Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Dievas tyliai rašo

Penktąjį gavėnios sekmadienį Evangelija (Jn 8,1-11) pristato būrį nesimpatiškų, veidmainyste ir klastingumu alsuojančių tipų. Jie save laikė teisuoliais, galinčiais visus, tame tarpe ir Jėzų, tik smerkti. Jėzus juos vadino pabaltintais karstais, kurių viduje – puvėsiai. Jie atstovauja visus neprisikėlusius iš nuodėmių žmones.

Dievo žodis skatina ne atrodyti, bet būti teisiais, o tokiais, kaip teigia apaštalas Paulius, tampama tik atsižadant senojo žmogaus gyvenimo būdo ir apsivelkant „nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (plg. Ef 4,22-24).

Pranašas Izaijas Dievo vardu ragina: „Daugiau negalvokite apie tai, kas buvo, nežiūrėkite, kas praėjo! Štai aš kuriu nauja!“ (Iz 43,19) Sena yra tai, kas nuodėminga, kas žmogų pavergia ir atskiria nuo Dievo. Nauja – kas išlaisvina ir leidžia mūsų sieloje sušviesti Kristaus veidui.

Apaštalas Paulius pats išgyvenęs šį perėjimą iš seno į naują sušunka: „Aš visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų“ (Fil 3,8-9).

Tačiau be Dievo pagalbos mes esame nepajėgūs susikurti savyje tą naują žmogų. Panašiai kaip izraelitams reikėjo Dievo pagalbos, kad pereitų jūrą, taip mes visi esame reikalingi Dievo, kuris vienintelis „per jūrą nutiesia kelią, per galingus vandenis padaro taką“ (Iz 43,16), Kaip tai vyksta, pasakoja šio sekmadienio Evangelija.

Jėzui mokant žmones apie Dievo karalystę, fariziejai atitempė pas jį nusidėjusią moterį. Jiems nerūpėjo šios moters ateitis; maža to, jie tik sukūrė planą pasitelkti šią nusidėjusią moterį ir sukompromituoti Galilėjos Mokytoją. Fariziejams didžiausias kliuvinys buvo ne nusidėjusi moteris, bet pats Jėzus.

Turbūt pats pragaro kunigaikštis pakišo mintį, kaip žmonių akyse suniekinti Jėzų. Planas genialus: ar Jėzus pasmerks, ar pasigailės moters, jis vis tiek liks kaltas. Jėzus suprato fariziejų klastą, tačiau jam buvo brangi ne tik ši nusidėjusi moteris, bet ir ją atitempę pikti teisuoliai. Ką darys Jėzus, kad moteris patirtų Dievo gailestingumą, o teisuoliai – bent susimąstytų dėl savo nedoro elgesio?

Evangelistas pastebi: „Jėzus pasilenkęs ėmė pirštu rašyti ant žemės“ (Jn 8,6), tuo tarpu fariziejai nekantriai laukė, ką Mokytojas pasakys apie šią moterį. Po kurio laiko Jėzus atsitiesė ir tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį“, ir vėl pasilenkęs rašė ant žemės.

Svarbus evangelisto pastebėjimas apie tylintį ir ant žemės kažką rašantį Jėzų. Dievas tyliai rašo ant mūsų širdies žemės. Dievo rašymas – tai beldimasis į žmogaus širdį – kvietimas prieš nuteisiant kitą pasitikrinti, koks esi tu pats. Dievas suranda įvairiausių būdų pasibelsti į žmogaus širdį ir pažadinti keltis iš nuodėmių. Dažniausiai tai būna tylūs, vos girdimi sąžinės priekaištai, kad jau gana blogai elgtis.

Kai kurie Dievo žodžio aiškintojai mano, kad Jėzus ant žemės rašė fariziejų nuodėmes. Iš tikrųjų piktų fariziejų negalėjo nedominti, ką Jėzus rašė tuo metu, kai jie primygtinai vertė jį kuo skubiau atsakyti, ir pamatę, kad jis kiaurai juos permato, vienas po kito pasišalino. Liko tik Jėzus ir iš baimės virpanti moteris.

Jėzus nepasmerkė moters, tačiau ir nepasakė: eik ir toliau lik tokia, kokia buvai. Jėzus pasakė: „Ir aš tavęs nepasmerksiu, tik eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 6,11).

Šį Dievo sprendimą mes išgirstame kiekvieną kartą, kai nusižeminę išpažįstame savo kaltes ir patiriame Dievo gailestingumą. Mes visi daug kartų esame jį patyrę ir už tai dėkokime Dievui. Tačiau neužmirškime, kad Dievo žodis kviečia nebūti kitus smerkiančiais teisuoliais, bet dažniau žvelgti į savo širdį ir matyti, ką joje Dievas tyliai rašo.