Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Įsakymas mylėti

Paskutinės Vakarienės kambaryje Jėzus nuplovęs mokiniams kojas kalbėjo: „Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!“ (Jn 13,34-35).

Ko šiandien labiausiai trūksta Lietuvos žmonėms? Vieniems – pinigų, kitiems – gero darbo, bet labiausiai trūksta tarpusavio pagarbos ir meilės. Ryškiausiai tai matome internetinėje erdvėje, kuri tiesiog alsuoja neapykanta ir vieni kitų niekinimu. Į pačius protingiausius straipsnius apie gerus žmones dauguma komentatorių beveik visuomet pažeria šimtus piktų komentarų. 

Priešrinkiminis laikotarpis taip pat atidengė mūsų dvasines žaizdas, kai meilės kartais pritrūkdavo ne tik esantys toli nuo Dievo, bet ir tikintieji.

Psichologų manymu tai – sovietmečio palikimas: niekuo nepasitikėti, niekinti kitus ir negatyviai apie juos kalbėti. Tikriausiai čia yra daug tiesos, nes kiekviename žingsnyje susiduriame su nemeile ir elementarios pagarbos žmogui trūkumu.

Kai žmonėse sunyksta tikėjimas, tuomet dažnai elgiamasi pagal taisyklę: žmogus žmogui – vilkas. Žmogumi netikima, juo nepasitikima, į jį žiūrima kaip į konkurentą arba priešą.

Kai prieš du tūkstančius metų Jėzus atėjo į žmonių tarpą, jis rado ne geresnę padėtį. Nors mūsų visuomenė yra gerokai nukrikščionėjusi, bet joje dar yra gyvos krikščioniškos šaknys, dar daug žmonių supranta meilės įstatymą. Tačiau Izraelyje galiojo keršto įstatymas: „Akis už akį, dantis už dantį“ (Kun 24,20).

Jėzus įvairiomis progomis nesiliovė kalbėjęs apie meilę; įsakymas mylėti yra ir jo testamentinis palikimas. Jis sakė: „Iš to pažins, jog esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. Jėzus kalbėjo ne apie kūnišką meilę, kai mes mylime mus mylinčius žmones. Jis pateikia tikros meilės pavyzdį: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“. Kaip Jėzus pasakė, taip ir padarė: mirė ant kryžiaus už visus žmones ir pačius didžiausius nusidėjėlius.

Prisiminkime vieną kitą asmenį, kuris mums yra padaręs ką nors bloga: apšmeižęs, apgavęs ar kitaip nuskriaudęs. Emociškai mylėti tokį žmogų tiesiog neįmanoma. Tačiau Jėzus mirė ant kryžiaus ir už tokius ir dar blogesnius žmones. Tai ir yra tikroji meilė, kai, nepaisydami padaryto blogio, mes vis tiek žmonėms linkime ir darome tik gera.

Todėl atsisveikindamas su savo sekėjais Jėzus paliepė mylėti viens kitą, kaip jis mylėjo. Tokios meilės įsakymas ir yra tas naujas įsakymas, apie kurį Vakarienbutyje Jėzus kalbėjo nuplovęs mokiniams kojas.

Jeigu save laikome Jėzaus sekėjais, tai visų pirma turime laikytis šio naujo įsakymo, nes kas jį atmeta, tas atmeta patį Jėzų Kristų.

Meilės įsakymas turi būti tarsi oras, kuriuo kvėpuojame. Šiandien Lietuvai labiausiai reikia žmonių, kurie laikosi šio meilės įsakymo. Per sovietmetį mes bandėme išsikovoti nors trupinėlį laisvės, šiandien reikia kovoti už tai, kad mūsų tarpe būtų daugiau meilės. Laisvė be meilės yra ne dangus, bet pragaras, todėl kurkime savo aplinkoje dangų.

Jei kartais bus sunku mylėti ir gera linkėti piktiems žmonėms, tuomet melskimės už juos, kaip meldėsi prie kryžiaus prikaltas Jėzus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino ką daro“. Panašiai meldėsi akmenimis užmėtomas diakonas Steponas – po akmenų kruša suklupęs galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ (Apd 7,60).

Ačiū tau, Jėzau, kad pamokei mus, kaip reikia mylėti. Leisk pažinti tavo meilės gelmę ir nesuabejoti eiti meilės keliu.