Kęstutis Dubnikas. Nenaudinga krikščionybė

propatria.lt nuotr. Griūvant sovietų imperijai, religinis gyvenimas Lietuvoje pastebimai išlaisvėjo. Katedra ir kitos šventovės buvo gr...

propatria.lt nuotr.
Griūvant sovietų imperijai, religinis gyvenimas Lietuvoje pastebimai išlaisvėjo. Katedra ir kitos šventovės buvo grąžintos Bažnyčiai. Nepriklausomybės atkūrimas atvėrė duris į laisvąjį pasaulį. Džiaugdamiesi tikėjimo laisve, pasijutome vėl esą krikščioniškosios Europos dalimi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad grįžome į dvasinę  krizę išgyvenančią Europą. Politinis elitas Europos Sąjungoje nusprendė – krikščioniškoji kultūra nebereikalinga. ES Konstitucijoje net atsisakyta pripažinti krikščioniškas Europos šaknis. Abejingumo ir net priešiškumo religijai nuostatos pradėtos skleisti ir Lietuvoje. Galima pasakyti, kad prasidėjęs Lietuvos kaip valstybės religinis atgimimas užgeso iš esmės neprasidėjęs. 

Neretai toks vertinimas sulaukia prieštaravimų ir net pasipiktinimo. Juk Katalikų Bažnyčios kaip ir kitų religinių bendruomenių laisvė nesuvaržyta, o jei kas ir kritikuoja – tai demokratijos išraiška. Taip, tai tiesa, tačiau verta atidžiau pažvelgti: kas gi yra leidžiama ir kas kritikuojama.

Sovietinis ateizmas rėmėsi „teisinga“ moksline pasaulėžiūra. Kadangi religija „neteisinga“ – su ja buvo būtina kovoti. Dabarties neoliberalizmas atviros kovos religijai neskelbia. Jis ją paverčia vartojimo priemone. Viskas, net ir dvasinis gyvenimas, vertinamas gryno pinigo arba naudos matu. Visi turi teisę „vartoti“ religiją. Tai leidžiama.

Visgi tuo pačiu pasakoma, kad religija leidžiama tik kaip grynai privatus reikalus. Privati krikščionybė pratinama toleruoti kitus privačius pasirinkimus, laikant juos lygiaverčiais. Ji verčiama susitaikyti ir su tikėjimui bei mokslui prieštaraujančiomis ideologijomis. Pavyzdžiui, su genderizmu, kuris skelbia, kad lytis sukuriama paties žmogaus, kad šeima galima ne tik tarp vyro ir moters. Tokias ideologijas kritikuojanti krikščionybė paskelbiama atsilikėliška, nenaudinga ir nereikalinga. Siūloma pasilaikyti tikėjimą sau, o Bažnyčiai nesikišti į visuomenės ir valstybės gyvenimą. Taip sumenkinama krikščionybė yra jos paniekinimas. Religija yra gyva visuomenėje. Ji teikia vertybinį pagrindą ištisų epochų istorinėms kultūroms ir nustato civilizacijoms būdingus bruožus. Europos tautų tapatybės pagrindas yra Antikos kultūra ir krikščioniškos vertybės. Deja, šiandieninė Europa savo istorines šaknis yra beveik praradusi.  

Neoliberaliam mąstymui sunku suvokti, kad krikščionybė nėra prekė. Toks mąstymas neskiria kasdienybės ir šventybės sričių. Dievo šventybė yra slėpinys ir tikrovė, kurios žmogus negali pasisavinti. Ji teikia kasdienybei bendras gyvenimo vertės ir prasmės sampratas, reikalauja atsakomybės, tad nėra tik privatus išgyvenimas. 

Europai yra iškilęs mirtinas pavojus. Vidujai ją griauna kultūrinis marksizmas, naikinantis asmens, šeimos ir tautos tapatybes, istorinį religinių tradicijų perimamumą. Tariamai laisvo pasirinkimo pagrindu neigiamos objektyvios moralės normos. Tuo metu iš išorės į Europą beatodairiškai priimami atbėgėliai. Jie globaliam kapitalui yra naudinga prekė – pigios darbo jėgos išteklius. Tačiau šie ekonominiai migrantai atvyksta su savo tikėjimu ir dažniausiai gausina musulmonų bendruomenę. Naujieji „europiečiai“ religiniu požiūriu atsiduria niekieno žemėje – teritorijoje, kur šlovinama žmogaus, bet ne Dievo religija. Nepastebimai artėja kritinis momentas, kai islamas Europos šalyse taps vyraujančia religija, o krikščionys – mažuma. Štai Prancūzijoje praktikuojančių katalikų jau yra dukart mažiau nei musulmonų. 

Nesvarbu, kas yra nusikaltimų vykdytojai, tačiau nėra atsitiktina, kad krikščioniškoji kultūra taip intensyviai naikinama būtent Prancūzijoje. Masinis Bažnyčių niokojimas ir religinių simbolių išniekinimas liudija augantį antikrikščionišką karą. Karą prieš Europą. 

Tuo metu krikščionybės niekas negina. Europos šalių ir ES valdantieji iš baimės slepia faktus. Jie menkina antikrikščionišką vandalizmų pobūdį... ir draudžia kryžiaus simbolius viešose vietose, vietoj šv. Kalėdų sveikina mus su Žiemos šventėmis. Kad nepyktų tie, kurie Kalėdas niekina. Tai jau ne tik Europos Sąjungos krizė, bet ir Europos civilizacijos žlugimo ženklai. Nutautinto, nukrikščioninto pasaulio iliuzija parodo, kaip esame stumiami nebenorėti ir nebepajėgti būti savimi bei savo unikalios kultūros dalimi.  

Tačiau ne viskas prarasta. Po žiemos jau bunda naujas Tautų pavasaris, teikiantis vilčių dėl mūsų Lietuvos ir visos Europos ateities. Su juo grįžta ir religinio tikrumo pajauta: Europai vėl reikia krikščioniškos kultūros. 

Šių metų Europos Parlamento rinkimai lems labai daug. Daugelis Europoje supranta, kad tokia kaip dabar ES išlikti negalės. Todėl turime siekti, kad ES būtų reformuota ir kad naujoje ES sutartyje ir sprendimuose ES elitas būtų priverstas pripažinti realybę: antikines ir krikščioniškąsias Europos ištakas.

Susiję

Religija 9191404375148054314
item