Kun. Gnana Pragash Suresh. Kaip suprasti islamą (I)

 fsspx.lt

Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijos seminariją Ecône, jis buvo 1999 m. birželį įšventintas kunigu ir dirbo Brolijos misijose Šri Lankoje bei Pietų Afrikoje. Versta iš The Angelus, 2001 spalis, p. 5. Korano citatos verstos iš Max Henning, Der Koran. Das heilige Buch des Islam, Heinrich Hugendubel Verl., München, 2003.

Pirmojoje dalyje aprašoma ikiislaminė Arabijos kultūra ir religija bei islamo pradžia. Antrojoje dalyje bus rašoma apie islamo klaidas ir vidinius prieštaravimus. Trečiojoje teksto dalyje - apie islame slypinčią prievartą, Korane aprašytą rojų bei kodėl musulmonai negarbina to paties Dievo kaip krikščionys.

Prieštaravimas nuo Abraomo laikų

Senajame Testamente skaitome, kad Dievo sumanytas šlovingasis atpirkimo planas buvo pradėtas įgyvendinti per Abramą. Su šiuo žmogumi Dievas sudarė amžiną sandorą ir pakeitė jo vardą – jis ėmė vadintis Abraomu, „daugybės tautų tėvu“ (Pr 17, 5). Ši sandora vėliau buvo įvykdyta per vieno iš Abraomo palikuonių Sėklą, žadėtąjį Mesiją.

„Juk parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš vergės, o kitą iš laisvosios“ (Gal 4, 22). Pirmasis jo sūnus Izmaelis gimė iš egiptietės pribuvėjos vardu Hagara. Antras sūnus buvo Izaokas, gimęs iš Abraomo žmonos Saros. Dievo valia Jo sandoros išpildymas buvo pradėtas per Izaoką, laisvosios moters Saros sūnų. Būtent iš Izaoko palikuonių vėliau kilo Mesijas (Pr 17).

Nors Izmaelis buvo pirmas Abraomo sūnus, Dievas savo sandorai išpildyti pasirinko jaunėlį Izaoką. Visi be išimties būsimieji Dievo pranašai ir Mesijas pasirodys tik iš išrinktojo Abraomo sūnaus Izaoko giminės linijos.

Saros ir jos sūnaus Izaoko naudai Hagara ir Izmaelis buvo išvaryti iš Abraomo namų, vadinasi, jie buvo pašalinti iš Izaoko kilmės linijos ir prarado paveldėjimo teisę (Pr 21,10). Dykumose gyvenančios arabų tautos yra, anot Tradicijos, Izmaelio, bet ne Izaoko palikuonys. Taigi, jau tą dieną įvyko didysis skilimas tarp Izmaelio vaikų ir Izaoko vaikų bei Mesijo.

Arabija iki islamo

Musulmonai dažnai įrodinėja, jog islamas ir Koranas (arab. Qur‘an) yra atsiųsti iš dangaus, todėl jų sudaryme negalėjo būti panaudotas joks žemiškos kilmės šaltinis ar medžiaga. Tokia yra išankstinė prielaida – žemiško šaltinio būti negali. Tačiau iš tiesų islamo tikėjimą ir patį Koraną galima visiškai ir pakankamai paaiškinti ikiislamine arabų kultūra, papročiais ir religija.

Archeologiniai ir lingvistiniai tyrimai, vykę nuo antrosios XIX a. pusės, atskleidė gausių faktinių duomenų, įrodančių, kad Mahometas (ar kažkoks kitas asmuo) sukūrė šią religiją ir Koraną iš jau prieš tai arabų kultūroje egzistavusios medžiagos.

Žodžio „islamas“ reikšmė

Pats žodis „islamas“ nebuvo nei iš dangaus apreikštas, nei Mahometo išrastas. Tai arabų kalbos žodis, reiškiantis vyriškumą, apibūdinantis didvyrišką ir narsų kovoje žmogų.

Pradinė žodžio „islamas“ reikšmė nėra „atsidavimas“, kaip visuotinai teigiama. Iš tikrųjų šis žodis reiškė jėgą, būdingą dykumos kariui, kuris net susidūręs su neįmanomais sunkumais, žūtbūt kovoja, vykdydamas savo pareigą.

Gentinis gyvenimas iki islamo atsiradimo

Gentinis ikiislaminės Arabijos visuomenės pobūdis paaiškina daugelį dalykų, randamų šių laikų islame. Pavyzdžiui, su arabų morale puikiai derinosi kitų genčių užpuldinėjimas, siekiant pagrobti turto, žmonų ir vergų, todėl gentys nuolatos viena su kita kariavo. Šios dykumų gentys gyveno pagal įstatymą „akis už akį, dantis už dantį“. Keršto būdavo imamasi dėl kiekvieno tyčinio veiksmo prieš kurį nors genties narį. Prievartinis žmonių ėmimas į vergovę arba moterų grobimas, laikymas hareme ir prievartavimas kada panorėjus buvo laikomas teisingu ir tinkamu dalyku.

Atšiaurus Arabijos klimatas išugdė šiurkščią gentinę visuomenę, kurioje smurtas buvo tapęs gyvenimo norma. Smurtas tebėra būdingas ir mūsų laikų musulmonų bendruomenėms. Įdomu, kad angliškas žodis assassin, „samdytas žudikas, teroristas“ yra arabiškos kilmės žodis. Jis kilęs iš lotynų kalbos žodžio assassinus, perimto iš arabiško žodžio haššašin. Haššašin pažodžiui reiškia „hašišo rūkytojai“ – taip būdavo vadinami musulmonai, kurie rūkydavo hašišą, norėdami sukelti savyje religinį įtūžį prieš žudydami priešus. Į europiečių žodyną jis atėjo per musulmonų sektą, vadinamą „asasinais“, kurie tikėjo, kad Alachas juos pašaukęs žudyti žmones, tai esanti jų šventa pareiga.

Religija iki atsirandant islamui

Arabų kraštų gyventojai daugiausiai buvo animistinės pasaulėjautos. Medžiuose, akmenyse, upėse ir kalnuose gyveno vyriškos bei moteriškos dvasios, kurias jie garbino, jų bijojo. Tikėta, kad gentis apsaugo šventieji akmenys. Kuraišų gentis buvo pasirinkusi juodą akmenį, kurį laikė genties magiškuoju akmeniu ir pastatė jį Kaaboje. Atkeliavę į Kaabos šventovę, žmonės bučiuodavo tą magišką juodąjį akmenį. Neabejotina, kad tai buvo meteoritas, nukritęs iš dangaus ir todėl laikytas dievišku.

Kuraišų gentis, kuriai priklausė ir Mohametas, pasirūpino, kad Kaaba vadinamoje pagoniškoje šventovėje stovėtų stabas kiekvienai religijai. Kaaba arabų kalba reiškia „kubas“; taip pavadinta kubo pavidalo akmeninė šventovė Mekoje, kur buvo garbinami stabai. Šventovėje buvo tikras dievybių „švediškas stalas“ – kiek¬vienas užėjęs galėjo rasti sau ką nors tinkamo. Kaaboje buvo atstovaujama mažiausiai 360 dievų, buvo galima pridėti naują dievybę, jeigu į miestą atvykdavo svetimšalis ir norėdavo garbinti savo dievą, kurio stabo čia dar nebuvo.

Pelningi prekybos keliai ir turtingi karavanai palaikė kultūrinius ryšius tarp Afrikos ir Artimųjų Rytų, Rytų ir Vakarų pasaulių. Todėl nenuostabu, kad Korane yra pasakojimų, kurių kilmė siekia Babilonijos, Egipto, Indijos, Persijos ir Graikijos religinius pasakojimus.

Pagonybės ritualai

Prieš atsiradus Arabijoje islamui, stabmeldžiai arabai mokė, kad kiekvienas tikintysis keliskart per dieną tam tikru nustatytu metu turi nusilenkti ir melstis link Mekos – Arabijos religinio centro su šventove Kaaba. Be to, kiekvienas privalo bent kartą gyvenime nukeliauti į Meką pagarbinti dievus Kaaboje. Atvykęs į Meką, pagonis septynis kartus apibėgdavo Kaabą, pabučiuodavo juodąjį akmenį, o paskui bėgdavo apie mylią į Wadi Mina mėtyti akmenų į šėtoną. Jie taip pat vertino išmaldos davimą ir smerkė lupikavimą. Vieną mėnesį pagal mėnulio kalendorių jie net skyrė pasninkavimui. Visi pripažįsta, kad šie stabmeldiški ritualai sudarė religiją, kurios dvasia savo šeimoje buvo išauklėtas Mahometas.

Tuo metu ėmė vyrauti sabėjų religija, kuri ypač sustiprėjo prieš pat Mahometo laikmetį. Tai buvo astralinė religija, sabėjai garbino dangaus kūnus. Mėnulis laikytas vyriška dievybe, o saulė – moteriška. Drauge jie sukūrė kitas dievybes – žvaigždes. Koranas tai mini Suroje 41:37 ir kitur.

Savo religinius ritualus jie tvarkė pagal mėnulio kalendorių. Pavyzdžiui, pasninko mėnesį nustatydavo pagal mėnulio fazes. Sabėjų pasninkavimo apeigos prasidėdavo pasirodžius pusmėnuliui ir trukdavo iki sekančios fazės. Vėliau ši tradicija buvo priimta kaip vienas iš penkių islamo išminties šulų.

Galiausiai, Arabijoje iki islamo pasireiškė svetimų religijų – judaizmo, Persijos zoroastrizmo, induizmo, budizmo, graikų ir egiptiečių mitologijų, taip pat krikščionybės įtaka. Nenuostabu, kad Korane randami pėdsakai religinių pasakojimų, kurie ištakas galima rasti šiose religijose.

Taigi, islame ir Korane randamose idėjose bei ritualuose galima rasti ikiislaminės kultūros, papročių bei religinio gyvenimo įtaką. Archeologai atskleidė daugybę iki islamo egzistavusio meno pavyzdžių, tarp kurių yra arabų stabų ir kultinių simbolių. Žymiausias yra jau minėtas juodasis akmuo Kaaba Mekoje, seniai tapęs garbinimo objektu.

Islamo pradžia

Nors naujausi radiniai žada, kad netolimoje ateityje istorijos revizionistai tiksliau išnagrinės Mahometo gyvenimą, iki šiol visuotinai manoma, kad būtent Mahometas (570-632 m. po Kr.) yra islamo įsteigėjas. Mahometas gimė Mekoje, Abdullah‘o ir Aminah‘os šeimoje. Ši šeima priklausė kuraišų genčiai, kuri valdė Mekos miestą ir rūpinosi Kaabos ir apie ją besisukančios religinės veiklos priežiūra.

Mahometo tėvas numirė prieš jam gimstant, o motina dar jo jaunystėje. Mahometą pasiuntė gyventi pas turtingus senelius, kurie vėliau jį perdavė turtingo dėdės globai, o jis savo ruožtu – beturčiui dėdei, kuris jį kiek galėdamas auklėjo.

Pasak biografų ir ankstyvosios tradicijos, jaunystės metais Mahometas žymesnių žygių neatliko. Anot senųjų musulmonų pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, jaunasis pagonis Mahometas regėjo įvairias vizijas. Viename pasakojime Mahometas teigia, kad dangiška būtybė perpjovusi jam pilvą, apsukusi vidurius ir vėl užsiuvusi.

Mahometo jaunystė praėjo be didesnių įvykių. Dvidešimt penkerių metų, pirklio našlės paprašytas, jis prižiūrėjo karavaną. Šią 15 metų už jį vyresnę našlę Mahometas vedė. Santuokoje jis gyveno gana laisvą gyvenimą, o jo pareigos apsiribojo prekyba šeimos prekyvietėje turguje.

Keturiasdešimties metų Mahometas dar sykį patyrė viziją. Po to religinio patyrimo jis galutinai pareiškė, kad Al‘lah (arab. Dievas) jį pašaukęs būti pranašu ir apaštalu. Reikia pažymėti, kad arabų religijoje nėra buvimo „pranašu“ ar „apaštalu“ tradicijos.

Pasak musulmonų tradicijų, Mahometui pasirodė Alacho angelas Gabrielius, kad apreikštų Koraną, kurį, kaip buvo manoma, Alachas jau buvo parašęs nuo amžių. Tačiau Mahometui jis buvo apreikštas dalimis. Nėra žmogaus, kuris būtų Korano bendraautorius. Alachas kalba per angelą Gabrielių, o žmogus tėra Korano priėmėjas, bet ne kūrėjas.

Pirmiausia Mahometas papasakojo apie savo pašaukimą šeimai ir draugams. Iš tikrųjų, pirmaisiais atsivertėliais tapo kai kurie jo šeimos nariai. Tačiau netrukus jo misija tapo visiems žinoma, jis tapo gyventojų ir net savo šeimos pajuokos bei priešiškumo objektu. Vienu momentu kilo tokia priešiškumo Mahometui banga, kad Mekos gyventojai apgulė miesto dalį, kurioje jis gyveno.

Norėdamas nuraminti šeimos ir kuraišų genties narius pagonis, jis nusprendė padaryti, jo nuomone, tinkamiausią kompromisą. Jis sutiko, kad visiškai dera melstis ir garbinti tris Alacho dukteris: Al-Lat, Al-Uzza ir Manat. Tai paskatino sukurti žymiąsias „Šėtoniškas eiles“, kuriose Mahometas silpnumo akimirką ir, kaip manoma, šėtono inspiruotas, pasidavė gundymui patenkinti pagonių minias Mekoje (jos buvo įterptos po Suros 53:19). Pasakojimas apie tai, kaip Mahometas laikinai nuramino pagonis – istorijos faktas, patvirtintas Artimųjų Rytų mokslininkų, tiek vakariečių, tiek musulmonų.

Dėl pajuokos ir sparčiai didėjančio priešiškumo Mahometas 622 m. po Kr. pabėgo į Mediną, 250 mylių nuo Mekos nutolusį miestą. Šis įvykis musulmonų vadinamas hidžra ir žymi musulmonų eros bei kalendoriaus pradžią.

Gyvendamas Medinoje, Mahometas planavo ir organizavo savo naujosios religijos skleidimą. Kaip vienintelį veiksmingą metodą, jis pasirinko smurtą Alacho vardu – džihadą. Šis džihadas buvo toks sėkmingas, kad nepaisant daugelio pasipriešinimo atvejų, po Mahometo mirties 632 m. po Kr. pusė arabų pasaulio tapo musulmonais, o iki 750 m. musulmonai nukariavo Persų imperiją ir didelę Bizantijos imperijos dalį. Savo naujos religijos centru Mahometas paskelbė Meką.

Islamo klaidos

Nors galima įrodyti, kad islame daug nelogiškų ir prieštaringų dalykų (plg. Norman L. Geiser & Abdul Saleeb, Answering Islam, Michigan, 1993), čia panagrinėsime tik svarbiausią jo tekstą – Koraną. Kadangi teigiama, kad Koranas yra neklystamas, ir tai laikoma jo apreiškimo įrodymu (plg. Sura 85:21-22), net ir viena Korane atrasta klaida gali tapti pagrindu rimtai tuo suabejoti. Savo pranašavimo pradžioje Mahometas nuolatos griebdavosi Senojo ir Naujojo Testamento Raštų kaip pagrindo ir normos, pagal kuriuos reikėtų vertinti jo mokymą. Jis sakydavo: jeigu norite sužinoti, ar kalbu tiesą, eikite pas Knygos žmones (žydus bei krikščionis) ir paprašykite juos pažvelgti į Raštus, kad išaiškintų, ar tai, ką kalbu, tiesa (Suros 2-13, 16, 17 ir t. t.).

Biblija turi būti etalonas visiems naujiems apreiškimams, įskaitant Koraną. Taip yra grynai chronologiškai – Mahometas pradėjo pranašauti 600 metų po Kristaus. Vadinasi, Koranas atsirado po Naujojo Testamento užbaigimo. Pats Koranas teigia esąs Biblijos tęsinys ir visiškai jam neprieštaraująs (plg. Sura 2:136). Logiškai mąstant, tuo atveju, kai Biblija ir Koranas prieštarauja vienas kitam, nusileisti privalo Koranas, o ne Biblija. Tai ypač teisinga tada, kai Korano tekstas prieštarauja Biblijos tekstui. Musulmonai tiki, kad Bibliją ir Koraną apreiškė tas pats Dievas – Alachas. Taigi, Koranas niekad neturėtų prieštarauti Biblijai, priešingu atveju Alachas prieštarautų pats sau. Musulmonai įrodinėja, jog Koranas turi būti tobulas, kadangi Dievas patikimai išsaugoja savo žodį. Tačiau jeigu Dievas to neužtikrino, kaip jie teigia, Biblijai, kodėl jis turėtų tą padaryti Koranui?

Po šios trumpos įžangos pereisime prie kritiško Korano nagrinėjimo. Kadangi Korane tiek daug problemų, apsiribosime kai kuriomis akivaizdžiausiomis.

Bus daugiau

fsspx.lt