Pal. Ona Kotryna Emerich. Jėzaus prikalimas prie kryžiaus

fsspx.lt Ištrauka iš knygos „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia“, kurioje pal. Onos Kotrynos Emerich (1774-1824) regėjimus už...

fsspx.lt

Ištrauka iš knygos „Karti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia“, kurioje pal. Onos Kotrynos Emerich (1774-1824) regėjimus užrašė Klemensas Brentano.

Siūlome perskaityti ir ankstesnę dalį apie Jėzaus suėmimą – ČIA.

***

Atitemptas prie kryžiaus, Jėzus, tikras kančios paveikslas, pats ant jo atsisėdo. Nieko nelaukę, budeliai parbloškė jį ant nugaros, čiupo jo dešinę ranką, pritraukė ją prie dešiniajame skersinyje išgręžtos skylės ir tvirtai pririšo. Tuomet vienas keliais prispaudė jo šventą krūtinę, kitas suėmė pirštus, kad šie nesilenktų, o trečias pridėjo ilgą, storą, aštriai nuzulintą vinį prie jo rankos delno, arčiau riešo, tos rankos, kuri taip gausiai teikdavo palaiminimus, ir iš visų jėgų ėmė ją kalti geležiniu kūju. Iš Viešpaties lūpų išsprūdo garsi, skausminga dejonė, o jo kraujas aptaškė budelių rankas. Delno raumenys įplyšo, ir triašmenė vinis įtraukė juos su savimi į siaurą skylę. Aš skaičiavau plaktuko smūgius, bet iš didelio sielvarto vėliau pamiršau, kiek jų buvo. Švč. Mergelė tyliai dejavo ir atrodė bealpstanti, o Magdalietė tiesiog ėjo iš proto.

Grąžtai buvo vientisos geležies, lotyniškos T raidės formos. Kūjai kartu su rankenomis taip pat buvo pagaminti iš vientisos geležies. Man jie buvo panašūs į medinius plaktukus, kokius pas mus naudoja staliai, dirbdami su kaltais.

Vinys, kurias pamačius Jėzų nukrėtė šiurpas, buvo tokios ilgos, kad sugniaužus jas į kumštį iš vienos ir iš kitos pusės lieka kyšoti maždaug po colį. Jų galvutė plokščia, maždaug kronentalerio  dydžio, uždengianti didelę dalį delno. Vinys buvo triašmenės, siaurėjančios per visą ilgį, viršuje nykščio storio, apačioje ‒ kaip mažasis pirštas, o pats smaigalys aštriai nuzulintas. Įkalus vinis į kryžių, jų galas šiek tiek išlindo kitoje skersinių pusėje.

Prikalę dešinę ranką, budeliai pamatė, kad kairioji beveik per du colius nesiekia išgręžtos skylės. Taigi jie pririšo virvę prie jo kairiojo riešo ir spirdamiesi kojomis į kryžiaus liemenį ėmė iš visų jėgų ją traukti, kol delnas pasiekė skylę. Nuo baisaus skausmo Jėzus gailiai sudejavo. Jo rankos išniro iš sąnarių, pečiai ištįso ir persikreipė, pažastys įdubo, krūtinė iškilo, o alkūnių vietose matėsi išnirusių kaulų galai. Budeliai vėl prispaudė jo krūtinę ir pečius, pririšo kairę ranką prie kryžiaus ir prikalė ją kita baisiąja vinimi. Vėl ištryško Jėzaus kraujas, ir vėl pasigirdo jo jausmingas, skardus dejavimas, pertraukiamas sunkaus plaktuko smūgių. Dabar Jėzaus rankos buvo ištemptos tiesia linija, ir jos nebeuždengė įstrižai kylančių kryžiaus skersinių. Tarp jų ir Viešpaties pažastų matėsi tarpas.

Švč. Mergelė jautė visą Jėzaus kančią. Ji išblyško kaip lavonas, tyli skausmo dejonė išsiveržė iš jos lūpų. Tai išgirdę, fariziejai ėmė iš jos tyčiotis ir plūstis, todėl Jėzaus bičiuliai nuvedė ją šiek tiek toliau nuo pylimo, prie kitų šventųjų moterų. Magdalietė atrodė kaip pamišusi. Jos akys ir skruostai buvo pasruvę krauju, nes iš skausmo ji nagais susidraskė sau veidą.

Tuo tarpu budeliai prie kryžiaus liemens, maždaug per trečdalį nuo jo apačios, didele vinimi pritvirtino medinę kaladėlę, prie kurios turėjo prikalti Jėzaus kojas, kad šitaip Išganytojas labiau stovėtų, nei kybotų, antraip jo rankos būtų neatlaikiusios kūno svorio, o ir kojų nebūtų įmanoma prikalti nesutrupinus kaulų. Toje kaladėlėje buvo išgręžta skylė viniai, o medyje išskaptuotos įdubos kulnims. Apskritai tokių įdubų kryžiaus liemenyje buvo padaryta keletas, kad nuteistasis kuo ilgiau kankintųsi ir kad jo kūnas, trūkus rankų raiščiams, nenukristų ant žemės.

Taip baisiai ištempus Jėzaus rankas dėl per toli išgręžtų skylių, jo kūnas pasikėlė į viršų, o kojos susilenkė per kelius. Budeliai pamėgino jas pririšti prie kryžiaus, bet jo šventos pėdos toli gražu nesiekė kaladėlės. Tai pamatę, budeliai prapliupo keiktis. Vieni manė, kad reikia išgręžti naujas skyles rankoms, nes patraukti kaladėlę aukščiau bus pernelyg sunku, kiti tyčiodamiesi sugalvojo kraupią išeitį: girdi, jei jis nenorįs išsitiesti, jie jam padėsią. Užnėrę virvę ant dešinės jo kojos, jie su siaubinga jėga patraukė ją link kaladėlės ir tvirtai pririšo prie kryžiaus. Jėzaus kūnas taip baisiai išsitempė, kad net jo krūtinė subraškėjo, o iš lūpų išsiveržė garsus šauksmas: „Dieve! O, Dieve!“ Atrodė, tarsi jo šonkauliai būtų atlūžę nuo krūtinkaulio. Tai buvo siaubinga kančia. Prieš tai budeliai buvo pririšę prie kryžiaus jo krūtinę ir pečius, kad rankos neištrūktų iš vinių.

Lygiai taip pat jie ištempė ir kairiąją koją, tvirtai pririšo ją virš dešinės, o kadangi buvo nepatogu kalti iš karto per abi kojas, jie plonesne vinimi tarsi kokia yla persmeigė kairiosios keltį, padarydami joje skylę. Tuomet budeliai paėmė nepaprastai ilgą, baisią vinį ir su didžia jėga įkalė ją pro kairiosios žaizdą ir per po ja prispaustos dešiniosios pėdą į kaladėlės skylę, o per ją ‒ dar toliau, į kryžiaus liemenį. Aš stovėjau prie kryžiaus ir iš šono mačiau, kaip vinis plėšydama raumenis ir laužydama kaulus pervėrė abi pėdas.

Kojų prikalimas buvo žiauresnė kankynė už visas kitas, ypač dėl to, kad Jėzaus kūnas buvo taip baisiai ištemptas. Iš viso aš suskaičiavau trisdešimt šešis kūjo smūgius, kurie skambėjo pakaitomis su gailia, skardžia, tyra vargšo Išganytojo dejone. Kita vertus, Jėzaus priešų keiksmai ir patyčios mano ausims skambėjo dusliai ir niūriai.

Švč. Mergelė vėl grįžo prie bausmės aikštelės, tačiau išvydusi, kaip budeliai tempia ir kala Jėzaus kojas prie kryžiaus, išgirdusi plaktuko smūgius, kaulų traškėjimą ir gailų savo sūnaus dejavimą, ji, persmelkta begalinės užuojautos, susmuko savo palydovių rankose. Prijoję fariziejai ėmė jas plūsti, todėl draugai vėl ją nunešė toliau. Kalant Jėzų prie kryžiaus, o ir vėliau, keliant kryžių, tai šen, tai ten, ypač tarp moterų pasigirsdavo užuojautos šūksniai: „O, kad šiuos niekšus žemė prarytų arba ugnis iš dangaus sunaikintų!“ Tačiau budeliai tik šaipėsi ir tyčiojosi.

Visos savo kančios metu iki pat mirties Jėzus nepaliaudamas meldėsi, kartodamas atskirus Psalmių posmus ir pranašų žodžius, kurie kaip tik dabar per jį pildėsi. Tik kartais jo maldą pertraukdavo skausminga dejonė. Aš viską girdėjau ir kartu su juo meldžiausi, o ir šiaip, kai kalbu Psalmes, tie posmai man visuomet iškyla atmintyje, tik dabar esu taip sukrėsta savo dangiškojo Sužadėtinio kančios, kad visų jų negalėsiu atkartoti. Šios siaubingos kankynės metu virš Jėzaus vis pasirodydavo verkiantys angelai.

Dar tik pradėjus kryžiuoti romėnų sargybos vadas liepė prie kryžiaus viršaus prikalti lentelę su Piloto užrašu. Pamatę žodžius „Žydų karalius“, Romos kariai ėmė garsiai juoktis, o fariziejai baisiai įniršo. Keletas jų nujojo į miestą dar kartą prašyti Piloto pakeisti užrašą.

Kiti budeliai tuo metu vargo platindami skylę Jėzaus kryžiui, nes ji buvo per maža, o uola ‒ labai kieta. Tie niekšai, kurie išgėrė Jėzui skirtą aromatizuotą Veronikos vyną, visai apgirto. Staiga jie pajuto baisų, deginantį skausmą viduriuose, varantį juos iš proto. Jie ėmė plūsti Jėzų, kad šis juos apkerėjęs, niršo dėl jo kantrybės ir vis bėgo į pakalnę maukti asilės pieno. Mat apačioje stovėjo kelios moterys iš atvykėlių stovyklos su melžiamomis asilėmis. Jos pardavinėjo pieną.

Sprendžiant pagal saulės padėtį danguje, Jėzų nukryžiavo apie penkiolika minučių po dvyliktos. Kai budeliai ėmė kelti kryžių, iš šventyklos pusės atskambėjo garsus trimitų aidas, kuris reiškė, kad pagaliau paskerstas Velykų avinėlis.

Susiję

Religija 2405246250706427705

Rašyti komentarą

10 komentarų

Nežiniukas rašė...

Pagal Emerich regėjimą - Kristų prikalė per riešus.
Pagal Turino drobulę - Kristų prikalė per vietą už riešų, kur riešas jungiasi su ranka.
Tiek Emerich, tiek Turino drobulė reiškia pretenzijas į detalų Kristaus nukryžiavimo aprašymą.
Apie vieną faktą negali būti dvi tiesos.
Reiškia - arba Turino drobulė, arba Emerich regėjimas - klastotė.

Anonimiškas rašė...

Nepaistyk. Pagerbk kančią, jei žmogumi jautiesi esąs.

Kęstutis Gediminaitis rašė...

Pal. Kotryna pati ne kartą pabrėžia, kad daug ką matė neryškiai arba simboliškai ir kad nereikia jos apreiškimais tikėti kaip dogmomis. Be to, apreiškimus užrašė ne ji pati, o Klemensas Brentanas. Taigi tam tikri netikslumai detalėse galimi.
Kaip tik tai, kad jos knygoje minimi riešai, o ne delnai, rodo tam tikrą atitikimą Turino drobulei.

Unknown rašė...

Jei zmogus tiki,jam nereikia papildiniu-isivaizdavimu,regejimu,fantaziju,netgi su sapnais reikia but atsargiam ir apdairiam.

Nežiniukas rašė...

Pone Gediminaiti,

Noriu priminti, kad pasakojimas apie Kristaus kančią jau yra užfiksuotas Evangelijose. Tiek Emerich apreiškimai, tie Turino drobulė žiūri jau tik į detales ir nedaro nieko daugiau, nei patenkina žmonių smalsumą.

Mano asmenine nuomone, Emerich apreiškimai būtų kitokio pobūdžio, jeigu jau būtų buvusi ištirta Turino drobule. Bet kadangi Emerich laikais to nebuvo žinoma, tai ir regėjimai atitinkami.

Mano nuomone Emerich regėjimus dera skaityti tik kaip meninį romaną, kurio pagrindas - Evangelijų pasakojimas.

Ir nereikia prilenkinėti delnų prie riešų - Emerich regėjimuose aiškiai pasakyta - vinys įkaltos į delną. Mokslas sako - tai neįmanoma, kadangi prikalti delnai būtų neatlaikę kūno svorio ir nuplyšę pirštų link.

Taigi, lieku prie nuomonės - kažkas iš dviejų paminėtų yra tik klastotė. Linkstu prie nuomonės, kad tai - Emerich regėjimai.

Kęstutis Gediminaitis rašė...

Klastotė - per stiprus žodis. Žmogus ką nors klastoja norėdamas apgauti, netikrą daiktą iškišti kaip tikrą.
Pal. Kotryna niekada neteigė, kad jos regėjimai būtinai iš Dievo, ir kad jais reikia tikėti. Ji tiesiog sakė: "Aš regėjau". Gal ji viską matė savo vaizduotės pagalba, bet labai mažai tikėtina, kad melavo. Bažnyčios valdžia ne kartą suteikė Imprimatur "Kristaus kančios" leidimams, vadinasi nematė ten nieko, kas prieštarautų katalikų mokymui. Galbūt ji patį rankų kalimą matė lyg iš toli, neteikė tam didelės reikšmės ir tiesiog pasakė, kad kalta per delnus arčiau riešų. Juk jos laikais visuose paveiksluose Kristaus rankos rodomos perkaltos per delnus. Tačiau jau vien tai, kad ji sako "arčiau riešų", rodo nukrypimą nuo tuometinės vaizduojamosios tradicijos.
Šiaip ar taip, - tikėsime jos apreiškimais, ar laikysime juos tiesiog Kančios apmąstymu arba meniniu išrutuliojimu - jie, kaip ir Gibsono filmas, naudingi mėginant įsivaizduoti ir apmąstyti paskutines mūsų Viešpaties gyvenimo valandas.

Nežiniukas rašė...

Su jūsų paskutiniu sakiniu pilnai sutinku.

Unknown rašė...

Dar kart kartoju-kam i tai gilintis???i regejimus,fantazijas,dar i sv Terezes Avilietes ekstazes pasigilint gal??ar erotiniu romanu pasiskaityt geriau??atsargiau su savo vaizduotes zadinimais ir tyrinejimais reiketu.

Unknown rašė...

"Gal ji viską matė savo vaizduotės pagalba"; "jie, kaip ir Gibsono filmas, naudingi mėginant įsivaizduoti ir apmąstyti paskutines mūsų Viešpaties gyvenimo valandas."

Ką padeda vaizduotė? Ar ji sujungia sielą dvasiniu ryšiu su Dievu? Įsivaizduoti galima daug ką. Jei žmogaus nepalaiko Šventoji Dvasia ir jeigu jo neveda, jokio dvasinio ryšio su Dievu neatsiranda. O jei regėjimas tikras, jis turi kilti irgi iš Dvasios. Katalikai daug ką regi sielos galiomis, bet tai tėra paprastos žmogiškos pastangos, su meniniais elementais ar kitokiais, bet tik tiek. Juo labiau Gibsono ar kitokie religiniai filmai niekada nesuteiks žmogaus dvasiai dieviškos kokybės, dieviško dvasios peno, o tik žmogiškas paskatas sielai. Menas yra sielos sritis. Jis gali pamaldžiai nuteikti žmogų, bet įlieti jo sielon dvasinės, dieviškos galios - ne. Jūs tai, kas būdinga tik sielai, laikote dieviškais, dvasiniais dalykais.
Niekas nesuprato, ką rašė unknown 14.43, 12.49.

Unknown rašė...

Šimtą kartų geriau maldos, pasninkas, šv. Rašto skaitymas, gailestingumo darbai, negu domėjimasis abejotinais vaizduotės regėjimais ir fantazijomis. Tikroji dvasinė praktika sujungia širdį ir dvasią su Dievu, padeda Jį pažinti nepalyginti tikriau, negu meniniai filmai ar kiti žmonių sugalvoti dalykai.

item