P. R. Brianas, B. Sixsmithas. Apatija, ne ateizmas kelia pavojų religijai

y-news.lt

Naujasis ateizmas, propaguojamas Ričardo Dawkinso, Samuelio Harriso, Danielio Dennetto, Christopherio Hitchenso ir dešimčių kitų sukėlė daug triukšmo ir pasiekė zenitą 2000-ųjų pabaigoje. Šiam intelektualiniam judėjimui, su visais jo nenuoseklumais, teko didelis ir daugiausiai teigiamas žiniasklaidos dėmesys.

Vakariečiai niekada neturėjo progos stebėti tokios viešos diskusijos apie Dievo egzistavimą ir susivilioti paviršutiniškai intriguojančiais, bet galiausiai ir primityviais klausimais, kaip pvz., „kas sukūrė Dievą?“ arba „argi visatos kūrėjas yra ne tiek pat tikėtinas kaip milžiniškas skraidantis makaronų puodas?“

Vakarų liberalai niekino religijos nusikaltimus, svajodami, su Lennonu, apie pasaulį be fanatizmo – tarsi Stalinas, Mao, Pol Potas ir Hoxha nepakankamai įrodė, kad ekstremizmas gali klestėti ir tarp ateistų. Tiesa, religijos šalininkai bandė ginčytis, tačiau pernelyg dažnai jų argumentai buvo prasti ir neįtikinami, kaip pvz. liūdnai pagarsėjęs „krokoantinas“.

Rafinuotesni ir griežtesni kontrargumentai, tokie kaip Edwardo Feserio „Paskutinis prietaras“ ar Davido Bentley‘io Harto „Ateisto kliedesiai“, kažkaip niekada nepasiekė tokios šlovės, kuria mėgavosi jų priešininkai.

Naujųjų ateistų klausimai ir diskusijos dažnai buvo paviršutiniškos ir pernelyg emocingos, tačiau reikia pripažinti, kad jos bent jau bandė dorotis su esminiais tikėjimo klausimais.

Ir vis dėlto, pamišimas dėl naujojo ateizmo tetruko vos dešimtmetį. Jo pretenzijos sukilti prieš išsikerojusį religinį fanatizmą ėmė atrodyti absurdiškai, kuomet naujieji ateistai buvo priimti ne su griežta kritika ar persekiojimu, bet su didžiuliu pripažinimu ir pritarimu. Šalininkai netrukus pavargo nuo nuobodžių ir pasikartojančių diskusijų bei pradėjo tarpusavyje ginčytis ar naujasis ateizmas yra pakankamai socialiai jautrus ir politiškai korektiškas.

Ateizmui truko sensacijų, kad išlaikytų žiniasklaidos dėmesį ir turinio, kad ilgam laikui suvienytų didesnį žmonių skaičių. Dabar pamokslaujantis ateistas yra dažniau jumoristinis personažas, o ateistinės žvaigždės, kaip antai Dawkinsas, pripažįsta, kad Europa po krikščionybės gali būti daug blogesnė už krikščioniškąją Europą.

Bet jei ateistų šlovė šiek tiek prigeso, kodėl vis mažiau žmonių Vakaruose kas savaitę eina į bažnyčią (ar į bet kokią pamaldų vietą)? Kodėl tikėjimas tolydžio traukiasi iš viešosios aikštės?

Naujoji apatija

Atsakymas slypi pilkoje zonoje tarp tikinčiųjų ir ateistų. Jei norite rasti tikrą vilką, viliojanti avis iš kaimenės, ieškokite ne tarp dedikuotų ateistų, o tarp vidutiniškų abejingųjų.

Nors naujasis ateizmas, sunaikinęs daugelio žmonių tikėjimą, buvo pražūtingas krikščionims, žydams, musulmonams ir kitoms religijoms, jis bent jau laikė Dievo egzistavimo klausimą svarbiu. Tačiau šiandien didžiausią grėsmę krikščionybei kelia ne ateistų argumentai, o abejingųjų prielaidos. Pavojus yra ne priešiškumas tikėjimui į Dievą, bet abejingumas ir nesidomėjimas.

Nors, kaip aprašyta Roberto Wrighto knygoje „Dievo evoliucija“, žmonijos samprata apie Dievą ar dievus keitėsi ir progresavo, žmonėms visada rūpėjo, ar virš jų yra dieviškoji galia bei kokie galėtų būti dieviškumo ypatumai. Šiandien vis dažniau taip nėra.

Apatiją, įsišaknijusią Apšvietos idėjose, gerai iliustruoja prancūzų filosofo Deniso Diderot’o garsioji pastaba, kad „labai svarbu nesupainioti petražolių su nuodingomis piktžolėmis, bet visai nesvarbu – tikėti ar netikėti Dievu.“

Bažnyčios lankymas Amerikoje per pastarąjį dešimtmetį smarkiai sumažėjo, ypač tarp jaunų žmonių. […] Europa yra dar labiau sekuliari; čia dauguma šešiolikos – dvidešimt devynerių metų amžiaus žmonių neturi jokių religinių įsitikinimų. Dauguma žmonių, tiesa, nepasakysi, kad kategoriškai netiki į antgamtinę tikrovę ar į Dievą: jiems tai tiesiog nerūpi ir jie nenori šia tema kalbėti ar apie tai galvoti. […]

[…] Mes visi esame susidūrę su abejingais žmonėmis. Jų atsakas į Dievo buvimo klausimą yra trūktelėjimas pečiais, atodūsis ar vyptelėjimas. Yra du pagrindiniai abejingųjų tipai: apatiški agnostikai ir apatiški ateistai. Apatiški agnostikai mano, kad nėra verta diskutuoti ar Dievas egzistuoja, ar ne; galbūt todėl, kad žmonės negali žinoti atsakymo į šį klausimą ir galbūt todėl, kad – jei Dievas egzistuoja – jam nerūpi, ar kas juo tiki. Tiesa, jų teigimu, yra tai kuo jūs tikite, o velnias ir Dievas, viso labo – metaforos. […]

Apatiški ateistai mano, kad akivaizdu, jog Dievas neegzistuoja, bet nėra jokios prasmės apie tai kalbėti, nes ginčas jau yra laimėtas.  Kai kurie iš jų tiesiog vadovaujasi filosofija „gyvenk ir leisk gyventi“ ir dėl to šiek tiek toleruoja tikėjimą į Dievą. […]

Net kai įtakingi visuomenės veikėjai rimtai kalba apie religiją, jie dažniausiai ją vertina kaip metaforą, kaip tradicijos, poezijos ir prozos šaltinį, o ne kaip atsaką į objektyvų Dievo egzistavimo klausimą. (Netgi vadinamoji „Šėtono bažnyčia“ savo tinklalapyje nurodo, kad jos nariai netiki bibliniu šėtonu, bet tik naudoja terminą „šėtonas“ kaip savęs sureikšminimo ir išorinės valdžios atmetimo simbolį.)

Kai kurie [krikščionys] žavisi klinikinio psichologo ir įkvepiančio kalbėtojo Jordano Petersono „kultūrine krikščionybe“ – pirmiausiai dėl paties Petersono tradicinių vertybių gynybos ir jo entuziazmo Biblijos pasakojimams. Tačiau reikia pripažinti, kad Petersonas aiškiai „nestato“ ant Dievo egzistavimo, Kristaus prisikėlimo ir kitų esminių tikėjimo dalykų. Jam šių klausimų akcentavimas yra tarsi nukrypimas nuo temos. Biblija jam svarbi ne tiek dėl to, kad atskleidžia antgamtinę tiesą, o dėl savo simbolinio krūvio ir moralinio autoriteto.

Kad ir kaip įkvepiančiai skamba tokia pasaulietinė tikėjimo interpretacija, jos krikščionims akivaizdžiai neturėtų pakakti. Biblijos Dievas reikalauja tikėjimo į Kristų kaip į gelbėtoją, o ne tik pragmatiško vertybių priėmimo. Mes kviečiami Jį garbinti ir Jam paklusti, ne tik tvarkyti savo namus, tuoktis ir turėti vaikų. Mes gyvename ne dėl pasaulietiškų, o dėl dangiškų tikslų. Be tikėjimo į antgamtinį Dievą religinis gyvenimas visada bus tuščias, kad ir kiek Petersono paskaitų išklausytume. […]

Krikščionių atsakas

[…] Jei naujieji ateistai bandė kapoti religijos šaknis, apatiški netikintieji pjauna šakas. Jie tingi galynėtis su kertinėmis sąvokomis, bet greitai pasmerkia religijos apraiškas, kai tik jos meta iššūkį patogiam sekuliaraus gyvenimo būdui.

Didžiojoje Britanijoje, pavyzdžiui, Timas Farronas, ne itin sėkmingas liberalų demokratų lyderis, buvo kritikuojamas ne už tai, kad yra krikščionis, bet už tai, kad nepasmerkė krikščioniško mokymo apie homoseksualaus sekso nemoralumą. Buvimas religingu yra tinkamas, kol religijos išpažinimas dera su mūsų pasaulietinėmis normomis.

Todėl krikščionims labai svarbu neapsnūsti palyginti ramiame amžiuje naujojo ateizmo saulėlydy, nepaisant net kai kurių laimėjimų. […] Tikėjimas į Dievą yra viskas.  Be jo kultūrinės religijos pozicijos viešajame gyvenime yra pasmerktos nykti.

Krikščionys ir kiti religingi žmonės turėtų pasekti naujųjų ateistų retorinių pastangų pavyzdžiu. Nereikia mėgdžioti jų nenuoseklumo ir arogancijos, bet verta pasimokinti iš jų geresnių savybių: nepajudinamo atsidavimo tiesai ir ryžto atkakliai įrodinėti tiesą. Edvardo Feserio knyga „Penki Dievo buvimo įrodymai“, ir panašūs veikalai įneša labai reikalingos gyvybės į šiuos debatus.

Žinoma, tikėjimo Dievu nebūtina įgyti vien argumentais ar analize. Tai gali lemti daug labiau emocinės patirtys. […] Taigi krikščionys turėtų stengtis supurtyti apatiškų žmonių emocinį užtikrintumą. Galbūt galima iškelti klausimą apie sekuliarios pasaulėžiūros galutinį telos (tikslą, vert. past.) arba jo trūkumą. Kokia prasmė svarstyti ar yra Dievas? Gerai, o kokia prasmė gyventi grynai materialistinį gyvenimą be menkiausios nuovokos apie galimą viso ko prasmę?

Net jei mesdami iššūkį abejojantiesiems rizikuojame paversti juos ateistais, drąsiai kelti didžiuosius tikėjimo klausimus visada yra geriau nei tingiai priimti drungną status quo.

Versta iš The Public Discourse.