbos verto dorovingumo ir nusipelniusiems krikščionio vardo. Ir negali būti jokių priežasčių, dėl kurių būtų galima aukščiau statyti tokius, kurie religijos atžvilgiu yra blogai nusiteikę.

Iš to viso aišku, kokia yra didelė pareiga saugoti vienodą nuomonę, ypatingai todėl, kad šiais laikais tokiomis apgaulingomis nuomonėmis kovojama prieš krikščionio vardą. Kas uoliai stengsis laikytis Bažnyčios, kuri yra tiesos šulas ir tvirtumas [26], lengvai apsisaugos nuo melagingų mokytojų .... kurie jiems žada laisvę, patys būdami sugedimo vergai [27]. Dar daugiau — patys būdami Bažnyčios galios dalininkai, žabangas nugalės išmintimi, o jėgą — tvirtumu. Čia ne vieta nagrinėti, ar ir kiek prie naujų reiškinių prisidėjo katalikų apsileidimas ir vidinis jų nesutarimas: tačiau yra tikra, kad blogieji žmonės mažiau turėtų drąsos ir nebūtų tiek gero sugriovę, jeigu daugelio sielose viešpatautų tvirtesnis tikėjimas, kuris veikia meile [28], ir nebūtų taip plačiai kritusi krikščioniškoji dorovės drausmė, kurią mums yra palikęs pats Dievas. O kad praeities prisiminimas nuteiktų ateityje teisingiau galvoti!

Tiems, kurie imasi valstybinių reikalų tvarkymo, ypatingai reikia vengti dviejų klaidų, kurių viena neteisingai sau savinasi išminties vardą, o kita slypi klaidingame pasitikėjime savimi. Kai kurie neigia reikalą viešai pasipriešinti įsgalėjusiai ir viešai nedorybei, kad kartais ta kova nesuerzintų anų blogųjų. Ar šitaip galvojantieji eina su Bažnyčia, ar prieš Bažnyčią, yra neaišku: kai kada jie tvirtina išpažįstą katalikų doktriną, tačiau norėtų, kad Bažnyčia leistų saugiai skleisti kai kurias nuomones, priešingas Bažnyčios nuomonėms. Su skaudančia širdimi jie pakenčia tikėjimo silpnėjimą ir dorovės kritimą, tačiau nesirūpina priemonėmis tai pašalinti, o ne retai perdėtu nuolaidumu ar kenksminga simuliacija blogį tik dar padidina. Jie patys nenori, kad kas nors abejotų jų atsidavimu Apaštalų Sostui, tačiau visada randa ką prikišti Popiežiui. Šių žmonių išmintis yra tos rūšies, kurią Apaštalas Povilas vadina kūno pastangomis ir mirtimi. Kūno pastangos yra nedraugiškos Dievui, nes jos nepasiduoda Dievo įstatymui ir negali jam pasiduoti [20]. Nieko nėra mažiau tinkamo sumažinti blogiui, kaip tokios pastangos. Priešams yra visiškai aišku, to daugelis priešų nevengia skelbti ir tuo didžiuotis, kad katalikų religija, kuri tik viena yra teisinga, reikia, jeigu tik įmanoma, visiškai išnaikinti. To siekdami, jie nieko nevengia: jie jaučia, kad juo labiau susvyruos kitų drąsa, juo daugiau jie turės galios blogiems dalykams. Taigi kas myli tiktai kūniškąją išmintį ir dedasi nežiną, kad kiekvienas krikščionis turi būti geras Kristaus karys, kurie nugalėtoiams priklausantį atlyginimą nori pasiekti minkščiausiu keliu ir kovų nepaliesti, tam tik tiek maža trūksta, kad būtų palaikytas vienu iš blogųjų, kad tiesiog dera jį tokiu palaikyti.

Iš kitos pusės ne maža yra ir tokių, kurie, klaidingo uolumo skatinami, arba, kas yra dar didesnė blogybė, viena darydami, o kita rodydami darą, imasi ne jiems priklausančios srities. Jie net iki to laipsnio norėtų, kad Bažnyčios reikalai būtų tvarkomi pagal jų sprendimus ir nuomones, kad visa, kas kitaip daroma, jie nepalankiai priima ir iškenčia su prieštaravimu. Jie serga perdėtomis pretenzijomis ir yra ne mažiau peiktini už anuos, apie kuriuos ką tik kalbėta. Tokiu elgesiu jie nepaiso Bažnyčios teisėtos valdžios, o ją iškreipia. Valdžią turinčiųjų pareigas jie nori skirti privatiems asmenims, darydami didelės žalos tai tvarkai, kurią Bažnyčioje paliko Dievas, kurią amžinai reikia saugoti ir kurią pažeisti Dievas neleidžia nebaudęs. Yra geriausi tie, kurie niekad neatsisako stoti j kovą, kada tik yra reikalo, būdami tikri ir įsitikinę, kad neteisingos jėgos žus ir kada nors kapituliuos prieš teisės ir religijos šventumą. Atrodo, kad garbingai elgiasi tie, kurie, sekdami senu keliu, stengiasi ginti religiją, ypač nuo to atviriausio sąmokslo, siekiančio išnaikinti krikščionių vardą. Tie priešai nesiliauja nedraugiškai kovoję prieš Romos Popiežių ir jo žemiškajai galiai susiaurėjus.

Tie Bažnyčios gynėjai rūpestingai stengiasi elgtis klusniai ir neįsakyti nesiima šioje srityje jokių žygių. Kadangi tokia klusnumo valia, susijusi su drąsa ir tvirtumu, yra būtina visiems krikščionims, kad neapsileistų [30] jokiuose dalykuose, kuriuos laikas atneštų, labai pageidaujame, kad visuose aukštu laipsniu būtų tai, ką Povilas vadina dvasios išmintimi [31]. Tvarkant žmogiškuosius veiksmus, ši išmintis seka geriausiąją vidurio taisyklę, žmoguje padarydama tai, kad jis iš tingumo nekrinta į bailią desperaciją ir per daug nepasitiki per gerai apie save manydamas. Politinė išmintis yra dvejopa: viena liečia bendrąjį labą, kita kiekvieno privatųjį gerą. Ši antroji pasireiškia privačiuose asmenyse, kurie klauso patarimo ir teisingo proto, betvarkydami patys save. Gi pirmoji pasireiškia asmenyse, įstatytuose kitiems vadovauti su valdymo teise. Čia privačių asmenų visa politinė išmintis yra ta, kad ištikimai vykdytų teisėtos valdžios įsakymus. Išmintis glūdi prote; valdyti ir vadovauti yra ypatingas proto dalykas; ir todėl kiekvienam, kiek jis dalyvauja valdžioje ir vadovavime, tiek dera turėti proto ir išminties. Yra aišku, kad valdiniai, kiek jie yra valdiniai, ir tarnai, kiek jie yra tarnai, turi ne valdyti ir vadovauti, o būti valdomi ir vadovaujami. Todėl išminties reikalaujama ne iš tarno kaip iš tarno ir ne iš valdinio kaip iš valdinio. Tačiau kadangi kiekvienas žmogus, kaip protinga būtybė, proto sprendimo ribose dalyvauja valdyme, tai pagal tatai jam dera turėti išminties. Todėl yra aišku, kad valdovo išmintis, kaip sakoma (VI Ethic.) yra panaši į architekto išmintį, o valdinių išmintis — panaši į rankų darbininkų išmintį [32].

Tokia nuotaika ir tokia tvarka juo labiau turi viešpatauti Bažnyčioje, juo platesnes sritis tenka apimti Popiežiaus išminčiai. Jam priklauso Bažnyčią ne tik valdyti, bet bendrai Bažnyčios narių veiksmus taip tvarkyti, kad jie gerai derintųsi su viltimi pasiekti amžinąjį gyvenimą. Iš to aišku, kad be nuomonių ir veiksmų vieningumo, yra būtina veikime paisyti bažnytinės valdžios išminties, pasireiškiančios valdymu. Gi krikščioniškųjų reikalų valdymas po Romos Popiežiaus priklauso Vyskupams, kurie, pontifikalinės valdžios viršūnės nors ir nesiekia, tai vis tiek bažnytinėje hierarchijoje yra tikri valdovai. Kadangi kiekvienas iš jų valdo vis kitą Bažnyčios dalį, tai dvasiniame rūme ... yra tarsi pirmaeiliai menininkai [33] ir turi savo pareigų pagalbininkus bei patariančius tarnus dvasininkus. Prie šios Bažnyčios santvarkos, kurios keisti negali niekas iš mirtingųjų, reikia derinti visą gyvenimo veiklą. Todėl kaip Vyskupams yra būtinas ryšys su Apaštalų Sostu einant vyskupų pareigas, taip reikia ankščiausią ryšį su savais Vyskupais palaikyti, ir tuo būdu veikti tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams. Pačių Ganytojų elgesyje gali pasitaikyti kas nors ir negirtina arba ne visai teisinga jų nuomonėje; tačiau nė vienas privatus asmuo tenesisavina sau teisėjo vaidmens, kurį Viešpats Kristus uždėjo tam vienam, kurį pastatė valdyti avinėlių ir avių. Teatsimena kiekvienas išmintingiausiąją Grigorijaus Didžiojo mintį: „Reikia pavaldinius įspėti, kad lengvapėdiškai savo valdovų gyvenimo neteistų, jeigu mato juos gal peiktinai besielgiančius, kad, bloga teisingai smerkdami, iš puikybės jie patys dar žemiau nenukristų. Reikia 'juos įspėti, kad, valdovų kaltes besvarstydami, nepasirodytų prieš juos per drąsūs, bet kad į tai žiūrėtų, jog jeigu valdovuose kas nors būtų ir labai bloga, savyje tai vertintų, tačiau kad Dievo baimės raginami neatsisakytų nešti jų valdžioje klusnumo jungo. .. Nors valdovų veiksmai būtų ir teisingai smerktini, tai kardu už tai juos bausti negalima" [34].

Tačiau pastangos ne daug padės, jeigu gyvenimas nebus tvarkomas pagal krikščioniškąsias dorybes. Šventasis Raštas apie žydų tautą sako: Kol jie nenusidėjo jų Dievo akivaizdoie, visa jiems gerai vyko, nes jų Dievas neapkenčia nedorybės. .. Kai išklydo iš kelio, kurį jiems Dievas davė, užuot juo ėję, tapo daugelio tautų išnaikinti karais [35]. Gi žydų tauta buvo pirmavaizdis krikščioniškosios visuomenės: senoviniuose jų įvykiuose dažnai slypėjo busimosios tiesos paveikslas. Tiktai kad dieviškasis maloningumas mus apdovanojo ir papuošė daug didesnėmis dovanomis, todėl dvasios nedėkingumo nusikaltimas krikščionių kaltes padaro daug sunkesnes.

Dievas niekad ir nieku būdu neapleidžia savo Bažnyčios: taigi nėra nieko, ko žmonės neužtarnautai galėtų bijoti iš Dievo. Tačiau kai tautos išsigimsta iš krikščioniškų dorybių, tada to saugumo jau nebėra. Dėl nuodėmės tautos suskursta [36]. Jeigu šio dėsnio teisingumą ir galią patyrė visi praeities amžiai, tai dėl kokių priežasčių šiandien jis negaliotų? Dargi, kad teisingai priklausančios bausmės jau gresia, yra jau ir per daug ženklų, tą pat patvirtina daugelio valstybių būklė, kurių daugelį matome slegiamų vidinių blogybių ir nematome nė vienos visais atžvilgiais saugios. Jeigu blogųjų suokalbiai valstybėse taip drąsiai darys pažangą, jeigu jiems pavyks, kaip kad jie grasina pačiomis blogiausiomis priemonėmis ir pasiryžimais įsigyti priemonių ir galios, yra pagrindo bijoti, kad jie neišgriautų visų valstybių pagrindų, pačios prigimties pastatytų. Tokių grėsmingų baisenybių tik žmogiškomis priemonėmis neuždrausi, ypač kad nesuskaitoma žmonių daugybė, metusi krikščionių tikėjimą, teisingą bausmę už puikybę tuo nusipelno, kad, tapusi akla tiesai, veltui stengiasi atsiduoti aistroms, klaidą priima už tiesą ir tariasi esą išmintingi, kai bloga vadina geru, tamsybes laiko šviesa ir šviesą tamsybėmis [37]. Taigi yra būtina Dievo pagalba, kad jis, atsiminęs savo maloningumą, pažvelgtų į civilinę žmonių bendruomenę. Todėl, kaip jau kitu atveju karštai raginome, su ypatingu atsidėjimu ir patvarumu reikia stengtis, kad dieviškasis gailestingumas būtų išmelstas nužemintu maldavimu ir būtų vėl prisimintos dorybės, su kurių pagalba sukuriamas krikščioniškasis gyvenimas. Pirmausia yra žadintina ir remtina artimo meilė, kurioje glūdi ypatingoji krikščioniškojo gyvenimo jėga ir be kurios kitų dorybių arba visai nėra, arba jos yra nevaisingos. Todėl šventasis Povilas, ragindamas kolosiečius vengti visokių ydų ir siekti visokios pagarbos dorybėms, priduria: visų pirma turėkite meilę, kuri yra tobulumo ryšys [38]. Tikrai, meilė yra tobulumo ryšys, nes kuriuos ji surišo, ankščiausiai surišo su pačiu Dievu ir padaro, kad sielos iš Dievo semtų gyvybę, su Dievu veiktų ir visa į Dievą nukreiptų. Dievo meilė turi jungtis su artimo meile, nes žmonės yra dalininkai Dievo begalinio gerumo ir nešioja savyje įspaustą jo paveikslą ir panašumą. ,,Tą įsakymą mes turime iš Dievo, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį. Jei kas sakytų: aš myliu Dievą ir nekęstų savo brolio, tas yra melagis" [39]. Šį meilės įsakymą jo dieviškasis davėjas pavadino nauju ne todėl, kad mylėti žmones būtų neliepęs joks įstatymas ir pati prigimtis, bet kad krikščioniškasis šios meilės būdas buvo visiškai naujas ir ankščiau niekieno negirdėtas, nes kokia meile yra Tėvo mylimas Jėzus Kristus ir kokia jis pats myli žmones, tokią pat įsakė savo mokiniams ir sekėjams, kad visi galėtų būti jame viena širdis ir viena siela, taip kaip jis ir tėvas yra vienos prigimties. Niekam nėra nežinoma, kokiu aukštu laipsniu šio įsakymo galia nužengė į krikščionių širdis pačioje pradžioje ir kokių kokybe ir kiekybe atnešė santaikos, tarpusavio gailestingumo, maldingumo, kantrybės, tvirtumo vaisių. Kokios tad turėtų būti pastangos sekti anais pavyzdžiais? Pats laikas duoda nemaža paskatinimų į meilę. Kai netikintieji vis didina savo neapykantą Jėzui Kristui, krikščionims reikia atsinaujinti maldingume ir meilėje didelių dalykų Kūrėjui. Taigi, tesiliauja, jeigu kokia yra, nesantaika: tenutilsta tos kovos, kurios išblaško kovojančiųjų jėgas ir jokiu būdu nepasitarnauja religijai: ir sujungus tikėjimu protus, meile valias, kaip dera, tebūna vedamas gyvenimas Dievo ir žmonių meilėje.

Vieta liepia paraginti vardiniu būdu šeimų galvas, kad stengtųsi šiais įsakymais ir namus valdyti, ir laiku tai išmokyti savo vaikus. Šeima yra valstybės užuomazga, ir didelėje dalyje valstybių gerovė tarpsta šeimyninio gyvenimo sienose. Todėl kas nori atitraukti nuo krikščioniškųjų įsakymų šeimas, paliesdami pagrindinius dalykus, kėsinasi sugriauti šeimyninę bendruomenę. Nuo tos nedorybės jų neatbaido net mintis, kad tai negali įvykti be didžiausios skriaudos patiems gimdytojams: gimdytojai iš prigimties turi teisę mokyti tuos, kuriuos jie pagimdė, kartu su pareiga, kad vaikų mokymas ir auklėjimas atitiktų tą tikslą, dėl kurio iš Dievo malonės jie pagimdė vaikus. Taigi gimdytojai turi būtinai stengtis ir siekti, kad atmestų kiekvieną šios; rūšies klaidą ir visiškai įsisąmonintų, kad yra jų pačių galioje išauklėti vaikus, kaip dera, krikščioniškai, ypatingai saugoti juos nuo tų mokyklų, kad neprisigertų blogų bedievybės nuodų. Kai eina kalba apie gerą jaunuomenės auklėjimą, nebus niekad ryžtasi ir veikta tiek, kad jau nebūtų ko daugiau daryti. Įvairiose tautose yra daug katalikų, šioje srityje vertų visų pagarbos, kurie didelių lėšų ir dar didesnių pastangų padedami susikūrė savo vaikams auklėti savas mokyklas. Šitą išganingą pavyzdį dera pasekti visur, kur tik atrodo, kad laikas reikalauja; tačiau pirmiausia reikia sutikti, kad į vaikų sielas daugiausia gali paveikti pati šeimyninė institucija. Jeigu jaunystės amžius sveiką gyvenimo drausmę ir krikščioniškąsias dorybes namie ras kaip atramą, tai valstybių gerovė susilauks didelės pagalbos.

Atrodo, kad jau palietėme, kuo šiais laikais katalikai ypatingai turi sekti, ko vengti [40] Lieka tad, ir tai yra Jūsų darbas, Garbingieji Broliai, rūpintis, kad Mūsų balsas visur pasiektų ir kad visi suprastų, kaip yra svarbu įgyvendinti tai, ką šiuo laišku esame palietę. Saugoti šias pareigas negali būti sunku ir įkyru, nes Jėzaus Kristaus jungas yra saldus ir jo našta lengva. Jeigu tačiau atrodytų kas nors sunkiau įgyvendintina, tai Jūs pavyzdžiu ir autoritetu pasistengsite, kad kiekvienas daugiau pasistengtų ir nepalūžtų dvasia prieš sunkenybes. Parodykite, kaip Mes patys dažnai įspėjome, kad gresia pavojai patiems kilniausiems ir labiausiai siektiniems gėriams, kuriems apsaugoti verta yra ištverti bet kokį darbą. Už pačius darbus bus toks atlyginimas, kokį tik gali duoti krikščioniškai praleistas gyvenimas. Gi nenorėti kovoti už Kristų reiškia kariauti prieš jį; jis pats sako, kad išsigins prieš savo Tėvą danguje to, kas atsisakys jį išpažinti prieš žmones žemėje. Iš Mūsų ir Jūsų visų pusės tikrai niekad nebus leista, kad kovoje kaip nors pritrūktų autoriteto, patarimų ir Mūsų veiklos, kol tęsis gyvenimas. Ir nėra abejojimo, kad kovojant pritrūktų kaip kaimenei, taip ir Ganytojams ypatingos Dievo pagalbos.

Tos vilties pažadinti, kaip dangiškų malonių ir Mūsų palankumo laidą, Jums, Garbingieji Broliai, klerui ir visiems žmonėms, kuriems Jūs kiekvienas vadovaujate, nuolatos Jums teikiame Viešpatyje apaštališkąją palaiminimą.

Išleista Romoje, prie šventojo Petro, 1890 metų sausio 10 dieną, Mūsų pontifikato dešimtaisiais metais.

Popiežius Leonas XIII 

1) Mork. 16, 16;
2) Mat. 6, 24;
3) Apd. 5, 29;
4) II Tim. 1, 7;
5) Tit. 3, 1;
6) Apd. 4, 19—20;
7) Jo. 18, 37;
8) Luk. 12, 49;
9) Luk. 18, 5; 
l0) 2a 2ae q. 3 a. 2 a. 2; 
11) Jo. 16, 33;
12) Rom. 10, 14, 17;
13) Apd. 20, 28;
14) Constit. Dei Filius, gale;
15) Kol. 1, 24; 
16) Rom. 12, 4—5; 
17) Giesm. 6, 9;
18) Luk. 11, 23;
19) I Kor. 1, 10;
20) Efez. 4, 5;
21) II Kor. 4, 13;
22) Const. Dei Fil. c. 3;
23) 2 a 2 ae q. 5 a. 3;
24) t. p. q. 1 a 10;
[26] Mat. 6, 33;
[27] I Tim. 3, 15;
[28] II Petr. 2, 1, 19;
[29] Gal. 5, 6;
[30] Rom. 8, 6—7;
[31] Jok. 1, 4;
[32] Rom. 8, 6;
[33] 2 a 2 ae q. 47 a. 12;
[34]  Quodl. I a. 14;
[35]  Reg. Past. p. III, c. 4;
[36]  Judit. 5, 21, 22;
[37] Patr. 14, 34;
[38]  Iz. 5, 20;
[39]  Kol. 3, 14;
[40] Jo. 4, 21;

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.

Susiję

Socialinis mokymas 4821455545143113753

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item