Antanas Maceina. Tėvynė (II)

Pirmąją teksto dalį rasite – ČIA . *** 2. Tėvynė  a. Tėvynė kaip išplėstoji tėviškė Kaip tėviškė yra išplėstasis šeimos namas...

Pirmąją teksto dalį rasite – ČIA.

***

2. Tėvynė 

a. Tėvynė kaip išplėstoji tėviškė

Kaip tėviškė yra išplėstasis šeimos namas, taip tėvynė yra išplėstoji tėviškė. Žmogui bręstant, jo aplinka vis didėja, nes kartu plinta jo horizontai ir jo ryšiai su kitais. Kūdikiui ir vaikui užtenka jojo tėvų namo. Tėvai ir artimieji giminės bei kaimynai užpildo jojo tik atbundantį bendruomenišką linkimą. Šiuo metu žmogus jaučiasi esąs dar tik sūnus ar duktė. Paaugėlis jau žengia toliau. Jis tarsi palieka namus ir eina tėviškėn. Namai jam per ankšti ir tėvų ratelis per siauras. Jis ieško naujų žmonių. Jis darosi kaimo bei miesto narys: kaimietis arba miestietis.

Bet besiskleidžianti dvasia nė čia nesustoja. Kaimas ar miestas dar nėra galutinė bendruomenė, ir tėviškė dar nėra galutinis dalykas, su kuriuo žmogus turi organiško sąryšio. Už šitų siaurų ratelių laukia tėvynė. Modernusis žmogus ją suranda gana greitai. Mūsų amžiaus jaunuolis jau nebepasitenkina gimtąja sodyba, siekia gimtosios šalies. Jis tampa tautos nariu, arba tautiečiu. Iš tėviškės jis tarsi iškeliauja į tėvynę. „Šitoji mažutė tėvynė, - sako J. Joosas, - išplinta, kad taptų didžiule sielų sąjunga, tradicijų, dorovės ir likimo bendruomene, kad taptų tėvyne ir tauta“. [18] Žmogus darosi su tėvyne surištas tais pačiais principais kaip ir su tėviške. „Tėvynė yra tautos tėviškė“. [19]

b. Trejopas žmogaus ryšys su tėvyne 

Visų pirma čia išeina aikštėn žmogaus ryšys su tėvynės gamta arba su tėvynės žeme. Teritorija tėvynės sąvokon įeina kaip esminis elementas. Kur josios nėra, ten nėra nė tėvynės. Žydų tauta neturi teritorijos, neturi todėl nė tėvynės. Palestina yra jų buvusioji tėvynė ir gal būsimoji, bet ne dabartinė. Kaip tėviškei, taip ir tėvynei žemė duoda atramą ir pagrindą. Ontologinis žmogaus ryšys su tėviškės gamta čia išplinta ligi visos šalies. Tėviškės gamta šitą ryšį aktualizuoja, tėvynės gamta jį ištobulina. Tėviškėje žmogus gamtą jaučia, tėvynėje jis ją pažįsta. Čia jis tarsi atsistoja priešais ją ir ją suvokia. Čia todėl ir pasirodo žmogaus pažiūros į gamtą, o per ją į visą gyvenimą. „Pažiūrose į kraštovaizdį, - sako H. Rehdens, - galima pažinti visą žmogų. Jo esmė, jo santykiai su Dievu ir su pasauliu atsispindi visuose jo pasisakymuose apie gamtą“. [20] Charakteringa ir tai, kad didieji gamtos tyrinėjimai naujaisiais laikais ėjo kartu su tautiniu atbudimu. Kolumbo ir Vasco de Gama'os atradimai, gamtos mokslų pažanga ir jų išradimai eina paraleliai su tautų išsiskyrimu iš vienalytės vidurinių amžių imperijos. Sąmoningas gamtos suvokimas, matyti, pažadino žmogų ją tyrinėti ir moksliškai išsiaiškinti savo ryšį su jį supančia aplinka.

Vis dėlto gamta arba žemė dar nėra pati tėvynė, kaip ji nėra nė tėviškė. Šalies gamta „greičiau mums sudaro tėvynės rėmus negu pačią tėvynę“ [21]. Ji sudaro pagrindą, bet turi būti kažkas, kas šitam pagrindui įkvepia gyvybės, kažkas, dėl ko mums darosi sava ir brangi šitos šalies gamta, o ne anos. Gamta sudaro rėmus arba formą, bet turi būti šitos formos turinys ir prasmė.

Mes esame prisirišę prie šalies gamtos dėl to, kad joje gyvena ir veikia mūsų tauta. Tėvynė yra žemė, kurioje tauta yra suradusi pastovią savo tėviškę, kuri ne tik šimtamečio darbo yra perkeista iš laukinės būties į begalinės vertės gėrybę, bet taip pat ankštai surišta su tautos istorija ir jausmų gyvenimu ir dėl to tapusi ne tik ekonomine, bet ir idealine vertybe“ [22]. Tautos gyvenimas šalyje įprasmina gamtą ir palieka joje savo pėdsakų. Pilies griuvėsiai, piliakalniai, šventovės, valdovų rūmai - visa kalba apie tautos praeities žygius, o dabartiniai tautos darbai tęsia toliau gamtos perkeitimą. Šitas perkeitimas vyksta pagal tautos dvasią: iš gimtosios šalies kalba pati tauta ir josios istorija. Tauta gamtoje tarsi palieka savo dvasios dalelę, o gamta darosi regimas tautos apsireiškimas. Čia įvyksta tas pat, kas ir tėviškėje, kur gyvena tėvų dvasia, tik žymiai plačiau ir ryškiau.

Tėvynės gamta todėl nėra laukinė gamta, bet patyrusi kultūrinių tautos žygių įtakos. Gimtojo krašto žemėje susitinka gamtos ir žmogaus veikimas. Tėvynė yra ne tik statinio tautos gyvenimo vieta, bet ir uolaus veikimo erdvė arba toji vieta, kur vyksta tautos istorija. Tėvynė sujungia tautos erdvę (gyvenimo vietą) su tautos laiku (gyvenimo vyksmas). „Tėvynė, - sako E. Dėvaud'as, - yra gamtinė ir visuomeninė aplinka, kur tapo tai, kas yra, ir kur tampa tai, kas bus“. [23] Prie ontologinio žmogaus ryšio su tėvyne prisideda, kaip ir tėviškėje, išplėstasis psichologinis ryšys. Mes jaučiamės esą dalyviai tautos gyvenimo vyksmo, mes tam tikra prasme tą vyksmą kuriame ir esame už jį atsakingi. Subrendęs žmogus įsijungia į tautos istoriją, pažindamas praeitį ir veikliai dalyvaudamas dabarties gyvenime. Toji erdvė, kurioje veikė jo protėviai, kuri yra sulaistyta jų krauju ir kurioje jis pats dabar veikia, darosi ypatingai jam sava ir brangi, nes joje jis mato įkūnytą savo tautos ir savo paties norą gyventi.

Be erdvės ir toje erdvėje veikiančios tautos, į tėvynės sąvoką įeina ir pati tauta kaip žmonės, kaip įvykių autoriai ir erdvės įprasminimas. Erdvė duoda įvykiams pagrindą, įvykiai erdvę keičia, bet tik tauta padaro, kad toji perkeistoji erdvė tampa mūsų erdve. Kaip tėviškė iš esmės yra surišta su tėvais, taip tėvynė iš esmės yra surišta su tauta. Tauta, kurios mes esame nariai, mūsų tauta, tam tikrą šalį padaro mūsų tėvyne. Savi žmonės kuria savą kraštą. Ryšys su šiais žmonėmis jungia mus ir su tuo kraštu, kuriame jie gyvena ir veikia. Jis jau nėra nei ontologinis, nei psichologinis, bet pietistinis arba moralinis, nes tai ryšys su žmonėmis. Tėvynė tuo būdu, kaip yra pasakęs P. de Lagarde'as, tampa etine galybe. Mes santykiuojame su tėvyne ne tik ontologiškai, būdami suaugę su josios gamta, ne tik psichologiškai, dalyvaudami josios įvykiuose, bet ir morališkai, jausdami „maldingą pagarbą“ (pietatem) mus supantiems žmonėms, kurių kultūra mus ugdo ir kurių laimėjimais mes gyvename. Tauta yra tam tikras mūsų tėvų pratęsimas, o josios karžygius mes laikome savo protėviais: mes giriamės jų laimėjimais, gėdimės jų klaidų ir liūdime dėl jų nepasisekimų. Mes laikome save jų įpėdiniais, vykdome jų planus ir savo darbuose atgaiviname jų atsiminimą. Konfucijus protėvių gerbimą padarė net savotiška religija.

Pietistinis ryšys su tauta įspaudžia pietistinio pobūdžio ir mūsų santykiams su tėvyne. Kaip tėviškė, taip ir tėvynė mums yra šventas dalykas. Ją mes giname, jai aukojamės, nors šitoji auka būtų net ir gyvybės auka. Mirtis už tėvynę yra gražus ir šventas dalykas. Tas pats pietistinis jausmas traukia tėvynėn ir tuos žmones, kuriems yra lemta gimti ir augti svetimoje šalyje, vadinasi, kurių tėviškė nesutampa su tėvyne. Jei jie nėra nutautėję, jaučia moralinį ryšį su savo tautos žmonėmis, o per juos ir su jų gyvenamu kraštu, nors jie niekados nebūtų jame buvę. Emigrantų šeimose galima rasti gražių šios rūšies pavyzdžių. Ištremtieji ar šiaip likimo svetur nubokštieji žmonės nori bent mirę ilsėtis savo tėvynėje. Nemirtingumo ilgesys yra per daug stiprus, kad žmogus galėtų sutikti būti užmirštas svetimame krašte. Tėvynėje jis tikisi gyventi savo darbais ir savo asmeniu bent savo tautiečių atmintyje, nes, kaip yra pasakęs J. G. Fichte, tauta ir tėvynė žmogui visuomet atrodo kaip „žemiškosios amžinybės laidas“ [24].

c. Tėvynės elementai ir sienos

Taigi Tėvynės sąvokoje yra trys esminiai pradai: žemė arba teritorija, tautos istorija ir pati tauta. Pilnutiniam tėvynės supratimui visi jie yra būtini. Tikra prasme tėvynė nėra tik šitas ar anas kraštas, kaip žemės dalis dar laukinėje būtyje. Tėvynės žemė turi būti jau perkeistoji žemė, patyrusioji tautos veikimo. Joje turi būti vykusi tautos istorija. Šis dalykas yra taip svarbus, jog net teritorijos netekusi tauta yra gaivinama anos josios žygiais pažymėtos žemės atsiminimo. Palestina žydams visados yra praeities simbolis ir ateities viltis. Jie ja gyvena, jie jos ilgisi; ji yra jiems likusi dideliu pietistinio jausmo akstinu. Bet tautos istorija yra iš esmės surišta su ją kuriančia tauta. Tauta kaip žmonės yra trečiasis, taip pat esminis tėvynės elementas. Vieni žmonės sudaro tik tautą, ne tėvynę, bet kraštas be žmonių taip pat dar nėra tėvynė. Tėvynė visa apima ir visa sujungia į organišką vienybę. „Tėvynė, - sako R. P. Felixas, - kuria mes džiaugiamės, nėra išskaidyta ar fragmentarinė, bet pilnutinė tėvynė; tai tėvynė visumoje“. [25] Tėvynė yra tautos gyvenimo žygių patyrusioji šalis. Logiškai, kaip šalis, tėvynė yra bendra sąvoka visiems kraštams ir net visam pasauliui. Šalis yra bendroji giminė tėvynės sąvokoje. Bet tautos gyvenimo žygiai išskiria šitą šalį iš visumos ir suteikia jai specifinių bruožų; tauta savo darbais duoda šaliai rūšinį skirtumą ir tuo būdu padaro ją tėvyne. Tėvynė darosi nepakartojama ir nepakeičiama, kaip nepakartojama ir nepakeičiama yra ir pati tauta.

Dabar mums paaiškėja tėviškės ir tėvynės santykiai. Tėvynės sąvokos nagrinėjimas, kaip buvo galima pastebėti, ėjo labai paraleliai su tėviškės sąvokos nagrinėjimu, nes šiuodu dalyku yra surištu savo esme. Tėviškė yra tėvynės pagrindas, o tėvynė yra tėviškės pratęsimas [26]“. Visi tie pradai, kurie glūdi tėviškėje, tėvynėje išsivysto ir tobulėja. Tai, kas ten buvo tik užuomazga, čia skleidžiasi ir auga. Ontologinis žmogaus ryšys su gamta tėvynėje įgyja sąmoningumo: tėvynės gamta jau yra pažintas dalykas ir net tam tikra prasme apvaldytas - bent minties pasaulyje. Tuo tarpu tėviškėje žmogaus santykiai su gamta yra dar instinktyviniai. Žmogus čia yra tarsi suaugęs su gamta. Tėvynėje jis išsivaduoja iš šitos vienybės ir suvokia gamtą kaip skirtingą dalyką. Su šituo suvokimu jis žengia į tautos istoriją. Tiesa, žmogus dalyvauja ir šeimos istorijoje. Bet šeimos žygiai yra per siauri, ir josios įtaka gamtai per menka. Žmogiškojo genijaus galybė apsireiškia tik tautoje. Kaip tautos narys ir kaip dalyvis bei tęsėjas josios darbų, žmogus įgyja stiprų moralinį ryšį su savo tautiečiais. Pietistinis jausmas tėvynei yra daug stipresnis negu tėviškei. Tėviškės dažnai išsižadama - ir reikia išsižadėti - dėl tėvynės. Bet niekados neišsižadama - ir negalima išsižadėti - tėvynės dėl tėviškės. Tėvynė, kaip aukštesnis dalykas, apima ir tėviškę. Kas išsižada tėviškės dėl tėvynės, laimi abi: ir tėviškę, ir tėvynę. Bet kas tėvynės išsižada dėl tėviškės, tas praranda abi: ir tėviškę, ir tėvynę.

Tėvynė, būdama tėviškės pratęsimas, baigiasi ten, kur baigiasi tauta. Tautos sienos yra ir tėvynės sienos. Kur tauta gyvena ir veikia, ten yra ir tėvynė. Tėvynės sienų nieku būdu negalima suplakti su valstybės sienomis. „Blogiausias pagrindas, - sako prof. de Munnynckas, - kurį galima patriotizmui surasti, yra politinės sienos. Tėvynės idėjos negalima grįsti pripuolamumu, kvailumu arba brutalumu“. [27] Valstybė dažnai yra dirbtinis padaras, tuo tarpu tėvynė yrą natūralus žmonių ir gamtos veikimo vaisius. Žinoma, kur valstybė apima maždaug visą tautą, ten ir tėvynės sienos sutampa su valstybės sienomis, bet tikruoju matu visuomet yra tauta, o ne valstybė.

Dėl tos pačios priežasties, dėl to, kad tauta kuria tėvynę, tėvynė keliauja drauge su tauta. Šiandien šitas dalykas yra sunkiai patiriamas, nes tautos dabar yra virtusios sėsliomis. Bet istorijoje žinomas ne vienas atsitikimas, kai tautos keisdavo savo gyvenamą vietą ir tuo pačiu keisdavo savo tėvynę. Paliktoji šalis, su kuria tauta nutraukdavo ryšius, virsdavo svetimu kraštu, nes netekdavo savo turinio ir prasmės, netekdavo to, kas jai įdiegė savotiškos dvasios ir kas ją išskyrė iš visos žemės. Ji tapdavo arba vėl laukine vieta, arba tekdavo kitai tautai„keitusiai ją kitaip ir pasidariusiai ją savo tėvyne. Tėvynė ir tauta yra suaugusios iš vidaus ir todėl viena nuo kitos neatskiriamos. Tėvynė yra ten, kur yra tauta.

***
18 Enquêt e sur le nationalisme, p. 152. 
19 J. Fels. Staatslexikon, V, 598 šp. hrsg. v. H. Sacherer. 
20 Philosophie der unendlichen Landschaft, p. 2. 
21 R. P. Félix. Le patriotisme, Paris, 1881, p. 8. 
22 W. Lexis. Die allgemeinen Grundlagen der Kultur der Gegenwart . Das Wesen der Kultur, Berlin,21912 , p. 3. 
23 A propos de la motion Wettstein. Reflexions su r l'éducatio n patriotique, Fribourg, 1918, p. 18. 
24 Reden an die deutsche Nation , p. 257. 
25 Le patriotisme , p. 16. 
26 Nesakom  atbaigimas,nes, mūs ų supratimu , ir tėviškė, ir tėvyn ė savo atbaigimą rand a tik žmonijoje arba pasaulyje. Žmogiškosio s sąmonės išsivystymas eina nu o tėviškės pe r tėvynę į žmoniją. Žmonijos ir pasauli o supratima s mūs ų laikais da r tik atbunda , kai p naujųjų amži ų pradžioje atbud o tauto s ir tėvynė s supratimas . - Šitas minti s tikimės plačiau panagrinėt i Tarptautiniame auklėjime. 
27 Psychologie du patriotisme, p . 7-8.

Iš veikalo „Tautinis auklėjimas". Antanas Maceina. Raštai VII: Pedagogikos filosofija („Minties" leidykla, 2009 Vilnius).

Šaltinis: www.maceina.lt

Susiję

Skaitiniai 7429668077345762559
item