Neskundžiama nutartimi atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl M. Ivaškevičiaus romano „Žali“

Stop kadras iš Россия 24 laidos

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“ apie Lietuvos partizaninę kovą ir vieną jos vadovų – generolą Joną Žemaitį yra „teisėtas ir pagrįstas“. Teismas galutine ir neskundžiama nutartimi paliko jį galioti. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad M. Ivaškevičiaus romane „Žali“ nėra nusikalstamos veikos požymių, o rašytojo baudžiamasis persekiojimas demokratinėje valstybėje už šį postmodernistinį romaną nėra galimas.

Teisėjų kolegija atmetė Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojų skundą. Skundu aukštesniajam teismui buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo š. m. vasario 25 d. nutartį, kuria atmestas skundas dėl Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro š. m. vasario 8 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą rašytojo M. Ivaškevičiaus atžvilgiu.

Teismas atsižvelgė į vyriausiojo prokuroro nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą išdėstytus argumentus, kad demokratinėje valstybėje ir vakarų demokratijos tradicijomis grindžiamoje visuomenėje literatūros kūriniuose autoriaus fantazijai ir jo naudojamoms meninės išraiškos priemonėms suteikta didelė erdvė, o literatūros kūrinio autorius turi teisę reikšti savo nuomonę visais, net ypatingai jautriais klausimais. 

Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, konstatuota, kad rašytojų baudžiamasis persekiojimas už jų literatūros kūrinius, net jeigu šiuose literatūros kūriniuose esantys tekstai ir idėjos, tikrų istorinių ar išgalvotų asmenų ir jų veiksmų aprašymas bei jų vertinimas „šokiruoja“, „trikdo“ ir „erzina“ tam tikrą visuomenės dalį, yra – kaip pabrėžiama – ne demokratinių, o totalitarinių valstybių bruožas ir neatitinka baudžiamosios teisės kaip ultima ratio - kraštutinės, galutinės reagavimo priemonės paskirties. Todėl teigiama, kad baudžiamasis persekiojimas būtų neadekvati valstybės reakcija į literatūros kūrinį, menininko kūrybą ir saviraiškos laisvę.

Teisėju kolegija taip pat nesutiko su pareiškėjų pozicija, kad knygos autorius sumenkino ar menkina Lietuvai itin svarbią partizaninio pasipriešinimo idėją. Nutartyje akcentuota ir tai, jog teismas niekaip negali sutikti su pareiškėjų siekiu persekioti grožinės literatūros autorių už jo kūrybą, nes – kaip aiškinama – toks valstybės požiūris prieštarautų su sovietų okupacija kovojusių Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo – partizaninio karo dalyvių laisvos Lietuvos idėjai.

Š. m. sausio mėn. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo laisvės kovų ir istorinės atminties visuomeninės tarybos pirmininko, Vilniaus sąjūdininkų, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkės ir grupės pareiškėjų skundai bei prašymai.

Pareiškėjai prašė pradėti ikiteisminį tyrimą rašytojui M. Ivaškevičiui dėl viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimo ar šiurkštaus menkinimo (pagal Baudžiamojo kodekso 170-2 str.) ir dėl mirusiojo atminimo paniekinimo (pagal Baudžiamojo kodekso 313 str. 2 d.). Pareiškėjai nurodė, jog šias nusikalstamas veikas rašytojas M. Ivaškevičius padarė romane „Žali“ vertindamas Lietuvos pasipriešinimo okupacijai partizaninę kovą, pagrindinį jos vadovą generolą Joną Žemaitį ir kitus partizanus.