Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Mes matėme Viešpatį!

Kuris iš mūsų nesame turėję tikėjimo abejonių? Visi esame panašūs į apaštalą Tomą – norėtume tiesiog fiziškai prisiliesti prie Viešpaties, nes antraip, atrodo, abejonių neatsikratysime. Kai visi Tomo draugai kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“, abejojančiam apaštalui to buvo per maža. Jis buvo per daug sukrėstas Mokytojo nukryžiavimo, kad galėtų taip lengvai patikėti, jog Jėzus tikrai yra gyvas.

Tomui pasisekė: ne tik draugai paliudijo matę pasirodžiusį Viešpatį, bet ir pats Jėzus pasirodė ir paliepė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.

Visų Jėzaus mokinių tikėjimas buvo susvyravęs. Jėzaus nukryžiavimas buvo siaubingas ir akivaizdus ženklas, kad viskas jau baigta. Tai, ką Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, jog Jėruzalėje jam reikės kentėti ir mirti, bet po to prisikels, išsitrynė iš mokinių atminties – liko tik kruvinos mirties vaizdas. Viskas baigta.

Kai į ano meto įvykius žvelgiame iš tolimos perspektyvos, aišku, kad apaštalai egzamino neišlaikė. Gal ir gerai, kad jie neišlaikė tikėjimo, nes, kai mes paskęstame tikėjimo abejonėse, galime bent tuo save paguosti: jei apaštalai tris metus su Jėzumi vaikščioję ir buvę daugybės stebuklų liudininkais , galėjo suabejoti ir išsibėgioti, tai juo labiau nereikia stebėtis dėl tų abejonių, kurios laikas nuo laiko aplanko ir mus.

Atvelykio sekmadienį šv. Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Pasirodęs savo mokiniams Jėzus nepriekaištavo, kodėl jie išsigando ir pabėgo nuo kryžiaus, bet tarsi nieko nebūtų nutikę, palinkėjo ramybės ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite,- sulaikytos“. Tomui gi paliepė net paliesti jo žaizdas ir daugiau neabejoti jo prisikėlimu.

Toks Jėzaus elgesys liudija apie begalinį Dievo Gailestingumą. Jis didesnis už mūsų neišmanymą, abejones ir net už mūsų nuodėmes. Kaip gera, kad mes turime tokį Viešpatį, kuris mus pasitinka, kai atsiduriame gyvenimo kryžkelėse. Pasitinka ir nepriekaištauja, kad buvome silpni ir daug kur klydome.

Patyrę tokį didelį Dievo gailestingumą apaštalai taps Jėzaus prisikėlimo liudytojais. Jų liudijimo rezultatai greitai tapo matomi Jėruzalėje: „augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“. Po dviejų tūkstančių metų tas būrys tapo milžiniškas – šiandien tikintys į Jėzų Kristų žmonės skaičiuojami ne milijonais, bet milijardais.

Apaštalų tikėjimą sukrėtė Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Dabarties tikinčiojo žmogaus tikėjimą gali sukrėsti asmeninė didelė kančia ir mirties kultūra, kai aplinkui matome žmones, tikinčius į pinigus, į krepšinį, bet netikinčius į tai, ko negali paliesti ranka. Jeigu mes, kaip Tomas, galėtume Viešpatį paliesti ranka, tai jau nebūtų tikėjimas, bet žinojimas. Tikėjimui fizinis palietimas nėra reikalingas, bet pakanka sąžiningo liudijimo ir mes tą liudijimą turime.

Katalikų Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų liudijimo pamato. Tikėjimo išpažinime kalbame: „Tikiu vieną, šventą, apaštalinę Bažnyčią“. Jėzaus mokinai matė, liudijo ir už savo liudijimą mirė kankinių mirtimi. Šis Apaštalų liudijimas surašytas Evangelijų, Apaštalų darbų ir Apreiškimo knygose ir neiškraipytas pasiekė mūsų laikus. Šias knygas mes turime, jas skaitome ir jų pagalba prisiliečiame prie Jėzaus asmens bei mokymo. Mūsų misija yra toliau nešti šį apaštalų mokymą bei liudijimą.