Kun. Gnana Pragash Suresh. Kaip suprasti islamą (III)

fsspx.lt Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijos semi...

fsspx.lt

Kun. Gnana Pragashas Sureshas kilęs iš katalikiškos šeimos Pietų Indijos Madraso provincijoje. Baigęs Šv. Pijaus X brolijos seminariją Ecône, jis buvo 1999 m. birželį įšventintas kunigu ir dirbo Brolijos misijose Šri Lankoje bei Pietų Afrikoje. Versta iš The Angelus, 2001 spalis, p. 5. Korano citatos verstos iš Max Henning, Der Koran. Das heilige Buch des Islam, Heinrich Hugendubel Verl., München, 2003.

Tai trečioji (paskutinė) teksto dalis, kurioje kalbama apie islame slypinčią prievartą, Korane vaizduojamą rojų ir apie tai, kodėl musulmonai negarbina to paties Dievo kaip krikščionys

Pirmojoje dalyje aprašyta ikiislaminė Arabijos kultūra ir religija bei islamo pradžia. Antrojoje teksto dalyje, pateikiamos islamo klaidos ir vidiniai prieštaravimai.

Islamas ir prievarta

Žinomas islamo ekspertas, 50 metų praleidęs Šiaurės Afrikoje, prancūzas kun. Vincentas Serralda savo knygos Le Combat de Mahomet 1999 įžangoje rašo: „Islamas nuolat kariauja, net jei atrodo, jog šypsosi. Savo kare jis siekia sunaikinti krikščionybę. Tai man atskleidė atidus Korano skaitymas. Tą mirtiną kovą norėčiau parodyti prancūzų šeimoms, kurios dar nepatyrė musulmonų priešiškumo ir dar neįtaria, kad imamai šalia jų siekia pasaulinio imperializmo.“

Sura 28:58-59: Ir kiek mes sugriovėme miestų, kurie gyrėsi savo gerove! Ir jų būstuose po jų gyvens tik nedaugelis – mes tapsime jų paveldėtojais! Bet tavo Viešpats nesunaikina jokios bendrijos, kol pirmiau į jos vidurį [angl. vertime – center] nepasiunčia Pasiuntinio, kad jiems praneštų mūsų žinią. Ir sunaikina bendriją tik tuomet, kai jos nariai vykdo nedorybę. (Ši eilutė buvo plačiai komentuojama JAV po teroristų antpuolio 2001 rugsėjo 11 d. prieš Pasaulio Prekybos Centrą Niujorke. Gal ji įkvėpė teroristus?)

Sura 9:5: Kai draudimo mėnesiai praeis, tada žudykit pagonis, kur tik juos rasit, čiupkit juos ir apgulkit juos, išviliokit juos iš visų slėptuvių. Bet jeigu jie atgailaus, pradės melstis ir mokės mokesčius, leiskit jiems eiti, nes Alachas yra atleidžiantis ir gailestingas. (Šią eilutę Korano vertėjas ir islamo teologas Abdullah Yusuf Ali komentuoja taip: „Kai karas tampa neišvengiamas, jį reikia vesti energingai. Anot anglų patarlės, negali kovoti su vaikiškomis pirštinaitėmis. Kariavimas gali įgauti žudynių, pagrobimo, apsiausties, pasalos ir kitų karinių gudrybių formą. Bet ir tuomet kaltoji pusė gali atgailauti ir pasitaisyti, ir jei tai įvyksta, mūsų pareiga yra atleisti ir sudaryti taiką.“ Abdullah Yusuf Ali, The Holy Koran, Amana Corp., MD, 1983)

Sura 8:55-60: Štai, netikėliai, kurie netiki, prieš Alachą yra blogesni nei gyvuliai. Kai su jais sudarai sutartį, jie sutartis kaskart sulaužo ir neturi Dievo baimės. Ir kai juos sučiupsi kare, padaryk juos atbaidymu tiems, kurie juos seka, gal jie supras. (...) Ir tegul netikėliai nemano, kad jie nuo mūsų pabėgs, todėl ginkluokitės prieš juos, kiek tik turit vyrų ir arklių, kad išgąsdintumėt Alacho priešus.

Sura 98:6: Netikintieji tarp Knygos žmonių ir stabmeldžiai tikrai eis į pragaro ugnį, kad ten pasiliktų. Jie yra blogiausi tarp tvarinių.
Sura 8:12-14: Išties, aš siunčiu siaubą į netikėlių širdis. Todėl nukirskit jiems galvas ir nukapokit jiems visus pirštus! Taip, nes jie sukilo prieš Alachą ir Jo Pasiuntinį. Tačiau kas sukyla prieš Alachą ir Jo Pasiuntinį – žiūrėkite, Alachas baudžia griežtai. (...) Netikėliams tikrai paruoštos kančios ugnyje.

Sura 5:33: Išties, teisingas atlygis tiems, kurie kovoja prieš Alachą bei Jo Pasiuntinį ir žemėje kelia pragaištį, bus toks, kad daug iš jų bus nužudyti ar nukryžiuoti, arba kad jiems pakaitomis nukirs rankas ir kojas, arba kad jie bus ištremti iš krašto. Toks jų atlygis čia, o anapus jiems teks skaudi bausmė.

Sura 33:61: Jie [priešai] yra prakeikti! Kur tik jie bus rasti, turi būti sučiupti ir išžudyti.
Sura 9:123: O jūs, kurie tikite! Kovokite prieš netikėlius, kurie jus supa, ir leiskite pajusti jūsų tvirtumą. Ir žinokit, kad Alachas yra su dievobaimingaisiais. 

Musulmonų rojus

Sura 55:46-76: Tam gi, kuris bijojo savo Viešpaties akivaizdos, yra du sodai. Kokias savo Viešpaties geradarybes jūs paneigsite? [Šis klausimas įterpiamas po kiekvienos eilutės] Abu prisodinti medžių. Abiejuose trykšta du šaltiniai. Kiekviename yra kiekvieno vaisiaus dvi rūšys. Jie gulasi ant gultų su apmušalais iš brokato, ir abiejų sodų vaisiai yra po ranka. Ten yra droviai žvelgiančios palydovės, kurių nėra lietęs nei žmogus, nei džinas. Lyg jos būtų rubinai ir koralai. (...) Ten yra geros ir gražios mergelės (al-hur), gerai saugomos palapinėse, kurių nėra lietęs nei žmogus, nei džinas. Jos guli ant žalių pagalvių ir gražių kilimų.

Sura 56:15-37: Ant auksu išsiuvinėtų gultų jie atsigula, vienas priešais kitą, iš eilės aptarnaujami visados jaunų berniukų su taurėmis ir ąsočiais ir stiklinėmis, pripiltomis iš tekančio šaltinio. Nuo jo jie negaus galvos skausmo ir neapsvaigs. Ir rinktinių vaisių [yra ten], ir paukščių mėsos, kurios tik jie trokšta, ir mergelių, panašių į paslėptus perlus, kaip atlygio už jų darbus. Jie negirdi ten tuščių plepalų ir nieko nuodėmingo, vien tik žodžius: „Ramybė, ramybė“. (...) Po bespygliu lotosu, po išsikerojusiais bananais, ilgame šešėlyje, prie trykštančio vandens, su gausybe vaisių, nesibaigiančių ir nuolat pasiekiamų, ir su puikiomis palydovėmis. Štai, Mes nuostabiu sutvėrimu atstatėme [jų nekaltybę] ir padarėme jas mergelėmis, mielomis bendraamžėmis.

Sura 76:13-21: Ir Jis atlygins už jų tvirtumą sodu ir šilku. Ten jie atsirems į pagalves ir ten nepatirs nei saulės, nei geliančio šalčio. Nes šešėliai bus arti ir vynuogės kabės žemai virš jų. Ir jie ims indus iš sidabro bei taures lyg iš krištolo, iš sidabro, kurių tūrį jie patys nustatys. Taip pat jie ten gers iš taurės, pagardintos imbierais, iš ten esančio šaltinio, kuris vadinasi Salsabil. Ir juos aptarnaus amžinai jauni berniukai. Jei galėtum juos matyti, palaikytum juos pabertais perlais. Ir kur tu ten bepažiūrėsi, matysi tik palaimą ir didelius turtus. Jie dėvės rūbus iš žalio šilko ir iš brokato ir bus papuošti sidabro segėmis. Ir jų Viešpats duos jiems tyro gėrimo: „Žiūrėkite, tai jūsų atlygis! Atsidėkota už jūsų uolumą!“

Ar mes garbiname tą patį Dievą?

Vatikano II Susirinkimo Konstitucija Lumen Gentium (16) teigia: „Galiausiai įvairiais būdais Dievo tauton įsirikiuoja dar nepriėmusieji Evangelijos. (...) Išganymo planas aprėpia ir išpažįstančiuosius Kūrėją, pirmiausia musulmonus, kurie išpažįsta laikąsi Abraomo tikėjimo ir drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą, teisiantį žmones paskutinę dieną.“

Tačiau musulmonai yra ne „dar nepriėmusieji Evangelijos“, bet ją sąmoningai atmetę. „Dievo tautai“ – Katalikų Bažnyčiai galima priskirti nuoširdžiai ieškančius Dievo pagonis, neturėjusius galimybės išgirsti apie Kristų ir Bažnyčią, t. y., gavusius taip vadinamą „troškimo krikštą“. Tačiau islamas kaip klaidinga religija tam trukdo, tai įmanoma tik kaip išimtis, nepaisant islamo. Formaliai išpažįstantis islamą žmogus negali turėti troškimo išpažinti Švč. Trejybę ar Kristaus dievystę, todėl jokiu būdu negali „įsirikiuoti į Dievo tautą“.

Korane atvirai neigiama Švč. Trejybė ir Kristaus dievystė, nors šios krikščionių tiesos ir suprantamos primityviai:

Sura 3:59: Išties, Jėzus yra priešais Alachą kaip Adomas. Jis sutvėrė jį iš dulkių. Tuo metu Jis tarė jam „Tapk!“, ir jis atsirado.

Sura 9:30: Krikščionys sako: „Kristus yra Alacho [Dievo] sūnus“. Taip kalba jų burna. Jie šneka panašiai kaip netikėliai, buvę prieš juos. Alacho prakeikimas virš jų! [Kituose vertimuose: Alachas tegul juos užmuša] Kaip jie neturi supratimo?!

Sura 5:72–75: Išties yra netikėliai tie, kurie kalba: „Alachas [Dievas] yra Kristus, Marijos sūnus“. Juk Kristus sakė: „Jūs, Izraelio vaikai! Tarnaukite Alachui, mano Viešpačiui ir jūsų Viešpačiui!“ Taigi, kas Alachui prie šono stato dievus, to Alachas neleidžia į rojų, ir jo būstas yra ugnis. Ir nedorėliai neras jokio padėjėjo. Išties yra netikėliai, kurie kalba: „Štai, Alachas yra trečias iš trijų.“ Bet juk nėra kito dievo išskyrus vienintelį Alachą. Jeigu jie neatsisakys savo nuomonės, tada tikrai netikėliai jų tarpe sulauks skaudžios bausmės. (...) Kristus, Marijos sūnus, yra tik Pasiuntinys.

Sura 4:171: O jūs, Knygos žmonės! Neperdėkite savo religijoje ir kalbėkite apie Alachą tik tiesą! Kristus Jėzus, Marijos sūnus, buvo Alacho pasiuntinys ir Jo žodis, Jo siųstas Marijai kartu su siela, kurią Jis sutvėrė. Todėl tikėkite Alachu ir Jo pasiuntiniu ir nesakykite: „Trys“. Atsisakykite to, taip jums bus geriau. Alachas yra vienintelis dievas. Jis yra pernelyg didis, kad turėtų sūnų.
Sura 19:35: Alachui yra neįmanoma pradėti Sūnų.

Konstitucija nepaiso esminio skirtumo tarp natūralaus, filosofinio ir antgamtinio, religinio Dievo pažinimo. Žinoma, bet kuris išmintingas žmogus, ir musulmonas gali natūraliai iš tvarinių suvokti, kad turi būti vienas asmeninis Dievas – visų daiktų Kūrėjas, atlyginantis už gėrį ir blogį. Toks suvokimas gali pažadinti religinį Dievo ieškojimą. Tačiau judaizmas, krikščionybė, islamas tiki ne į visiems bendrą abstraktų filosofų Dievą, o į konkrečią dievybę, kuri antgamtiškai apsireiškia ir pasako, kokia ji yra ir kokia jos valia. Tikrasis, realiai egzistuojantis Dievas yra save apreiškiantis per Jėzų Kristų kaip triasmenis, ir tai yra krikščionių Dievas, su kuriuo užmezgamas religinis ryšys tikėjimu, malda, auka. Judaizmo išpažinėjų Dievo, kuris būtų neapsireiškęs per Kristų, ar musulmonų Alacho, kuris neva apsireiškė Mohametui ir paneigė Švč. Trejybę bei Kristaus dievystę, paprasčiausiai nėra. Todėl teiginys, kad musulmonai „drauge su mumis garbina vienatinį gailestingą Dievą“ yra fundamentaliai klaidingas. Alachas yra arba Mohameto išgalvota būtybė, arba jam realiai apsireiškusi okultinė jėga, kurią krikščionys vadina velniu.

Vatikano II Susirinkimo Deklaracijoje Nostra aetate (3) skaitome: „Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas taip mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku. Nors amžių eigoje tarp krikščionių ir musulmonų buvo kilę nemaža nesantaikos ir priešiškumo, Šventasis Sinodas ragina visus, pamiršus praeitį, stengtis vienas kitą nuoširdžiai suprasti ir bendromis jėgomis saugoti bei nešti visiems žmonėms socialinį teisingumą, moralines gėrybes, taiką bei laisvę.“

Bažnyčia gerbia visus žmones, bet ne dėl jų klaidos. Musulmonai garbina dievą Alachą, kuris nėra tikrasis krikščionių Dievas. Siejimasis su Abraomu ir Jėzumi islamui naudingas tik apologetinėje kovoje su „Knygos žmonėmis“ – žydais ir krikščionimis. Jie „vertina moralų gyvenimą“, tačiau islamas juos veda į natūraliai moralei priešingą daugpatystę, moters žeminimą, neapykantą ir prievartą prieš kitatikius, vergovę. Religijos esminis tikslas yra ne „nešti žmonėms socialinį teisingumą“, o išganyti sielas amžinybei – čia bendradarbiavimas su islamu neįmanomas, ir tai atsispindi istorijoje. O bendra natūrali veikla „taikos ir laisvės“ labui yra praktiškai neįmanoma, nes iš esmės skiriasi krikščionių ir musulmonų požiūris į socialinį teisingumą, taiką ir laisvę. Tarpreliginis dialogas puoselėja akivaizdžiai neįgyvendinamą utopiją ir tik prisideda prie religinio indiferentizmo plitimo.

Šv. Tomas Akvinietis apie islamą

Suma prieš pagonis, I, c. 6, 2-3.

Nuostabus pasaulio atsivertimo į krikščionių tikėjimą ženklas yra aiškiausias iš praeities ženklų ir jo toliau įrodinėti nereikia, nes savo padariniais yra akivaizdus. Juk būtų iš visų nuostabių ženklų nuostabiausias, jeigu pasaulis būtų paprastų ir nekilmingų žmonių paskatintas tikėti tokiais neįtikėtinais, tokiais sunkiais atlikti ir tokiais net vilčiai nepasiekiamais dalykais, nors tikėjimo tiesai patvirtinti ir mūsų laikais Dievas nenustojo daryti stebuklų per savo šventuosius.

Tačiau tie, kurie įkūrė klaidatikių sektas, ėjo priešinga linkme: pavyzdžiui, Mahometas suviliojo liaudį žadėdamas kūno malonumus, kurių trokšti žmones skatina kūno geidulingumas. Atpalaiduodamas kūno malonumų vadeles, jis mokė ir tuos pažadus atitinkančių taisyklių, kurioms kūniški žmonės, aišku, negali nepaklusti. Taip pat jis pateikė tik tokius tiesos įrodymus, kuriuos kiekvienas vidutinės išminties žmogus savo prigimtinėmis galiomis geba suprasti: be to, tiesas, kurių mokė, atskiedė daugybe pasakų ir melagingiausių doktrinų. Taip pat jis nepateikė jokių antgamtiškai sukurtų ženklų, kurie vieninteliai gali rodyti dieviškąjį įkvėpimą, kai matomas darbas, galintis priklausyti tik Dievui, atskleidžia neregimą dieviškąjį tiesos mokytojo įkvėpimą, bet pasakė esąs siųstas ginklo jėga – tai plėšikų ir tironų ženklas. Be to, iš pat pradžių visi Dievo ir žmonių reikalus išmanantys išminčiai juo nepatikėjo, bet visiškai nieko apie dieviškąją doktriną nežinantys, dykumose klajojantys sužvėrėję žmonės, kurių gausa remdamasis ginklo jėga jis privertė kitus žmones paklusti jo įstatymui. Taip pat apie jį neliudija nė viena praeities pranašų dieviškųjų pranašysčių. Maža to, savo prasimanymais jis iškreipė visas Senojo ir Naujojo Testamento tiesas, kas aišku kiekvienam, žinančiam jo įstatymą. Todėl draudimas skaityti Senojo ir Naujojo Testamento knygas buvo gudrus jo sprendimas, trukdantis sekėjams išsiaiškinti melą. Dėl viso to aišku, kad tie, kurie priima jo skelbiamą tikėjimą, tiki lengvabūdiškai.

Pabaiga

Susiję

Religija 2986191454397139667
item