Lea Singh. Ar išsilavinę ateistai gali išsaugoti mūsų civilizaciją, kaip teigia R. Scrutonas?

Rogeris Scrutonas Rogeris Scrutonas – britų filosofas, pelnęs konservatorių ir liberalų pripažinimą už intelektualumą ir gana neįprasta...

Rogeris Scrutonas
Rogeris Scrutonas – britų filosofas, pelnęs konservatorių ir liberalų pripažinimą už intelektualumą ir gana neįprastas politines pažiūras. Kaip vienas iš nedaugelio konservatyvių akademikų, kairiųjų pažiūrų dominuojančioje akademinėje bendruomenėje, jis spėjo tapti Vakarų civilizacijos vėliavnešiu ar net savotišku Robinzonu Kruzu. Savo knygoje ,,Culture counts“, išleistoje 2007 metais, R. Scrutonas aiškina, kodėl kultūrinis Vakarų pasaulio palikimas yra nepaprastai svarbus lobis, kurį būtina išsaugoti ateities kartoms.

R. Scrutono išvados yra tokios akivaizdžios, kad net nereikia papildomų aiškinimų. Šiandien jo pastangos įrodyti ,,mirusių baltaodžių vyrų“ darbų reikšmę, yra herakliškas darbas, negarantuojantis sėkmės. Nemaža dalis universitetų tapo gabiais apgaulės meistrais, apkraudami studentų tėvus mokesčiais,  didesniais nei iš tikrųjų kainuoja universiteto išlaikymas metams, tačiau tuo pat metu į pasaulį išleisdami stebėtinai apsukrius studentus, kurie daug mieliau renkasi ne Šekspyrą, o feministinę literatūrą, ne Mocartą, o Jay-Z, ne Leonardo da Vincio darbus, o pisuarą.

Tokią sumaištį, teigia R. Scrutonas, sukėlė neomarksistinės filosofijos atstovo prancūzo mąstytojo Michaelio Foucault, laikomo šių dienų Aristoteliu, įtaka humanitariniams mokslams. Filosofas mirė 1984 metais nuo AIDS. Bet jo idėjos vis dar gajos universitetų miesteliuose visame pasaulyje. Jos klaidina studentų kartas, priversdamos išsižadėti klasikinės Vakarų pasaulio muzikos, literatūros, meno, architektūros ir net filosofijos kaip supuvusio seksistinio, rasistinio, elitistinio ir despotiško judėjų-krikščionių palikimo.

Foucault netikėjo tiesa, o tik galia. Jo gyvenimo moto galėtų būti: ,,Tu turi savo tiesą, o aš – savąją“ arba ,,Tiesa yra tokia, kokią ją teigia nugalėtojas“. R. Scrutonas labai taikliai apibūdina tokią santvarką: ,,tamsos kultas“. Foucault reliatyviame pasaulyje žmonės niekada nekreipia dėmesio į tiesą ar kito žmogaus nuomonės pagrįstumą. Vietoj to, studentai yra mokomi įžvelgti daugiau – pastebėti, ką slepia argumentai. Jie labiau koncentruojasi į teigiančiojo žmogaus aplinką ir socialinį kontekstą. Kaip aiškina R. Scrutonas, tokiu atveju svarbiausiu klausimu tampa nebe ,,ką tu sakai?“, bet ,,kur būdamas tu tai sakai?“. Aplinka, kuri supo asmenybę, tampa daug svarbesne, nei pasakyti argumentai, nes, anot Foucault, net ir loginis mąstymas turėtų kelti įtarimą, kadangi jis taip pat gali būti panaudotas kaip prievartos įrankis. 

Pabandykime pritaikyti jo metodą ir pažiūrėti, koks socialinis kontekstas padarė įtaką pačiam Foucault. Šis žmogus – atviras homoseksualas,  nevengęs atsitiktinių santykių ir narkotikų vartojimo. Todėl nieko stebėtino, jog heteroseksualines Vakarų kultūros normas jis vadino atgyvenusiomis ir tironiškomis. Kaip netikintis objektyvia tiesa, Foucault praleido stebėtinai daug laiko ir energijos bandymams filosofiškai sumenkinti ir sunaikinti vienpatystę ir prigimtinę santuoką. Šiam tikslui jis dedikavo ,,seksualumo istorijos“ studijos tritomį. Foucault taip pat kankino mintys apie savęs žalojimą ir savižudybę, pastarąją jis itin liaupsino savo vėlesniuose darbuose.

Paauglių tėvai turėtų būti atidūs: šių dienų universitetų miesteliuose, kuriuose profesoriai yra samdomi konkrečiai tam, jog menkintų „senąsias vertybes, hierarchiją ir socialinę tvarką“ ir atmestų tradicinį mokymą, kurio pagrindas – svarbiausi Vakarų kultūros pasiekimai, Foucault laikomas tėvu ir pranašu. R. Scrutonas vienoje iš savo knygų rašo, jog Foucault Europos kultūros, kaip institucionalizuoto engiančios galios darinio, vizija yra skleidžiama kaip tiesos doktrina tiems studentams, kurie neturi nei kultūrinio, nei religinio pagrindo tam atsispirti.

Ir štai, labai paprastai, R. Scrutonas atskleidžia dvi priemones, kurios, jo manymu, yra efektyvios kovojant su Foucault ,,tamsos kultu“: kultūra ir religija. R. Scrutonas tiki, jog šie du veiksniai suteikia svarbų suvokimą apie gyvenimo prasmę ir ugdo mūsų gebėjimus daryti teisingus sprendimus. Religija šiuo atveju daug svarbesnė, nes kultūra yra kilusi iš religijos. Bet svarbiausia, R. Scrutonas teigia, jog „kultūra gali būti  perduota ir sustiprinta, net jei religija, iš kurios ji kilo, būtų mirusi“.

Atrodo, jog R. Scrutonas tiki, kad geriausia, ką mes galime padaryti, siekdami nugalėti Foucault nihilizmą, tai atkakliai perduoti mūsų tradicinę vakarietišką kultūrą nepaisant to, jog krikščioniška religija patiria agoniją. Už nykstančias tikinčiųjų gretas, ypač elito ir intelektualų tarpe, Scrutonas meta kaltinimus pačiam Foucault.

Gali pasirodyti, jog Scrutonas trokšta religinio Vakarų atgimimo, pastebėdamas ir atkreipdamas dėmesį į viltį teikiančią popiežiaus Jono Pauliaus II ,,kūno teologiją“. Tačiau karštu tikėjimu gyvos krikščionybės sugrąžinimas nėra jo tikslas. Greičiau jis siekia įtikinti mus, jog net ir be religijos galime sustabdyti Vakarų kultūros išnykimą nuo žemės paviršiaus, tačiau tik jei atkakliai laikysimės savo kultūros. „Vakarų kultūra [...] iš tiesų yra [...] kardas, pakeltas mūsų angelo sargo, vadinamo išmintimi, ginant paprastą žmogų ir jo vertybes“. 

Didžioji dalis ,,Culture Counts“ knygos yra skirta paaiškinimams apie tai, kodėl ir kaip kultūrinis išprusimas ugdo mūsų tiesos, grožio ir moralės supratimą ir vertinimą. Scrutonas savo ruožtu atkreipia dėmesį į kultūrinius siekius ir sustoja ties labiausiai jį dominančia kryptimi – muzika. ,,Vakarietiška muzika yra ne tik didžiausias mūsų kultūros pasiekimas, bet ir puiki priemonė bet kuriuo laikotarpiu nustatyti šios kultūros klestėjimo lygį“. Pavyzdžiui, Scrutonas gilinasi į moderniuosius kompozitorius ir išlavintos klausos ugdymo svarbą. Jis korektiškai pasmerkia populiariąją muziką kaip sterilią jėgą, neduodančią jokios naudos, išskyrus pamišimo pojūtį“.

Atsižvelgiant į šiandienos niūrią kultūrinio nuosmukio būklę, įspūdinga yra tai, jog Scrutonas išlieka viltingu. Jis tikisi, jog grožis klasikinėje muzikoje dar gali atgimti: „Aš vis dar įsitikinęs, jog melodijos, harmonijos ir sutartinių sugrąžinimas yra įmanomas, ir jog niūrios postmodernaus orkestro garsų mašinos greitai taps praeitimi“. Scrutonas taip pat pateikia viltingų pavyzdžių apie tradicijų ir grožio sugrąžinimą mene, literatūroje ir architektūroje. 

Tokie pavydžiai, kurie yra Scrutono kultūros gynimo devizai, turėtų mums suteikti daugiau optimizmo ateičiai. Bet turiu prisipažinti, jog mano tikėjimas Vakarų kultūros išlikimu greičiau išblėso, kai pabaigiau skaityti jo knygą. 

Aš neturiu tokių milžiniškų smegenų kaip Rogeris Scrutonas, todėl galbūt kažką praleidau. Bet manęs neįtikino teiginys, jog postkrikščioniška Vakarų kultūra nuo Foucault idėjų gali būti apsaugota vien tik įsikibimu į paveldą. Ar tikrai Bachas, Rembrantas ir Tolstojus gali būti tokie pat veiksmingi kaip Jėzus, stabdant „kultūros išsižadėjimą“? Jie gali šį procesą sulaikyti trumpam, bet ne ilgam. Aš netikiu, jog net labiausiai kultūriškai išprusę ateistai galėtų palaikyti vieningą pasaulėžiūrą ir atsispirti populiariausių tendencijų pagundoms.

Vienas punktas itin išsiskiria. Scrutonas Vakarų kultūros „filosofinio paveldo jėga“ įvardija čekų rašytojus Milaną Kunderą, Vaclavą Havelą ir Ivaną Klimą, kuriems Vakarų kultūra „rėmėsi ne religija, o tik Vakarų civilizacijos idealu ir „rūpesčiu siela“, kurį Platonas įvardina pagrindiniu polio uždaviniu“. 

Šie pavyzdžiai mane šokiravo. Bent jau man sunku išvysti viltį Ivano Klimos, gerai žinomo donžuano, privertusio ilgai kentėti savo žmoną, kūriniuose, o prieš moteris nukreiptos, niūrios Milano Kunderos novelės gali greitai nugramzdinti skaitytoją į depresiją. Ir taip – Vaclavas Havelas buvo įkvepiantis komunistų disidentas, o jo idėjos apie ,,bejėgių galią“ ir ,,gyvenimą tiesoje“ yra vis dar gajos tų žmonių tarpe, kurie susiduria su totalitariniu rėžimu. Bet kas mane, kaip čekę, kuri žavėjosi Havelu komunizmo diktatūros laikais, labiausiai išmušė iš vėžių, buvo tai, kaip jo moralinis kompasas išsiblaškė vos komunizmas žlugo ir Vakarų pasaulis atėjo į Čekijos Respubliką.

Be tvirtų krikščionybės mokymo principų Havelui sunkiai sekėsi priešintis naujajai „žmogaus teisių“ sampratai, kuri įvairių interesų grupių dėka greitai buvo užkelta ant pjedestalo ir tapo kairiųjų judėjimų prieglobsčiu. 2006 metais Havelas pasveikino Čekijos Respublikoje įteisintą vienos lyties partnerystę, sakydamas:

„Aš džiaugiuosi, kad nors ir labai maža persvara, bet šis įstatymas parlamente pagaliau buvo priimtas. Vykusiuose debatuose mane labiausiai suintrigavo ideologijos, kurią gynė krikščionys demokratai ir Klausas, absurdiškumas, įrodinėjant, jog pagrindinis šeimos pranašumas prieš homoseksualias poras yra tas,  kad jos gali susilaukti vaikų. Tokią šeimos koncepciją galima pavadinti tvartu, kuriame bulius apvaisina karvę tam, kad gimtų veršiukas... Tame nėra nieko dvasingo, nieko intelektualaus. Tai grynai materialistinė šeimos koncepcija. Štai kas mane labiausiai nuliūdino debatuose.“

Jei tai geriausi kultūrinių ateistų, gebančių kovoti su barbarizmu ir laikytis mūsų Vakarų moralinio paveldo, pavyzdžiai, kokius Scrutonas gali pateikti, tai kova jau seniai pralaimėta. 

Taigi, ir toliau manau, kad tik grįžtant prie tikro religingo tikėjimo galima išsaugoti mūsų civilizaciją nuo pasidavimo vienai iš dviejų antikrikščioniškų tikėjimo sistemų, kurios veržiasi pro duris: tai Foucault reliatyvistinė kova dėl galios arba islamas, kurį Scrutonas apibūdina kaip ,,besinešiojantį mirtį savo širdyje“. Deja, trečio kelio nėra. Arba vėl buriamės po Kristaus kryžiumi, arba užklojame vėliavą ant Vakarų civilizacijos karsto grojant Mocarto Requiem.

Versta iš 'On Roger Scruton: Can well-cultured atheists save our civilization?'.

Susiję

Lea Singh 1884351324907342391
item