Michaelas Cookas. Tu esi Hitleris! Kodėl daugėja kaltinimų neapykantos kurstymu?

y-news.lt Neapykanta šiandien – visų dėmesio centre. Kaltinimas esant heiteriu , arba neapykantos kurstytoju, gali turėti rimtų pasekmi...

y-news.lt

Neapykanta šiandien – visų dėmesio centre. Kaltinimas esant heiteriu, arba neapykantos kurstytoju, gali turėti rimtų pasekmių.  Mažų mažiausiai tai reiškia, kad žmogus yra netolerantiškas idiotas. Frazė „tu esi heiteris“ reiškia dialogo pabaigą, nes juk su idiotais nėra apie ką kalbėti.

Tiesa, taip buvo ne visada. Pavyzdžiui, ketvirtajame dešimtmetyje neapykanta buvo beveik madinga. Fašistai didžiavosi neapykanta žydams ir bolševikams; komunistai reikalavo neapykantos fašistams ir buržuazijai. Demokratijose, tiesa, buvo labiau gerbiamas priesakas mylėti savo artimą, tačiau ir čia pasitaikydavo viešo neapykantos demonstravimo, pavyzdžiui tarp rasistų. Tačiau tai vargu ar buvo laikoma skandalu; viso labo dar viena mėšlo krūva politiniame kraštovaizdyje. Padorūs žmonės stengėsi į tą krūvą nelipti, tačiau ir kitų joje nemurkdydavo.

Taigi, kaip galima įrodyti, kad kažkas yra neapykantos kurstytojas? Kartais tai yra pakankamai paprasta. Pavyzdžiui smurtinio išpuolio, kurį neseniai įvykdė Kraistčerčo žudikas, atveju. Arba, jei kas nors atvirai pareiškia, kad nekenčia žydų ar afrikiečių, ar musulmonų, ar krikščionių.

Bet ką daryti su vadinamaisiais neapykantos kurstytojais, kurie neigia, kad jų veiksmai ar kalba yra motyvuoti neapykantos? Pavyzdžiui, prieš neapykantą kovojantis JAV Pietų skurdo teisės centras (PSTC, Southern Poverty Law Center, angl.) formaliai įvardino konservatyvią Šeimos tyrimų tarybą (ŠTT, Family Research Council, angl.) ir kitas panašias organizacijas „neapykantos grupėmis“. ŠTT kategoriškai atmeta tokį kaltinimą. Ir iš tikrųjų PSTC negali pateikti įrodymų, kad ŠTT dalyvavo bent viename nužudyme, padegime ar užpuolime. Taip pat ŠTT darbuotojai niekada nekurstė neapykantos ir neskatino žmones prieš ką nors smurtauti.

Taigi, panašu, kad čia viso labo matome nuomonių išsiskyrimą. PSTC teigia, kad „ŠTT dažnai pateikia melagingus teiginius apie LGBT bendruomenę, remdamasi diskredituotais moksliniais tyrimais ir pseudomokslu. To tikslas yra žeminti LGBT žmones…“ ŠTT savo ruožtu neigia, kad jos teiginiai yra nepagrįsti ir atmeta kaltinimus LGBT asmenų niekinimu. […]

Įdomu, kodėl mūsų laikais nuo nesutarimų taip greitai peršokama prie kaltinimų esant Hitleriu? Šis klausimas, turi sudėtingą filosofinę istoriją. Tačiau štai keletas įžvalgų.

Laisvųjų menų sunykimas švietime. Akcentuodami profesines studijas ir tiksliuosius bei gamtos mokslus, ir nuvertindami istorijos, antropologijos ar literatūros studijas, neišmokome studentų adekvačiai reaguoti į nuomonių susidūrimus. „Laisvųjų menų“ studijos moko išklausyti skirtingus požiūrius, juos analizuoti ir racionaliai paneigti. […] Tikros universitetinės studijos nereikalauja, kad jūs pakeistumėte savo įsitikinimus, bet verčia juos permąstyti. Pasak Sokrato, „neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“. Deja, per mažai studentų sugeba ištirti savo gyvenimą. Lengviau tiesiog apšaukti savo oponentus heiteriais, o ne juos perprasti.

Laisvųjų menų išsigimimas. Nietzsche‘ė, kurio mintys padarė didžiulį poveikį XX a. pabaigai ir XXI a. pradžiai, tikėjo, kad protas pasiduoda valios jėgai. Nietzsche’ės pasekėjui neegzistuoja neutralus, objektyvus požiūris. Tai puikiai parodo feministinė filosofė Sandra Harding, pareiškusi, kad Izaoko Niutono veikalas Principia mathematica yra ne kas kitą o „prievartautojo vadovas“.

Už kiekvieno akivaizdžiai logiško, įrodymais pagrįsto teiginio slypi noras dominuoti. Tai centrinis postmodernizmo argumentas, kuris per pastaruosius 20 ar 30 metų karaliavo laisvųjų menų fakultetuose. Kiekvienam postmodernizmo dvasia išauklėtam žmogui sunku įsitraukti į racionalius argumentus, nes pirmasis jo atsakymas į priešingą nuomonę bus „jis tiesiog siekia dominuoti“. Kitaip tariant, jis yra heiteris.

Moralinis reliatyvizmas. Kaip filosofija, reliatyvizmas save paneigia. Teiginys, „nėra jokios tiesos“, gali būti teisingas tik jei nėra jokios tiesos, išskyrus tai, kad „nėra jokios tiesos“. Tačiau reliatyvizmo privalumas yra tai, kad juo vadovautis yra gana lengva. Jei jūsų oponentas teigia, kad kai kurie dalykai yra objektyviai teisingi (pvz., kad transseksualumas yra moraliai ir fiziškai žalingas), žymiai lengviau jį pavadinti neapykantos kurstytoju, nei aiškintis kas iš tikrųjų yra ar nėra teisinga. […]

Amerikiečių filosofas Ričardas Rorty‘is buvo pagrindinis moralinio reliatyvizmo teoretikas. Jis tikėjo, kad visuomenė be tvirtų įsitikinimų būtų taikesnė ir labiau civilizuota. Tai ką matome, atrodo, visiškai prieštarauja jo požiūriui. Kai žmonės nesitiki pamatyti tiesos švyturio, juos mėto aistrų ir manijų bangos.

Politika apie mane, mane, mane. Šiandien, atrodo, vyksta žmonių būrimasis į politizuotas grupes pagal tam tikrą savo asmeninę tapatybę – rasinę, religinę, etninę, seksualinę ar kultūrinę – užuot dalyvavus tradicinėje partijų politikoje. Raktinis žodis čia yra „asmeninę“. Nepritarimas grupės pozicijai tampa asmeniniu užsipuolimu, neapykantos durklu. Klausimai negali būti išspręsti racionaliu pokalbiu, nes tapatybė nėra racionali. Jei politinės diskusijos kelia menamą grėsmę žmogaus asmeniui, natūralus atsakas yra oponento kaltinimas neapykanta.

Tiesa yra geriausias neapykantos priešnuodis. Ne mano tiesa ir tavo tiesa, bet įsitikinimas, kad mes abu galime atrasti tiesą, įrodymų ir dialogo keliu. Kol mes neatsisakysime radikalaus skepsio, ėdančio mūsų politinį diskursą, kaltinimų, tą ar aną (ar jus) esant Hitleriu tik daugės.

Versta iš mercatornet.com.

Y-News

Susiję

Michaelas Cookas 1933333885390450806
item