Kun. Robertas Urbonavičius. Gloria, laus et honor

Visas būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė Karali...

Visas būrys pradėjo džiaugsmingai
ir skardžiai šlovinti Dievą už visus
stebuklus, kuriuos jie buvo regėję.
Jie šaukė: „Garbė Karaliui, kuris
ateina Viešpaties vardu! Ramybė
žemėje, šlovė aukštybėse!“
(4 Verbų procesijos antifona)

Pagaliau įžengėme į Didžiąją Savaitę, kuomet vėl iškilmingai ir pamaldžiai minėsime svarbiausius mūsų Išganymo istorijos slėpinius: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Šiandien švenčiame Išganytoją mesijinį įžengimą į Jeruzalę ir kaip tie hebrajų vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose mes trokštame ir norime džiaugsmingai sveikinti mūsų Gelbėtoją ir karalių Karalių bei viešpačių Viešpatį.

Verbų sekmadienio procesija pas mus atkeliavo iš Jeruzalės Bažnyčios, kur ji žinoma jau nuo IV a. Ji prasidėdavo nuo Alyvų kalno ir užsibaigdavo Šventojo Kryžiaus bazilikoje. Jos metu vyskupas jodavo ant asilo, o tikintieji giedodami mojuodavo palmių šakomis. Vakarų Bažnyčioje, palmių šakų šventinimas ir procesija atsirado VIII a. Frankų Bažnyčioje ir ilgainiui prigijo Romos liturgijoje.

Mūsiškė procesija užbaigiama labai prasmingu gestu: atėjus prie uždarų bažnyčios durų, patarnautojas procesijų kryžiaus kotu triskart pabeldžia į duris. Jos iš vidaus atidaromos. Šis ženklas reiškia, jog Kristaus Kryžiumi yra atrakinami Dangaus Vartai ir taip mes įžengiame į Naująją Jeruzalę.

Ps 21, 20 ir 22. Viešpatie, neatitolink nuo manęs savo pagalbos, skubėk man padėti! Gelbėk mane nuo liūto nasrų ir nuo vienaragių ragų saugok mano menkumą. 
Ps 21, 2. Dieve, mano Dieve, pažvelk į mane, kodėl mane apleidai? Mano nuodėmingi žodžiai toli nuo išgelbėjimo.
(Introitas)

Po Procesijos, kunigas apsirengia violetiniais liturginiais rūbais ir prasideda Kristaus Kančios Mišios: Viešpats džiaugsmingai sveikinamas įžengė į Jeruzalę, tačiau greitai šias šlovinimo liaupses pakeitė nuožmus riksmas: ant kryžiaus Jįǃ

Kolektoje Motina Bažnyčia jau apmąsto Kryžiaus slėpinį, dėkodama Visagaliam Dievui, kad Jis savo Sūnuje parodė tinkamiausią nusižeminimo bei meilės pavyzdį, kuriuo turime sekti, jeigu norime pasiekti Prisikėlimo džiaugsmą.

Epistolės skaitinys iš laiško Filipiečiams atskleidžia išganymo slėpinio gelmes: „Kristus Jėzus, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Kristus save nuskurdina, kad mus praturtintų, Jis pasirenka mirtį, kad mes gyventume. Pirmasis Adomas mus įvedė į pražūtį, nes nebuvo paklusnus, o Naujasis Adomas – Jėzus Kristus, savo klusnumu mums padovanojo naują malonės gyvenimą.

Vietoj Evangelijos skaitoma Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Matthǽum (Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Matą) – nuo Alyvų sodo iki Palaidojimo. Motina Bažnyčia trokšta, kad mes ne vien išgirstume ausimis, bet išgyventume širdimis šią Dievo meilės ir žmogaus nedorumo dramą. Judo niekšingumas, Petro bailumas, apaštalų baimingumas, Piloto vangumas, fariziejų suktumas ir romėnų žiaurumas, - visa tai yra būdinga ir mums. Kaip dažnai mes pasirenkame Barabą vietoje Kristaus, kaip dažnai pasiduodame minios (pasaulio) įtakai ir bailiai tylime, kuomet ji šaukia: ant kryžiaus jįǃ

Tegul Viešpaties Kančia sugraudina mūsų širdis ir uždega uolumu Kristui bei Jo Bažnyčiai.

Mano širdis laukia pajuokos ir nelaimės.
Aš laukiu, kad kas nors manęs pasigailėtų,
Bet tokių nėra,
ieškojau, kad kas paguostų, ir neradau.
Jie davė man valgyti tulžies,
 o man ištroškus, girdė mane actu.
(Ofertorijus)

Susiję

Robertas Urbonavičius 5611603846730881822

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

KVIEČIAME ĮSIGYTI

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item