Vytautas Radžvilas. Europos Sąjungą ir Lietuvą išgelbės tik Tiesa

propatria.lt nuotrauka  Šis kreipimasis – mūsų rinkiminio komiteto programinis manifestas. Labai reikia ir svajoju, kad Jums geranorišk...

propatria.lt nuotrauka 
Šis kreipimasis – mūsų rinkiminio komiteto programinis manifestas. Labai reikia ir svajoju, kad Jums geranoriškai padedant jis pasiektų kuo daugiau galinčių ir norinčių mus išgirsti Lietuvos žmonių. Kreipiuosi į galinčius išgirsti – suprantančius, kad mūsų Tėvynei atėjo dar vienas sunkių išbandymų metas, ir pasiryžusius neleisti, kad iš sparčiai išsivaikščiojančios ir nykstančios Lietuvos liktų tik jos vardas. Šitaip kalbėti verčia prasidėjęs lūžinis Europos ir Lietuvos istorijos momentas.

Europos Sąjungos ir Lietuvos kryžkelė

Europos Sąjunga ir Lietuva išgyvena didžiulę krizę ir priėjo kryžkelę, kurioje išsiskiria ir verčia rinktis du keliai. Pirmas – senasis kelias, kuriuo eita kelis dešimtmečius, veda į akligatvį ir neišvengiamą žlugimą. Antrasis – neištirtas ir nepažįstamas, todėl kiek rizikingas kelias. Bet tik jį pasirinkus ir išdrįsus juo eiti Sąjungai ir Lietuvai dar įmanoma susigrąžinti valią gyventi ir kovoti bei išsaugoti šviesesnės ateities viltį. Visoje Europos Sąjungoje, o smarkokai vėluojant bei pamažu ir Lietuvoje, gausėja norinčių ir mėginančių sukti tuo sunkiu ir pavojingu, bet vieninteliu gelbstinčiu ir viltingu keliu. Tikrų Europos mylėtojų ir gelbėtojų keliu. Bet jiems visaip trukdama. Jie slopinami ir tildomi nesirenkant priemonių. Griaunamą Europos savastį siekiantys išgelbėti patriotai vadinami nacionalistais, populistais ir radikalais. Jie juodinami, šmeižiami, ujami ir net atvirai persekiojami.

Iškreipta propagandos veidrodžių karalystė

Tokie persekiojimai – jokia naujiena. Tai regėta daugybę kartų: visas valstybes anksčiau ar vėliau ištinka krizės. Jų baigtis daugiausia priklauso nuo to, ar valdantieji turi pakankamai išminties ir drąsos atvirai ir sąžiningai pasakyti, kad prieita aklavietė ir būtina ieškoti išeičių. Laimingais atvejais, sukaupus visą protą, valią ir jėgas, įgyvendinamos būtinos pertvarkos ir šitaip išsigelbstima. Tačiau istorija liudija, kad valdančiajam elitui pripažinti tiesą, jog krizė ir aklavietė prieita dėl jo kaltės, būna pernelyg sunku ir pavojinga. Baimė ir savanaudiškumas, skatinantys bet kuria kaina išlikti valdžioje ir mėgautis jos teikiamomis privilegijomis, trukdo prisiimti atsakomybę už padarytas klaidas ir užleisti vietą sugebantiems tvarkytis geriau. Išnykus atsakomybės už savo tautos bei valstybės likimą ir net savisaugos jausmui, patenkama į iškreiptą propagandos veidrodžių karalystę. Dalykiškai ir blaiviai vertinantys santvarkos ydas ir ieškantys konstruktyvių sprendimų drąsūs ir pilietiški žmonės apšaukiami valstybės griovėjais ir net priešais. O iš savanaudiškų paskatų stabdantys būtinas permainas tikrieji savo valstybės žlugdytojai ir duobkasiai skelbiasi esą ištikimiausi jos gynėjai ir sargai. Iškreiptame propagandos veidrodyje duobkasiams ir gelbėtojams susikeitus vietomis, krachas netrunka ateiti. Šitaip žlugo ne viena valstybė.

Ideologinio melo pelkė, arba „Po mūsų – nors ir tvanas“

Šitoks krachas dabar gresia Europos Sąjungai, taigi – ir Lietuvai. Sąjungos ir įtakingiausių jos šalių – Prancūzijos ir Vokietijos – vadovų viešos kalbos ir pareiškimai liudija, kad Europos valdantysis liberalus „dešinės ir karės centro“ elitas yra beviltiškai atitrūkęs nuo tikrovės. Apakintas savo išpažįstamos globalistinės ideologijos iliuzijų, jis nepajėgia įsisąmoninti ir blaiviai įvertinti stiprėjančios krizės masto ir pavojingumo. Nors ir užsimena apie krizę, šis elitas siūlo tik kosmetines reformas, nekeliančios pavojaus jo privilegijuotai padėčiai. 

Tačiau Lietuvoje padėtis dar blogesnė. Daugumoje ES šalių akademiniuose sluoksniuose ir žiniasklaidoje vis dėlto vyksta audringos diskusijos apie Sąjungos būklę ir ateitį. Griežtai kontroliuojamoje ir cenzūruojamoje mūsų viešojoje erdvėje tik retkarčiais pasirodo pavieniai objektyvesni ir informatyvesni straipsniai. Apie rimtas diskusijas galima tik pasvajoti. Jas sąmoningai slopina lietuviškieji ideologiniai ir propagandiniai „euroentuziastai“, besivadovaujantys filosofija „po mūsų – nors ir tvanas“. Jiems svarbiausia – „įsisavinti europinius pinigus“, aklai tarnaujant ir pataikaujant jų skleidžiamos propagandos užsakovams. Akivaizdu, kad jeigu ES suirtų, trapioje ir pavojingoje geografinėje ir geopolitinėje padėtyje esanti Lietuva taptų ypač lengvai pažeidžiama. Išsaugoti valstybingumą mums būtų kur kas mažiau galimybių ir vilčių negu didesnėms ir stipresnėms Vidurio Europos šalims, o ką jau kalbėti apie Vakaruose esančias Sąjungos senbuves. 

Tačiau visuomenę ideologiniu melu maitinantiems propagandininkams tokie „mažmožiai“ kaip tautos ir valstybės likimas artėjančios geopolitinės audros akivaizdoje beveik nerūpi. Nors Europos Sąjungą ir Lietuvą gali išgelbėti tik tiesos sakymas, tiesa yra ne tik slepiama, bet ir gniaužiama. Kalbėti tiesą dirbtinai kuriamos informacinės tuštumos, ideologinio melo ir propagandinio šmeižto sąlygomis nėra lengva. Pasakei kritišką įžvalgą apie ES – esi prieš Europą! Suabejoji, ar ES išgyvens krizę – esi slaptas jos nekentėjas, tik ir svajojantis, kad ji greičiau sugriūtų! Prabyli apie būtinybę išsaugoti Vakarų ir Europos dvasinį ir kultūrinį paveldą bei tapatumą – esi neabejotinas Putino mylėtojas ir Rytų kaimynės agentas! Tyčia ir ciniškai jaukiamos ir suplakamos Europos, ES ir Sąjungos ekonominės, socialinės bei politinės santvarkos sąvokos. Juk „būti antieuropiečiu“ – absurdas, nes tai neįmanoma: stebuklingu būdu liovęsi būti europiečiais, paprasčiausiai nebebūtume savimi, nes išsižadėtume šimtmečiais puoselėtos ir saugotos mūsų kultūrinės savasties. Lietuvai būtina ir Europos Sąjunga – išlikti „niekieno zonoje“ tarp Rytų ir Vakarų neįmanoma. Todėl aiškiai sakau propagandos melagiams: gana! Užteks mus juodinti ir šmeižti. Niekada nebuvome, nesame ir nebūsime „entieuropiečiai“ ir vieningos Europos griovėjai. Tačiau netylėsime matydami didžiules elito sukurtos ES neoliberalios ekonominės ir socialinės santvarkos bei centralizuoto ir biurokratinio jos valdymo ydas. Nepavargdami priminsime: jeigu Sąjunga iš pagrindų nebus pertvarkyta ir šios ydos nebus pašalintos, ji neišvengiamai subyrės.

Naivaus patiklumo spąstai

Kol būsime brutaliai tildomi ir negirdimi, tol propagandinio melo skleidėjai puikuosis savo triūso vaisiais. Jie giriasi, kad labiausiai ES pasitiki būtent Lietuvos piliečiai. Tuo tik džiaugtumės, jeigu ne vienas „bet“... Aklas pasitikėjimas, kylantis iš menko informuotumo, bei išsamiomis ir tiksliomis žiniomis grindžiamas tikėjimas nėra tas pat. Jeigu ES būtų tvirta ir klestėtų, mes ja taip pat pasitikėtume ir šito neslėptume. Tačiau šalies piliečiams peršamas pasitikėjimas sunkiai sergančiu dariniu, slepiant tiesą apie jo negalias, yra tik naivus patiklumas, vešintis dirbtinai kuriamos informacinės tuštumos ir ją užpildančio propagandinio melo dirvoje. Nuolatos apgaudinėjamas ir dezinformuotas pilietis yra didžiausia ideologinių propagandininkų siekiamybė ir svajonė. Daroma viskas, kad šitaip „apšviestam“ piliečiui net užuominos apie krizę keltų tik pašaipią šypseną. 

Nematomi krizės ženklai

Iš tiesų vykstančiam  uždarbiauti į turtingesnes ES šalis ar net bėgančiam nuo skurdo ir visam laikui paliekančiam Tėvynę žmogui tos šalys atrodo kaip klestinčios gerovės salos. Nėra lengva įžvelgti, kad išorinis klestėjimas gali slėpti gelminius ir todėl plika akimi nematomus Sąjungos statinio pamatų įtrūkius ir stiprėjančio jų eižėjimo požymius. O jų netrūksta. Europos audito rūmų ataskaitos nenuginčijamai liudija, kad kiekvienais metais netinkamai „įsisavinama“ – iššvaistoma arba išgrobstoma – šimtai milijardų eurų. Tai – milžiniškos sumos net tokiai turtingai bendrijai. ES – viena didžiųjų pasaulio ekonominių galybių. Tačiau jau daug metų jos ekonomiką kausto sąstingis, tikro atsigavimo ar juo labiau naujo proveržio ženklų nematyti. Sąjungai vis sunkiau sekasi konkuruoti su kitais pasaulio ekonominės galios centrais. Kitas požymis – visose ES šalyse sparčiai augantis skurdžių sluoksnis. Siaubiantys prabangias Paryžiaus parduotuves „geltonųjų liemenių“ protestuotojai – slogus ir atgrasus reginys. Bet tiesa ir tai, kad daugelis jų dar prieš porą dešimtmečių buvo taikūs žmonės, gebėję pasiturimai ir oriai pragyventi iš savo sąžiningo ir padoriai atlyginamo darbo. Jie įtūžę, nes virto vos galą su galais suduriančiais skurdžiais. Dar vienas ir gal svarbiausias krizės požymis – neįtikėtinas demografinis nuosmukis. Europa – vienintelis dėl mažo gimstamumo savaime išmirštantis pasaulio žemynas. Tad apie kokią ateitį gali svajoti jau net nebepajėgianti fiziškai savęs reprodukuoti  visuomenė? Šį gilios krizės požymių sąrašą būtų galima tęsti.

Netikėtai ir nepastebimai atsėlinanti pabaiga

Bėgant nuo akistatos su tikrove nueita taip toli, kad net prabilti apie galimą ES griūtį Lietuvoje vis dar laikoma politiškai nekorektišku kalbėjimu ir blogo tono ženklu. Tai – lengviausias būdas sulaukti propagandininkų ir jais tikinčių žmonių patyčių bei užsidirbti ideologiškai smerkiančią gąsdintojo, juodo pranašo ar apokaliptiko etiketę. Jas klijuoti kitaminčiams labai lengva, nes propagandiškai „šviečiamai“ visuomenei ES žlugimas asocijuojasi su kataklizmo ir tikros katastrofos vaizdiniais. Todėl sunkiai patikima, kad pabaiga gali atsėlinti netikėtai ir nepastebimai – tarsi šešėlis. Kad žlugtų net ir didžiulės valstybės, visiškai nereikia jokios pragaištingosios trejybės – jokio karo, bado ar maro. Šitaip vos prieš tris dešimtmečius griuvo milžiniška, atominiais ginklais apsišarvavusi imperija. Girioje susirinkę trys žmonės pasirašė keletą dokumentų ir pasakė: laikas išsivaikščioti. Imperijos gyventojai šito kurį laiką net nepajuto ir toliau gyveno įprastą kasdienį gyvenimą. Jeigu ES žlugs, tai įvyks panašiai, be jokių išorinių sukrėtimų: susirinkę įtakingiausių Sąjungos šalių vadovai praneš žinią, kad integracijos projektas nepavyko ir pasiūlys ieškoti naujo bendradarbiavimo formato. Tikroji jų pasiųstos žinios prasmė bus kita ir šypsenų nebekels – sukitės ir gelbėkitės kaip išmanote. Norint išvengti tokios baigties, pirmiausia reikia patikėti, kad ji galima, ir padaryti viską, kad netaptų tikrove.

Tautų ir valstybių ateitis – pagrindinis ES pertvarkos klausimas

Visais laikais daugiataučių valstybių Achilo kulnas – pažeidžiamiausia vieta – buvo nacionalinis klausimas. Nesugebančios jo tinkamai išspręsti valstybės pasmerktos žlugti. Šių dienų Europos Sąjunga gimė kaip laisvų tautų ir suverenių valstybių demokratinė bendrija. XXI a. ES valdantysis elitas ne tik vadovaujasi visiškai kita Sąjungos vizija, bet jau ir nebeslepia tikslo sukurti tokią Europą, kurioje tautoms ir nacionalinėms valstybėms nebus vietos. Tautų ir nacionalinių valstybių sunaikinimo programa skelbiama atvirai ir nedviprasiškai. „Turėsime žengti nacionalinių valstybių federacijos link“ – šitaip teigia buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuel Barroso, pareiškęs, kad ES jau tampa ir netrukus turės būti galutinai paversta „federacija“ arba, jo paties žodžiais tariant, naujo tipo imperija. 

„Europos Sąjungoje nacionalinė kultūra turi išnykti, kad būtų galima ugdyti globalinį, internacionalinį žmogų – Homo Europaeus“ – tai buvusio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Herman Van Rompuy žodžiai. Jie energingai verčiami darbais sąmoningai užtvindant Europą vis naujomis ir dirbtinai kuriamomis ekonominių emigrantų (tikrai prieglobsčio ir paramos vertų karo nuskriaustų pabėgėlių tarp jų yra tik mažytė dalis) bangomis. Šitaip uoliai vykdoma dar praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje suformuluota paneuropinio judėjimo pradininko R. Coudenhove-Kalergi programa „atgaivinti“ Europą iš pagrindų pakeičiant jos demografinį bei kultūrinį veidą ir, pasitelkus masinę imigraciją bei sukūrus tautų ir rasių lydimo katilą, formuoti naujųjų europiečių liaudį. Ši politika priėjo aklavietę ir sukėlė savisaugos reakciją – visoje ES prasidėjusį sukilimą, kurį jo priežastis slepiantys ideologiniai propagandininkai vis dar vadina „populistinio nacionalizmo“ grėsme. 

Ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos visuomenę persmelkia principinė takoskyra svarbiausiu žemyno ateičiai klausimu. Jis yra fundamentalus ir reikalauja aiškaus bei nedviprasmiško atsakymo: ar Europos tautos bus dirbtinai sumaišytos ir suniveliuotos betautėje „naujųjų europiečių“ liaudyje („vienovė įvairovėje“), o nacionalinės valstybės bus panaikintos paverčiant jas išvalstybintomis Briuselio provincijomis? Ar vis dėlto ES bus išsaugota kaip savitų ir savo skirtumais ją turtinančių bei puošiančių tautų ir laisvai, lygiateisiškai bendradarbiaujančių bei „vyresniojo brolio“ globos neslegiamų valstybių sąjunga?

Lietuvos valdantieji ir šiuose EP rinkimuose dalyvaujančios partijos bei  komitetai šio pagrindinio klausimo net nekelia. Maža to, jo vengia ir stengiasi jį nutylėti ar bent sumenkinti jo reikšmę. Jų kalbos palieka įspūdį, kad jie apskritai nesupranta tautinio ir valstybinio klausimo svarbos ES išlikimui ir ateičiai. Nutylint šį klausimą arba paliekant jį diskusijų paraštėse Lietuvos rinkėjui faktiškai peršama nuostata, kad visose ES šalyse vis aštriau keliamas nacionalinio suverenumo klausimas nėra svarbus, o sava valstybė tėra neverta saugoti ir ginti atgyvena.

Mes šį klausimą laikome esminiu ir svarbiausiu. Jo vengti reikštų diskutuoti tik apie kosmetinius pokyčius siauruose esamos europinės imperinės struktūros rėmuose. Tokiu atveju merdinčios viršvalstybinės santvarkos esminių pertvarkų klausimai taip ir liktų neiškelti. Bijodami ir nekeldami šio klausimo atrodytume kaip pats tikriausias intelektualinis ir politinis ES užkampis, tamsiausia ir gūdžiausia jos provincija.

Atvira pasauliui ir svetinga Lietuva – bet ne pereinamasis kiemas

Esame ir būsime europiečiai, bet niekada nesutiksime išnykti kaip tauta ir valstybė. Nesitaikstysime su vykdomu Lietuvos visuomenės ištautinimu ir išvalstybinimu, dangstomu ES „vis gilesnės integracijos“ ir „federalizacijos“ šūkiais. Šalies valdančiųjų sluoksnių pasirinkta „globalios Lietuvos“ vizija, kuria vadovaujasi ir beveik visos šiuose EP rinkimuose dalyvaujančios partijos bei komitetai, yra oficialiu valstybės lygmeniu išpažįstama ir praktiškai įgyvendinama savanoriško Lietuvos su(si)naikinimo programa. Iš esmės tai yra liūdnai pagarsėjusios Maskvos satrapo okupuotoje mūsų šalyje M. Suslovo žodžių „Lietuva bus, tik be lietuvių“ atkartojimas ir praktinis įgyvendinimas šių dienų sąlygomis. Tiesiai sakome: kasdien mums primygtinai kartojami žodžiai „Lietuva yra visur, kur gyvena nors vienas lietuvis“ yra ciniškas ideologinis ir propagandinis melas. Tai – tautos savižudybės formulė, kviečianti mus išsivaikščioti po pasaulį ir galiausiai jame ištirpti be pėdsakų. Mes sutinkame, kad žmonės keliauja ir įvairių aplinkybių būna priversti visam laikui pakeisti gyvenamąją vietą. Tačiau natūralų žmonių migravimą skiriame nuo tautų naikintojų tikslingai kuriamų masinės migracijos bangų, kurios savo pobūdžiu ir mastais primena masinį tautų kraustymąsi ir virsta įrankiu dirbtinai perkėlinėti, maišyti ir niveliuoti Europos tautas verčiant jas betaute ir beveide „naujųjų europiečių“ mase. Todėl aiškiai sakome: Lietuva turi būti atvira pasauliui ir svetinga prieglobsčio bei pagalbos iš tiesų reikalingiems žmonėms. Bet neleisime paversti jos pereinamuoju kiemu ir nevaržomai siųsti į ją pagal primetamas „pabėgėlių kvotas“ neribotą skaičių svetimų tautų ir kultūrų žmonių, kuriems įsivyravus taptume mažuma savo pačių žemėje.

Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities

Atnaujinti ir išgelbėti Europos Sąjungą įmanoma tik sudarius naują sutartį, laiduojančią tautų išlikimą ir įtvirtinančią suverenias valstybių galias, leidžiančias užtikrinti realų jų lygiavertiškumą bei lygiateisiškumą. Tai – vienintelis būdas mažesnėms ir silpnesnėms Sąjungos šalims išvengti atviro ar paslėpto galingų ir įtakingų valstybių dominavimo bei diktato. Niekada nesutiksime, kad „gilinant integraciją“ ir „federalizuojant“ Sąjungą mūsų šalis prarastų paskutinius valstybinio suvereniteto likučius ir galutinai taptų jokio politinio subjektiškumo ir savarankiškumo neturinčiu ES administraciniu dariniu  – viena iš daugelio jos „multikultūrinių“ provincijų. Šito atkakliai reikalausime ir sieksime dėl dviejų svarbiausių priežasčių. 

Lietuva gali būti saugi ir išlikti tik kaip valstybė. Atsisakiusi suvereniteto ir susitaikiusi tik su provincijos statusu Lietuva iš principo išsižadėtų teisės į savarankišką politinę būtį ir išnyktų iš pasaulio politinio žemėlapio. Tokia Lietuva vėl taptų nesaugi, nes praradusi politinį subjektiškumą ir tikros valstybės statusą, ji kur kas lengviau galėtų būti paversta suverenių ir galingų valstybių geopolitinių mainų objektu ir ciniškų ekonominių bei politinių sandėrių auka. 

Tik išlikdama valstybe ir suverenia ES nare Lietuva galėtų užtikrinti, kad Sąjungos parama pasiektų visus šalies piliečius. Nuo pat Lietuvos įstojimo į ES šalies valdžia veikia ne kaip suverenios valstybės piliečių atstovė ir jų interesų gynėja. Išdrįsę prabilti, kad atėjo metas susigrąžinti valstybę, neretai išgirstame nepatiklų ar net pašaipų klausimą: „ką jūs norite susigrąžinti? Argi negyvename savo pačių atkurtoje laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje?“ Į tai atsakome: ne, tos valstybės beveik nebeturime. 

Įstoję į Europos Sąjungą tapome jau nebe 1990 m. Kovo 11 valstybe, nes savanoriškai atsisakėme dalies suvereniteto. Tai buvo būtinas ir pateisinamas žingsnis. Tačiau riboženkliu tapo Lisabonos sutartis, atvėrusi kelią neteisėtam ir paslėptam Sąjungos valstybių narių suvereniteto siaurinimui ir ribojimui, galiausiai virtusiam nebeslepiamu siekiu apskritai panaikinti nacionalines valstybes. Paversti ilgaamžes valstybingumo tradicijas turinčias Europos šalis „federalizuotos“ ES provincijomis – utopiškas ir pragaištingas sumanymas. 

Pavojinga, Sąjungą sprogdinanti iš vidaus ir galinti ją pražudyti globalizmo ideologiją besivadovaujančių Briuselio viršūnių ir įtakingų Europos šalių lyderių avantiūra. Atsakas į ją – visoje Europoje prasidėjęs tautų atgimimo pavasaris ir valstybinės sąmonės budimas. Lietuvoje jis smarkiai vėluoja ir kol kas yra beveik nejuntamas. Bet jis privalo prasidėti, nes be valstybės neišliksime. O kad turime tik jos simbolinius atributus ir dekoracijas – akivaizdu. 

Jeigu turėtume tikrą valstybę ir savo piliečiams tarnaujančią valdžią, o ne svetimiesiems besistengiančią įtikti ir aklai jų nurodymus vykdančią provincijos administraciją, nebūtų taip, kad priklausant ES ir gaunant jos paramą Lietuvoje nevaldomai augtų turtinė nelygybė ir socialinė atskirtis. Jeigu būtų tvirtai ginami Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesai, mūsų žemdirbiai neturėtų tenkintis mažesnėmis išmokomis nei jų kolegos geresnes klimato sąlygas turinčiose šalyse. Užsienio bankai nediktuotų Lietuvos vyriausybėms dėl jų vykdomos ekonominės bei socialinės politikos ir nesielgtų su mūsų piliečiais kaip panorėję. Tik Lietuvos valstybė – saugūs visų jos piliečių namai – gali vėl suvienyti tautą panaikindama dvi Lietuvas skiriančią ekonominę, socialinę ir kultūrinę prarają. 

Nesusigrąžinę nuolankiai atiduoto valstybinio suvereniteto būtume pasmerkti tapti Europos Sąjungos periferiniu pakraščiu. O kartu – transnacionalinio ir vietos oligarchinio verslo beatodairiškai išnaudojama ekonomine kolonija. Lietuva galutinai ir negrįžtamai būtų paversta ištautinta ir išvalstybinta transnacionalinių korporacijų „investavimo zona“ ir išteklių šaltiniu. Tik laiko klausimas, kada ji galutinai ir negrįžtamai taptų „Lietuva be lietuvių“ – teritorija, iš kurios būtų išvaryti arba svetimšalių užgožti ir asimiliuoti vietos „čiabuviai“, kadaise buvę seniausiais jos gyventojais ir tikraisiais šeimininkais. 

Laikas pabusti iš ideologinio sapno: pasaka apie auksinę Europos provinciją baigėsi

Galite mane ir bendražygius vadinti euroskeptikais, europesimistais ar net euroapokaliptikais – kaip tik patinka. Mūsų jau niekas nenutildys. Dalyvaujame rinkimuose į Europos parlamentą pirmiausiai tam, kad galėtume atlikti savo pilietinę pareigą. Juk KAS NORS privalo pasakyti tiesiai ir aiškiai: Lietuva turi pabusti iš ideologinio sapno. Ir busti skubiai, kol dar nevėlu. Priešingu atveju galime atsidurti po ES griuvėsiais net nespėję dorai suvokti, kas vyksta, ir vėl žlugti kaip valstybė. Į šį sapną mūsų visuomenę  panardino apsišaukėliai Europos sargai ir gynėjai, daugiau nei du dešimtmečius ciniškai spekuliuojantys didžiausiu atsikūrusios Lietuvos laimėjimu. Mūsų grįžimu į Vakarų civilizacinę ir geopolitinę erdvę. Šiuo laimėjimu galima ir reikia džiaugtis bei didžiuotis. 

Tačiau uolieji propagandininkai šį laimėjimą pavertė melagingu ir pavojingu ideologiniu mitu, kad tapusi ES ir NATO nare, Lietuva kone visiems laikams įplaukė į garantuotos gerovės ir saugumo uostą. Jie nenuilstamai įtikinėjo, kad pagrindinis Lietuvos tikslas – tapti „auksine Europos provincija“, ir tik tiek. Šis mitas, nuostabiai primenantis sovietmečio propagandos sektą pasakėčią apie laukiantį šviesų komunizmo rytojų, iš tiesų buvo ir tebėra paveikus. Juo vis dar plačiai tikima. 

Kad Lietuva išliktų, būtina kuo greičiau vaduotis iš ideologinių iliuzijų kerų. O tam reikia tokio prabudimo, kokį išgyvenome prieš tris dešimtmečius po Sąjūdžio mitingo Vingio parke, kai visuomenė sužinojo ilgai slėptą tiesą apie Molotovo-Ribentropo paktą. Ta sukrečianti tiesa ją pažadino, sutelkė ir pakėlė į kovą už valstybės atkūrimą. Dabar reikia atsisveikinti su „auksinės Europos provincijos“ mitu. Pirmiausia įsisąmoninti, kad ES parama Lietuvai drastiškai mažėja. Jeigu Sąjunga išliks, teks atkakliai kovoti dėl kiekvieno euro. 

Tačiau būtina ruoštis dar blogesniam atvejui, jeigu ta parama apskritai nutrūktų. Vis dėlto iš tiesų nubusime – kaip tą lemtingą „dieną atrištom akim“, pasakant J. Marcinkevičiaus žodžiais – tada, kai suprasime: pasaulyje ir Europoje vis dar tvyranti sąlygiška ramybė yra tyla prieš didžiulę geopolitinę audrą. Lietuvos geopolitinė ir saugumo padėtis labai primena 1939 metus, kai visuomenėje taip pat tvyrojo artėjančios geopolitinės audros nuojauta. Tai audrai nebuvo pasiruošta. Todėl Lietuvos valstybė buvo nušluota nuo pasaulio politinio žemėlapio net nepasipriešinusi. Didele dalimi todėl, kad visuomenė buvo liūliuojama paviršutiniškais ir klaidinančiais patikinimais, jog šalis yra saugi. Šitaip užmigdytas jos budrumas. Neleisime ir padarysime viską, kad tai nepasikartotų.

Susigrąžinti valstybę – vėl tapti laisvai savo likimą gebančia pasirinkti tauta

Nelengva net įsivaizduoti, kaip būtų susiklostęs Lietuvos likimas, jeigu 1988 m. visuomenė nebūtų pabudusi iš tuomečio ideologinio sapno ir toliau tikėjusi komunistiniais propagandininkais. Jie iki „pergalingos pabaigos“ postringavo apie „laikinus socializmo kūrimo sunkumus“ ir neišvengiamą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Bet ji pravėrė akis, nusimetė jai propagandininkų uždėtus rožinius iliuzijų akinius ir stebuklingai pasikeitė. Radosi Sąjūdis – sąmoningos ir laisvos politinės tautos užuomazga. Nors neretai manoma ir dažnai teigiama, kad didžiausias Sąjūdžio padarytas stebuklas yra atkurta Lietuvos valstybė, iš tikrųjų nėra visiškai taip. Valstybė buvo atkurta, ir palyginti lengvai, tik todėl, kad žlungant TSRS imperijai, mūsų visuomenė neliko padrika ir pakrikusia, negebančia susivokti žaibiškai besikeičiančioje tikrovėje izoliuotų individų minia. Susibūrusi į Sąjūdį, ji virto organizuota, susitelkusia ir išsikėlusia aiškų tikslą bei jo valingai siekiančia tauta. Sąjūdis – štai kas buvo tikrasis ir didžiausias ano Atgimimo stebuklas.

Dabar šį stebuklą privalome pakartoti. Dalyvaudami EP rinkimuose esame vieninteliai atvirai ir sąžiningai įspėjantys, kad būtina iš anksto ruoštis artėjančiai dar vienai geopolitinei audrai. Vadovaujamės nuostata: tikėkimės geriausio, bet nebijokime pripažinti, kad  ES krizė gilėja ir jos ateitis neaiški. Privalome pasiruošti visiems jos tolesnės raidos scenarijams ir atkakliai dirbti, kad išvengtume blogiausio iš jų – Sąjungos žlugimo – arba bent jau galėtume sušvelninti audros smūgį, jeigu Lietuvai vis dėlto tektų jį sutikti ir atremti. Vienintelis būdas išlikti –  susigrąžinti valstybę. O valstybė nėra tik jos institucijos ir valdžia. Visa tai – tik išoriniai valstybės atributai. Gyvoji ir tikroji valstybė pirmiausiai susikuria ir gyvena jos piliečių dvasioje – jų sielose ir širdyse. Valstybė pirmiausia yra ją steigiantys, puoselėjantys ir saugantys žmonės. Tad valstybė – tai susitelkusi, sąmoninga ir laisvai savo likimą gebanti pasirinkti tauta. Mūsų rinkiminis šūkis „Susigrąžinkime valstybę!“ iš tikrųjų yra kvietimas. Jo prasmė tokia: „Vėl tapkime politine ir valstybine tauta!“ 

Tikime, kad išsivadavusi iš ideologinio ir propagandinio melo pinklių Lietuvos dvasia vėl atgis ir stiprės. Ją gali pažadinti tik tiesa. Neabejojame: ši dvasia bus tvirta ir leis mums ištverti visus laukiančius sunkumus bei negandas. Kad ir kas nutiktų, įkvėpti ir vedami tos dvasios nepalūšime ir sakysime: LIETUVOS VALSTYBĖ BUVO, YRA IR BUS!


Susiję

Vytautas Radžvilas 1652890305808714174

Rašyti komentarą

  1. Nežiniukas2019-04-26 21:40

    Nežinau, bet skaitant Radžvilo straipsnį, man kyla asociacijos su savo laiku Brazausko diegta mintimi - "Lietuvos suverenitetas Tarybų sąjungos sudėtyje".

    Radžvilas mini Sąjūdžio stebuklą, kurį esą reikia pakartoti. Bet šio stebuklo esmė - Lietuvos nepriklausomybė, o ne Brazausko vizija apie mistinį suverenitetą.

    Žinoma, būtų gerai, kad Europos sąjunga būtų ekonominė sąjunga su laisvu piliečių judėjimu, bet po Mastrichto sutarties tai tapo neįmanoma.

    Radžvilas kalba apie naują Europos sąjungos sutartį, bet kaip politologas nenurodo, ar tokia situacija jau subrendo, kuri tiesiog verstų sudaryti naują sutartį, kad ir kaip nenorėtų dabartiniai Europos sąjungos valdovai.

    Šiaip istorija rodo, kad sąjungų griuvimo išvakarėse valdovai taip ir nepertvarkydavo sąjungas, o subyrėjus sąjungoms, iš likučių formuojamos naujos sąjungos (naujausias pavyzdys - Rusijos inicijuota NVO) jau nebepakartodavo ankstesnės sąjungos sėkmės.

    Taigi, Europos sąjungos jau nebeišgelbėsi, nes pasikeitė sąlygos, o ką naujos sąlygos vers sukurti - vienas Dievas težino.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Komentare, kaip sako, tikrai "yra racijos". Aš pats irgi gana skeptiškai žiūriu į šito sajūzo perspektyvas ir pertvarkymo galimybę. Antra vertus, jeigu sajūzo valdžioje esančią neomarksistinių fanatikų šutvę pakeistų sveiku protu besivadovaujančios jėgos - ką gali žinoti. Šansų nedaug - bet kitu atveju jų apskritai nulis. Bet kokiu atveju, alternatyvos V. Radžvilo komitetui šituose rinkimuose aš nematau, o išvis nebalsuojant, eurosajūze iš Lietuvos vėl bus grindų skuduro mentaliteto mėmės ir "liankū" bei rusų šovinistai.

      Panaikinti
    2. Yra racijos ir nemažai. Bėda ta, kad protas mūsų sunkiai sugeba numatyti nenumatytus atvejus. Štai Nežiniukas sako ''istorija rodo'' ir tai patys maloniausi žodžiai, kokie begali būt iš pašnekovo. Rask tu man žmogų šiais laikais, besiremiantį istorija.

      Kaip bebūtų, analogiškoj situacijoj kontinentas tikrai nebuvo, nei technine, nei egzistencine prasme, turiu omenyje viduje tiksinčias bombas su vietiniais pasais ir tiurbanais. Mums egzistencinė jau buvo iškilus, tiesą sakant, pats Pirmosios Respublikos faktas jau yra Dievas iš mašinos, o ir tai jog mes bendraujam lietuviškai savaime irgi esąs mažas stebuklas. Na, o jeigu yra maži stebuklai, yra jie ir dideli.
      Iššūkiai tokie manau į naudą, duos adrenalino civilizacijai, o gavus adrenalino, lengviau pabėgt ir su obuoliais vogtais. Ir kažkaip laikausi nuomonės, jog paskutinę akimirką ne per labiausiai svarbu, koks politinis vienetas kur ką valdo, ar koks imperijos pavadinimas. Ši nelaimingai prakeikta tauta per amžius laikėsi ant kvailų idealistų.

      Panaikinti
    3. Nežiniukas2019-04-27 09:13

      Pilnai sutinku su Pikc, kad šiuose rinkimuose geresnės alternatyvos už Radžilą nėra, bet gan skeptiškai žiūriu į Europos sąjungos pertvarkymo perspektyvas.
      Manau, kad Radžvilo komandos buvimas Europos parlamente yra tikslingas ta prasme, kad, tikiuosi, kad bus ginami Lietuvos interesai, o tai jau yra daug.

      Panaikinti
    4. Vieno Radžvilo buvimas ES parlamente mažai ką reikštų. Nors.. Juk tai principas, kaip turi elgtis visi jo šalininkai. Visi turi stengtis integruotis į visas galimas valdžių bei visuomenines struktūras, ir veikti vieningai-sudarintai iš tų pozicijų.

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2019-04-26 23:28

    ES nuo pat pradžių buvo kuriama su viena sąlyga - apjungti ir suvienyti Europos, nuolat tarpusavyje kovojančias, valstybes. Jeigu šis projektas nepavyko, tuomet reikia kurti naują, o ne keisti kryptį. Tokia užduotis prilygtų visų ratų pakeitimui, kol automobilis važiuoja pilnu greičiu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O gel ne ES, bet NATO palaiko taika Europoje?

      Panaikinti
    2. Teisingas pastebėjimas - ES niekada nebuvo gynybinė organizacija ir niekada neturėjo tikslo apsaugoti savo nares nuo karinės intervencijos - ir būtent dėl to postringavimai apie tai, kaip ES mus saugo nuo Rusijos (priminsiu, kad eurosajūzo gensekas Putiną savo draugeliu vadina) skamba tiesiog juokingai. O, va, eurosajzo planai iš Europos išstumti NATO pajėgas šitame kontekste skamba visai ne juokingai.

      Panaikinti
    3. Anonimiškas2019-04-28 22:42

      Va būtent, tai ko mums ta ES? Turime NATO ir Rusija mums nebaisi, Radžvilas turi išstumti Lietuvą iš ES kaip Nigel Farage padarė su Britanija.

      Panaikinti
  3. Anonimiškas2019-04-27 11:35

    tikiu ir pasitikiu šiuo žmogumi

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2019-04-27 20:01

    Tai ką, gal ES kalta, kad Lietuvoje nėra teisingumo, kad klęsti vagys, žemgrobiai, kyšininkai (kiek pasodino, kiek konfiskavo?), politiniai demagogai, kad kgbistai neišlaptinti,o partškola yra vertybė ir t.t.? Nereikia pūsti miglos! Tai visiškai ne ES kaltė. ES galima reformuoti kad ir šimtą kartų, bet, jei čia, vietoje, valdžioje bus tokie, kad žmonės ir toliau bėgs iš Lietuvos, o migrantai bus labai laukiami, tai jokios ES reformos, federacijos, konfederacijos, suverinitetai nepadės. Todėl pirmiausia reikia susitvarkyti savo kiemą, o tik po to baksnoti kitur. Kadangi savo kiemo šiuo metu sutvarkyti visiškai neįmanoma, tai pasirenkama skristi į kosmosą. Kitaip programoje užsibrėžtų tikslų nepavadinsi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-04-28 08:16

      Inteligentijos susiskaldymas, baimės, abejingumas, minkštastuburiškumas, negebėjimas susivienyti rimto pavojaus metu - priežastys dėl kurių nesitvarkoma savo kieme. O paprasti žmonės dėl palaikymo stokos protestuoti negali. Ir važiuoja į visas puses

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2019-04-28 18:29

    Radžvilas kietas, kad ir ką sakytumėt!

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2019-04-28 20:18

    „Europos Sąjungą ir Lietuvą išgelbės tik Tiesa“.

    O tiesa, matyt, tokia, kad ES ir yra projektas, nuo pat pradžių sukurtas siekiant Europos tautų ištautinimo. Kai Radžvilas kalba apie ES išgelbėjimą, tai apie ką jis čia dabar? Apie išgelbėjimą nuo pradinio plano vykdymo?

    Radžvilas galėtų atvirai sakyti: kad siekia iš esmės pakeisti ES kryptį ir politiką tam tikros į tam tikrą. Tai bent aukštas siekis! Ar ne paprasčiau tada būtų pradėti išstojimo iš ES procesą, kaip kad elgiasi britai?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na, Šumano, Adenauerio ir de Gasperi projekte (t.y. būtent pradžioje) apie ištautinimą lyg ir nebuvo kalbos - planuota grynai ekonominė sąjunga. Tegul geriau žinantys pataiso, jei klystu.

      Panaikinti
  7. Anonimiškas2019-04-29 22:07

    Su ta tiesa nėra viskas taip paprasta. Yra vienas bet. Kas vienam tiesa, tas kitam dažnai, atrodo kaip didžiausias papiktinimas. Tai kieno tiesa gelbės tą ES? Gal tegu miršta sau tas mutantas vardu ES. O gyvenimas neišvengiamai tęsis, bet jis lyg ir prasidėti turėtų iš naujo - nuo kitos SANDAROS gimimo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Čia atsargiai reikėtų: pozicija "nėra nieko tikro" bei "tiesos nėra - yra tik nuomonės" yra mėgstamas liberastų "arkliukas". ;)

      Panaikinti
  8. Išdėstytos mintys teisingos, bet šiandiena daugumai lietuvių nesuprantamos ir Radžvilą palaikys taip išsvajotos ES griovėju. Labai gaila jog išsakytas mintis manau dabar supranta gal 1% Lietuvos piliečių kiti atsikvošės kai visas šitas darinys ES pradės braškėti. Kalbėdami tiesą " balsuotojų" prarasime, bet meluoti ir "pudrinti smegenis" nevalia.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Džiugu skaityti protingų vyrų mintis.Rašyti,mąstyti,analizuoti,reikia nemažai smegenų.Londone kaip žinote, rimti vyrai renkasi į "Džentelmenų klubus".Ne kiekvienas ten yra priimamas.Ne laikas čia įkurti panašius? .Skirtumas būtų tas,čia rinktusi ne turtingi pinigais ... - O intelektu...? P.S.Manau V.Radžvilui yra dabar pats laikas tapti E.parlamento nariu,geresnio manau nesurasime...,Tad daugiau vienybės,supratimo,ir palaikymo mūsų pasirinktam LYDERIUI !

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item