Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Kryžiaus logika

Šv. Bernardas apie kryžių pasakė: „Tai yra mūsų logika“. Tai prisikėlimo logika - kelias, vedantis į gyvenimo pilnatvę. Prieš Velykas kelis kartus – Verbų sekmadienį ir Didįjį Penktadienį – Mišiose yra skaitoma Kristaus kančios istorija, kuri pasakoja apie šią kryžiaus logiką.

Kristaus kančios istorijoje pro mūsų akis praslenka vaizdai: Jėzaus mirtina baimė Alyvų kalne, Judo išdavystė, Jėzaus pasmerkimas, kelias į Golgotą ir mirtis ant kryžiaus. Klausomės prie kryžiaus prikalto Jėzaus žodžių - nuo pirmojo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ iki paskutiniojo: „Atlikta“ - ir suvokiame, jog čia vyksta kažkas, kas asmeniškai paliečia kiekvieną žmogų. Nė vienas negalime praeiti pro šalį abejingas, nes visi esame nusidėjėliai, ir už mus buvo pralietas Dievo Sūnaus kraujas. Jėzaus kančia įtaigiai kalba apie Dievo meilę kiekvienam žmogui, nors jis būtų pats didžiausias nusidėjėlis. 

Kristaus kančios istorijoje sutinkame įvairiausių žmonių - nuo tirono Erodo iki miniažmogių, reikalaujančių nukryžiuoti Jėzų. Kiekvieno iš jų elgesys yra pamoka, kaip turime ir neturime elgtis išbandymų metu.

Judas išdavė savo Mokytoją – šitaip mokinys atsilygino tam, kuris jį mylėjo ir pakvietė į artimiausių draugų būrį. Galime tik spėlioti, kas pastūmėjo šį mokinį į didelę niekšystę: aišku tiek, kad meilę Mokytojui jis tikrai buvo praradęs. Už išdavystę gavo trisdešimt sidabrinių, kurie amžiams liko simboliu kiekvienos nuodėmės, kai Jėzų iškeičiame į niekingą naudą ar malonumą.

Kitas mokinys Petras išsigynė savo Mokytojo. Savisaugos instinktas buvo stipresnis už dar netobulą meilę, plazdėjusią žvejo širdyje, ir pavojaus akivaizdoje jis bailiai pasitraukė į šalį. Dar jis nebuvo supratęs kryžiaus logikos. Šitaip atsitinka visuomet, kai žmogus, jausdamas grėsmę, suabejoja, ar verta stovėti tiesos ir teisingumo pusėje. Kūniškoji prigimtis visuomet lenkia žmogų rinktis saugesnę pusę, kur nėra pavojaus ir kančios, tačiau žmogaus didybė slypi kitokiame pasirinkime. Geriausi Jėzaus sekėjai per tūkstantmečius rinkdavosi Kristų, nors reikėdavo prisiimti jo kryžių.

Kristaus kančios istorijoje labai apgailėtinai atrodė minios žmonės. Jie šaukė: „Ant kryžiaus jį!“, reikalavo nukryžiuoti patį didžiausią žmonijos geradarį. Be abejo, šioje minioje ne visi buvo tokie pikti, bet tie tylėjo. Ar šie minios žmonės neprimena visų, tik instinktais besivadovaujančių žmonių, kuriems nerūpi nei tiesa, nei padorumas, kurie už lėkštę lęšienės, kaip tas Ezavas, gali parduoti net tai, kas žmogaus gyvenime yra brangiausia: Dievą, laisvę ar Tėvynę.

Švč. Mergelė Marija garbingai išlaikė kančios egzaminą: Ji nė žingsnio nepasitraukė nuo kenčiančio Sūnaus. Ar nepanašios į Mariją mūsų motinos, pakeliančios daug kančios dėl savo vaikų, nors šitie ir nebūna panašūs į Jėzų.

Dievo apreiškimo metu Marija sutiko būti bendradarbe žmonijos gelbėjimo misijoje, tačiau jai nebuvo apreikšta, kiek daug kainuos jos sutikimas: „Tebūnie man, kaip tu pasakei“. Panašiai ir mes, per krikštą pažadėję Dievui savo ištikimybę, turime būti pasiruošę pereiti bet kokių išbandymų kelią.

Gražiausias žmogus yra tuomet, kai jis stovi savo idealų aukštumoje, nors aplinkui rėkia pikta minia ir, atrodo, dreba žemė. Marija tokia buvo ir tokia liko amžiams, kad mes, silpni žmonės, abejonių, sunkumų ir kančios akivaizdoje galėtume žvelgti ne tik į Jėzų, bet ir į Mariją – mūsų atstovę po Kristaus kryžiumi.