Williamas S. Lindas. Politinio korektiškumo ištakos

Šis tekstas - JAV rašytojo, politikos eksperto Williamo S. Lindo kalba, 1998 metais sakyta viename iš šalies universitetų ir vėliau ne kartą kartota įvairiuose JAV intelektualų suvažiavimuose. Kalboje apžvelgiamos dažniausiai nutylimos politinio korektiškumo ištakos ir prielaidos, slypinčios kultūriniame marksizme. Nors pirmą kartą sakyta prieš 21 metus, ji kaip niekada aktuali mūsų dienomis.

Iš kur visi šie dalykai, kuriuos šį rytą girdėjote - feminizmas, gėjų teisių judėjimas, išgalvota statistika, perrašyta istorija, melai, reikalavimai ir visa kita - atėjo? Pirmą kartą mūsų istorijoje amerikiečiai turi bijoti dėl to, ką sako ar rašo, ir net dėl to, ką mąsto. Jie turi bijoti pavartoti neteisingą žodį, kuris gali būti įvardintas kaip įžeidžiantis, nejautrus, rasistiškas, seksistiškas ar homofobiškas.

Mes stebėjome, kaip šiame amžiuje toks likimas ištinka kitas šalis. Ir visada į jas žiūrėjome su gailesčiu ir, tiesą sakant, net iš jų juokėmės, nes mums atrodė taip keista, kad žmonės gali leisti išsivystyti tokiai situacijai, kurioje jie turėtų bijoti parinkti netinkamą žodį. Bet dabar būtent tokią situaciją turime savo šalyje. Pirmiausia tai pastebima universitetuose, tačiau plinta ir po visą likusią visuomenę. Iš kur tai ateina? Kas tai yra?

Mes tai vadiname „politiniu korektiškumu“. Šis pavadinimas gimė kaip juokelis komiksuose ir mes vis dar apie jį esame linkę galvoti tik pusiau rimtai. Tačiau tai - mirtinai rimta. Tai yra didžioji mūsų amžiaus liga, kuri Europoje, Rusijoje, Kinijoje ir kitur pasaulyje nužudė dešimtis milijonų žmonių. Ta liga - ideologija. Politinis korektiškumas nėra juokingas. Jis - mirtinai rimtas.

Nesunku išsiaiškinti, kas tai yra, jei į jį pažvelgiame analitiškai ir istoriškai. Politinis korektiškumas yra kultūrinis marksizmas. Tai marksizmas, iš ekonominio paverstas kultūriniu. Tai bandymas, prasidėjęs ne 1960-aisiais su hipių ir pacifizmo judėjimu, bet su Pirmuoju pasauliniu karu. Jei palyginame pagrindines politinio korektiškumo dogmas su klasikiniu marksizmu, panašumai tiesiog bado akis.

Pirmiausia, abu jie yra totalitarinės ideologijos. Totalitarinė politinio korektiškumo prigimtis niekur geriau neatsiskleidžia nei universitetuose, didelė dalis kurių yra tapę mažomis gebenėmis apaugusiomis Šiaurės Korėjomis, kuriose studentai ar dėstytojai, išdrįsę peržengti kurią nors liniją, nustatytą genderisčių feminisčių, homoseksualų teisių aktyvistų, vietinės ispanų ar juodaodžių grupės ar kitų šlovinamų „aukų“ grupių, patiria teisinių problemų. Mažoje teisinėje universiteto sistemoje jiems pateikiami oficialūs kaltinimai, vykdomas teismas ir bausmė. Tai tarsi žvilgsnis į ateitį, kurios politinis korektiškumas trokšta visai tautai.

Visos ideologijos yra totalitarinės, nes ideologijos esmė (verta pastebėti, kad teisingai suprastas konservatizmas nėra ideologija) yra pasigriebti tam tikrą filosofiją ir jos pagrindu teigti, kad tam tikri dalykai privalo būti tiesa - pavyzdžiui, kad visa mūsų kultūros istorija yra moterų priespaudos istorija. Kadangi tai prieštarauja realybei, ji turi būti uždrausta. Turi būti uždrausta pripažinti mūsų kultūros istoriją. Žmonės turi būti priversti gyventi mele, o kadangi žmonės iš prigimties nemėgsta gyventi mele, jie pasinaudodami savo ausimis ir akimis apsižvalgo ir galiausiai ištaria: „Palaukite, juk tai netiesa. Aš matau, kad tai netiesa.“ Tokiu atveju tam, kad galėtum priversti juos gyventi mele, būtina panaudoti ir valstybės galią. Štai kodėl ideologija visada sukuria totalitarinę valstybę.

Antra, politinio korektiškumo kultūrinis marksizmas, kaip ir ekonominis marksizmas, istoriją aiškina tik per vieną veiksnį. Ekonominis marksizmas sako, kad visa istorija priklauso nuo to, kas valdo gamybos priemones. Kultūrinis markzismas, arba politinis korektiškumas, sako, kad visa istorija priklauso nuo to, kuri grupė, apibrėžta per rasę, lytį ir panašų aspektą, dominuoja kitų grupių atžvilgiu. Niekas kitas jo nedomina. Visa literatūra yra vien apie tai. Viskas, kas vyko praeityje, suvedama į tą vieną dalyką.

Trečia, klasikiniame ekonominiame marksizme tam tikros grupės, t.y. darbininkai ir valstiečiai, yra iš anksto geros, o kitos grupės, t.y. buržuazija ir kapitalo valdytojai, yra iš anksto blogos. Taip pat ir politinio korektiškumo kultūriniame marksizme tam tikros grupės yra iš anksto geros - feministės moterys (tik feministės, nes kitokios nuomonės moterų būti negali), juodaodžiai, ispanų kilmės asmenys, homoseksualai. Šios grupės iš anksto pastatomos į „aukų“ vietą, todėl yra geros savaime, nekreipiant dėmesio į tai, ką jos daro. Panašiai baltieji vyrai iš anksto pasmerkiami būti blogais - buržuazijos atitikmeniu ekonominiame marksizme.

Ketvirta, tiek ekonominis, tiek kultūrinis marksizmas priklauso nuo nusavinimo. Kai klasikiniai marksistai - komunistai - perėmė Rusijos valdymą, jie nusavino visą buržuazijos nuosavybę. Panašiai ir kultūriniai marksistai nusavina universitetus per tokius dalykus kaip priėmimo kvotos. Kai baltasis studentas su labai gerais mokymosi pasiekimais nepriimamas į universitetą dėl to, kad galėtų būti priimtas ne taip gerai besimokantis juodaodis ar ispanakalbis, iš jo nusavinama galimybė studijuoti. Visa mūsų šiandienos visuomenė paremta nusavinimo sistema. Su baltųjų vyrų valdomomis kompanijomis nepasirašomos sutartys ispanakalbių ar moterų naudai. Tad nusavinimas yra pagrindinis abiejų marksizmo formų įrankis.

Ir galiausiai, abi marksizmo formos turi analizės metodą, kuris joms iš anksto duoda norimą rezultatą. Klasikiniam marsistui tai marksistinė ekonomika, o kultūriniam marksistui - dekonstrukcija.

Dekonstrukcija paprasčiausiai paima bet kokį tekstą, pašalina iš jo visą prasmę ir vietoj jos įdeda bet kokią trokštamą prasmę. Taip mums aiškinama, pavyzdžiui, kad visa Šekspyro kūryba yra apie moterų priespaudą ar kad Biblija iš tikrųjų kalba apie rasę ar socialiai sukonstruotą lytį (angl. gender). Visi šie tekstai paprasčiausiai perdaromi taip, kad įrodytų, jog „visą istoriją lemia, kurios grupės turi galią kitų grupių atžvilgiu“. Panašumai tarp klasikinio marksizmo, kurį pažįstame iš senosios Sovietų Sąjungos, bei kultūrinio marksizmo, kurį šiandien matome politinio korektiškumo pavidalu, yra akivaizdūs.

Tačiau šie panašumai nėra atsitiktiniai. Jie neatėjo iš niekur. Politinis korektiškumas turi istoriją, kuri yra kur kas ilgesnė nei daugelis žmonių, išskyrus tai studijavusius akademikus, mano. Ir ši istorija nusitęsia, kaip minėjau, iki pat Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir didelė dalis kitų patologijų, šiandien tempiančių mūsų visuomenę ir kultūrą žemyn.

Marksizmo teorija teigė, kad kai Europoje kils didelis karas (toks karas Europoje kilo 1914 m.), darbuotojų klasė visoje Europoje sukils ir nuvers savo buržuazines valdžias, nes darbininkai turi daugiau bendro vienas su kitu net būdami skirtingose šalyse nei su savo pačių buržuazija ir valdančiąja klase. Na, 1914-ieji atėjo ir tai neįvyko. Europos darbininkai žygiavo po savo šalių vėliavomis tam, kad vienas su kitu kovotų. Kaizeris spaudė ranką Vokietijos marksistinei Socialdemokratų partijai ir abi pusės sutiko, kad dabar nebėra partijų, tik vokiečiai. Ir taip nutiko kiekvienoje Europos šalyje. Tad kažkas buvo blogai.

Marksistai suvokė, jog jų teorija klaidinga. 1917-aisiais jie galiausiai įvykdė marksistinį perversmą Rusijoje ir jau atrodė, kad teorija veikia, bet ji ir vėl užgeso. Revoliucija neišplito ir kai buvo pabandyta ją platinti po karo spartakistų sukilimu Berlyne, Belos Kuno vadovaujama valdžia Vengrijoje bei Miuncheno sovietų respublika, darbininkai vis tiek jų neparėmė.

Taigi marksistai susidūrė su problema. Ir du marksistų teoretikai ėmėsi ją spręsti: Antonio Gramsci Italijoje ir Djordis Lukačas Vengrijoje. Gramsci teigė, jog darbininkai niekada nepamatys savo tikrųjų klasės interesų, kaip juos apibrėžia marksistai, tol, kol nebus išvaduoti nuo Vakarų kultūros, o konkrečiai nuo krikščioniškos religijos, nes kultūra ir religija padaro juos aklus tikriems savo klasės interesams. Lukačas, kuris laikytas genialiausiu marksistų teoretiku po paties Markso, 1919 m. pasakė: „Kas mus išgelbės nuo Vakarų civilizacijos?“ Jis teigė, kad didžiausia kliūtis marksizmo rojaus sukūrimui buvo pati Vakarų civilizacija.

Lukačas gavo galimybę savo idėjas perkelti į praktiką, kai jo gimtojoje Vengrijoje 1919 m. buvo įkurta bolševikinė Belos Kuno vyriausybė, o jis pats buvo paskirtas komisaru kultūrai. Pirmasis dalykas, kurį jis padarė - Vengrijos mokyklose įvedė lytinį švietimą. Būtent dėl to šalies darbininkai neparėmė Belos Kuno vyriausybės, nes vengrai, taip pat ir darbininkai, tokio lytinio švietimo buvo priblokšti. Bet Lukačas jau tada įgyvendino idėjų sąjungą, kurios egzistavimo nenutuokia net ir didelė dalis šiuolaikinių žmonių, laikančių šias idėjas „naujausiu mados klyksmu“.

1923-aisiais Vokietijoje buvo sukurtas „smegenų centras“ (angl. think tank), ekonominį marksizmą pavertęs kultūriniu, tai jau 4 dešimtmetyje sukūrė pagrindą dabar mums žinomam politiniam korektiškumui. Tam sąlygas sukūrė labai turtingas jaunas Vokietijos milijonieriaus sūnus Felixas Weilas, tapęs marksistu ir tam tikslui galėjęs išleisti galybę pinigų. Jam nepatiko susiskaldymas tarp marksistų, tad jis parėmė tai, kas pavadinta Pirmąja marksistų darbo savaite, į kurią buvo pakviestas Lukačas ir daugelis pagrindinių vokiečių mąstytojų tam, kad išspręstų kilusius nesutarimus dėl marksizmo.

Šios savaitės metu Weilas iškėlė „smegenų centro“ įkūrimo idėją. Jo teigimu, Vašingtone pilna „smegenų centrų“, todėl ir jiems reikėtų pasinaudoti tokiu moderniu dalyku. Taip su Weilo finansine parama 1923 m. prie Frankfurto universiteto buvo įkurtas marksizmo institutas. Jį kuriantys žmonės nusprendė, kad pradžioje jiems nenaudinga atvirai save vadinti marksistais. Paskutinis dalykas, kurio nori politinis korektiškumas, kad žmonės išsiaiškintų, jog tai yra marksizmo forma. Taigi jie nusprendė savo institutą pavadinti Socialinių tyrimų institutu.

Bet Weilas visiškai atvirai kalbėjo apie savo tikslus. 1971 m., kai Socialinių tyrimų institutas pradėjo populiarėti, jis Martinui Jay, svarbios knygos apie Frankfurto mokyklą autoriui, rašė: „Norėjau, kad institutas taptų žinomas, tikriausiai net garsus, būtent dėl savo indėlio į marksizmo plėtrą.“ Pirmasis instituto direktorius, austrų ekonomistas Carlas Grunbergas, užbaigė pirmąją savo kalbą, pasak Martino Jay, „aiškiai išreikšdamas savo asmeninę ištikimybę marksizmui kaip mokslinei metodologijai“. Marksizmas, jo teigimu, bus kertinė instituto ašis, ir ši nuostata niekada nepakito.

Pradžioje instituto darbas buvo pakankamai konvencinis, tačiau 1930-aisiais jo direktoriumi paskirtas Maxas Horkheimeris, o jo požiūris buvo visiškai kitoks. Jis buvo tarsi marksistas išdavikas. Žmonės, sukūrę ir formavę Frankfurto mokyklą, yra išdavikai marksistai. Savo mąstymu jie vis dar marksistai, tačiau jie jau atskilę nuo partijos. Maskva žiūri į tai, ką jie daro, ir sako: „Ei, tai nesame mes, ir mes to nelaiminsim.“

Horkheimerio pirminė erezija buvo ta, kad jis labai domėjosi Froidu, o ekonominio marksizmo pavertimas kultūriniu būtent ir slypėjo jo kombinacijoje su froidizmu. Martinas Jay rašo: „Jei galima teigti, kad savo veiklos pradžioje institutas daugiausia analizavo buržuazinės visuomenės socio-ekonominius pamatus, tai po 1930-ųjų dėmesys perkeliamas į šios visuomenės kultūrinį antstatą. Tradicinę marksistinę formulę, aiškinančią šių dviejų dalykų ryšį, kvestionuoti pradėjo būtent po 1930-ųjų išvystyta kritinė teorija.“

Visi dalykai, apie kuriuos mums teko girdėti šį rytą - radikalus feminizmas, moterų studijų departamentai, gėjų studijų departamentai, juodaodžių studijų departamentai - yra kritinės teorijos atšakos. Frankfurto mokyklos veiklos esmė buvo sujungti Marksą su Froidu ir sukurti teoriją, vadinamą kritine teorija. Ši sąvoka labai sumani, nes gundo klausti: „O kas yra teorija?“. Teorija čia reiškia kritiką. Teorija čia nereiškia alternatyvos sukūrimo griaunamai Vakarų kultūrai ir kapitalistinei tvarkai. Jie atvirai atsisako tokią alternatyvą kurti. Jie teigia, kad tai negali būti padaryta, kad mes negalime įsivaizduoti, kaip atrodytų tokia „laisva visuomenė“. Tol, kol gyvename priespaudoje - kapitalistinės ekonominės tvarkos priespaudoje, kuri, pasak jų, sukuria Froido aprašomus individus, net negalime įsivaizduoti „laisvos visuomenės“. Taigi, kritinė teorija tiesiog kritikuoja. Ji pasitelkia destruktyviausią įmanomą kritiką tam, kad sugriautų dabartinę tvarką. Ir, žinoma, kai iš feminisčių girdime, jog visa visuomenė engia moteris ir panašiai, tokia kritika kilusi iš kritinės teorijos. Visa tai kyla iš 1930-ųjų, ne 1960-ųjų.

Kiti svarbūs nariai, tuo metu prisijungę prie mokyklos, yra Teodoras Adorno, Erichas Fromas bei Herbertas Markuzė. Fromas ir Markuzė prideda elementą, kuris yra kertinis politiniame korektiškume, seksualinį elementą. Ypač jis būdingas Markuzei, kuris savo darbuose kviečia sukurti „polimorfiško iškrypimo“ visuomenę - būtent taip jis vadina siekiamą sukurti ateities pasaulį. 4-ame dešimtmetyje Markuzė rašo kraštutinius darbus apie seksualinio išlaisvinimo poreikį, tai būdinga ir visam likusiam institutui. Taip pat ir politiniame korektiškume atsikartoja daugelis temų, kurios institute keltos 4-ame dešimtmetyje. Fromo požiūriu, vyriškumas ir moteriškumas nėra „esminių“ seksualinių skirtumų atspindžiai, kaip galvojo romantikai. Pasak jo, jie kilo iš skirtingų atliekamų funkcijų, kurios bent dalinai buvo socialiai apspręstos. Lytis yra konstruktas. Lytiniai skirtumai yra konstruktai.

Kitas pavyzdys yra dabar matomas gamtosaugos akcentavimas. „Materializmas nuo pat Hobso privedė prie manipuliatyvaus dominuojančio požiūrio į gamtą." Taip 1933-aisiais rašė Horkheimeris savo kūrinyje Materializmas ir moralė (vok. Materialismus und Moral). „Pasakojimas apie žmogaus dominavimą prieš gamtą“, pasak Jay, „greitu metu tapo pagrindiniu Frankfurto mokyklos rūpesčiu“. „Horkheimerio priešiškumas darbo fetišizavimui (būtent čia jie akivaizdžiai atitrūksta nuo marksistinės ortodoksijos) išreiškė kitą materializmo dimensiją - žmogiškos, jusliškos laimės reikalavimą.“ Vienoje iš savo smarkiausių esė, Egoizmas ir emancipacijos judėjimas, parašytoje 1936 metais, Horkheimeris „prieštaravo buržuazinės kultūros reiškiamam priešiškumui asmeninio pasitenkinimo siekiui“. Tai darydamas jis rėmėsi Markizu de Sadu ir jo kvietimu „protestuoti prieš asketizmą vardan aukštesnės moralės“.

Kaip visa tai mus užplūdo? Kaip tai užplūdo mūsų universitetus ir gyvenimus? Frankfurto mokyklos nariai buvo marksistai, o taip pat visi jie buvo žydai. Todėl neatsitiktinai 1933-aisiais Vokietijoje į valdžią atėjus naciams Socialinių tyrimų institutas buvo uždarytas, o jo nariai pabėgo. Jie pabėgo į Niujorką ir tais pačiais metais su Kolumbijos universiteto pagalba ten pratęsė instituto veiklą. Po truputį nemažai instituto narių, nors vis dar rašė vokiškai, perkėlė savo dėmesį nuo vokiečių visuomenės į amerikiečių visuomenę ir kritinę teoriją ėmė taikyti pastarajai. Kitas labai svarbus perėjimas įvyko atėjus karui. Kai kurie instituto nariai nuėjo dirbti į vyriausybę, tarp jų ir Herbertas Markuzė, tapęs pagrindiniu OSS (dabar CŽV) veikėju, o kai kurie, tarp jų Horkheimeris bei Adorno, pradėjo dirbti Holivude.

Šios politinio korektiškumo ištakos mums dabar tikriausiai nieko per daug nereikštų, jei ne du vėlesni įvykiai. Pirmasis yra 7 dešimtmečio viduryje vykęs studentų maištas, kilęs pirmiausia kaip maištas prieš mobilizaciją į Vietnamo karą. Tačiau šiems studentams maištininkams reikėjo kažkokios teorijos. Jie negalėjo tiesiog išeiti į gatves ir sakyti: „Ne, mes netarnausime“, jų judėjimui reikėjo kažkokio teorinio paaiškinimo. Tik absoliuti mažuma domėjosi Markso Kapitalu. Klasikinis, ekonominis marksizmas nėra lengvas, o dauguma 7 dešimtmečio radikalų nebuvo gilūs mąstytojai. Jų laimei ir mūsų šalies nelaimei, kai Frankfurto mokykla po karo atsikūrė Frankfurte, Markuzė pasiliko Amerikoje. Ir tuo metu, kai Adorno Vokietijoje pasibaisėjo ten kilusiu studentų maištu - kai maištininkai įsiveržė į Adorno kabinetą, jis iškvietė policiją, kad juos suimtų - Herbertas Markuzė, likęs Amerikoje, studentų maištą matė kaip didžią galimybę. Jis įžvelgė galimybę Frankfurto mokyklos darbus paversti visos Jungtinių Valstijų naujosios kairės teorija.

Viena iš Markuzės knygų buvo kertinė. Ji praktiškai tapo organizacijos Studentai už demokratinę visuomenę ir studentų maištininkų 7-ajame dešimtmetyje biblija. Ši knyga vadinasi „Erotas ir civilizacija“. Markuzė teigia, kad esant kapitalistinei tvarkai (čia jis stipriai sumenkina marksizmą, bet vis tiek išlaiko marksistinius rėmus), jos esmė yra priespauda, duodanti mums Froido apibūdintą žmogų -  neurotišką, kupiną emocinių problemų. Taip atsitinka todėl, kad ši priespauda užgniaužia seksualinius žmogaus instinktus. Galime įsivaizduoti ateitį tik tada, jei sunaikinsime šią egzistuojančią represyvią tvarką, taip išlaisvindami erotą, libido ir sukurdami „polimorfiško iškrypimo“ pasaulį, kuriame „gali daryti tai, ką užsigeidi“. Beje, tame pasaulyje nebebus darbo, vien žaidimas. Kokia nuostabi žinutė 7 dešimtmečio vidurio radikalams! Jie studentai ir ta karta po Antrojo pasaulinio karo, kuriai nereikėjo rūpintis dėl nieko daugiau kaip tik kiekvieną dieną pasirodyti darbe. Ir štai žmogus, rašantis tokia maniera, kurią lengva sekti. Jis nereikalauja iš jų skaityti daugybės sunkaus marksizmo ir sako jiems viską, ką jie nori girdėti, o tai reiškia nieką kitą kaip „Darykite tai, ką norite“, „Jei dėl to jaučiatės gerai, tai ir darykite“ bei „Jums niekada daugiau nereikės eiti į darbą“. Beje, būtent Markuzė yra žmogus, sukūręs frazę „Mylėkitės, o ne kariaukite“ (angl. Make love, not war). Grįžtant prie situacijos, kurią šiandien žmonės patiria universitetuose, Markuzė „išlaisvinančia tolerancija“ vadino netoleranciją viskam, atkeliaujančiam iš dešinės, ir toleranciją viskam, kas ateina iš kairės. 1932 m. Markuzė prisijungė prie Frankfurto mokyklos, taigi galima sakyti, jog viso to šaknys slypi 1930-uosiuose.

Amerika šiandien patiria didžiausią ir baisiausią transformaciją savo istorijoje. Mes tampame ideologine valstybe su visiems valstybės galios primetama oficialia ideologija. Matome, kad žmonės jau kišami į kalėjimus dėl savo politinių minčių, vadinant tai „neapykantos kurstymo“ nusikaltimais (angl. hate crimes). Ir Kongresas ruošiasi šią kategoriją išplėsti dar labiau. Vadinamoji pozityvi diskriminacija yra to dalis. Teroras prieš visus, kurie universitete mąsto ne politinio korektiškumo kategorijomis, taip pat yra to dalis. Pas mus ateina tai, ką jau matėme Rusijoje, Vokietijoje, Italijoje ir Kinijoje. O to neatpažįstame todėl, kad tai pavadinome juoką keliančiu pavadinimu - politinis korektiškumas. Siekiau, kad po šios kalbos suprastumėte, jog tai nėra juokinga. Tai jau čia, intensyviai plinta ir siekia visiškai sunaikinti mūsų laisvę bei kultūrą.

Versta iš PA Pundits – International