Almantas Stankūnas. Politikų suklupimai ir tikėjimas – pagal ką rinksimės?

Asmeninio archyvo nuotrauka

Politikai:

- žada būti sąžiningi, bet pakliūna į vis naujus korupcijos, melo ir apgavysčių skandalus;

- susirūpina vaikų saugumu, bet sužaloja vaikus, be reikalo leisdami atskirti juos nuo tėvų;

- rūpinasi seksualinėmis mažumomis, bet suglumina vaikus dėl jų lytiškumo, o daugumą apšaukia homofobais už prigimtinės šeimos gynimą;

- skelbiasi besirūpinantys Lietuvos saugumu, bet trokšta atiduoti įstatymų leidimą svetimiesiems ir ištirpdyti Lietuvą pasaulyje;

- dejuoja dėl didžiulės socialinės atskirties, bet mažina mokesčius turtingiesiems;

- smerkia žudymą, bet nesirūpina negimusios gyvybės apsauga, o senesniesiems perša mintį apie savanoriško išėjimo iš šio pasaulio tariamą gėrį ir naudą;

- kviečia piliečius būti aktyvius ir sąmoningus, bet nenori jiems duoti realios savivaldos ir visaip trukdo surengti piliečių inicijuotus referendumus;

- skelbiasi mylintys gamtą, bet leidžia neatsakingai kirsti miškus.

Sąrašą galime tęsti ir tęsti. Todėl esame pasipiktinę ir prieš kiekvienus rinkimus viliamės sulaukti naujų gelbėtojų, kurie bus išmintingi, teisingi ir iš tiesų atstovaus mūsų interesams. Tik kaip atpažinti, kurie gelbėtojai yra tikri, o kurie – apsišaukėliai arba aklieji, pasišovę mus pravesti pavojingais kalnų takais?

Prieš du tūkstančius metų buvo pasakyta: medžius pažinsite iš vaisių – geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų. Ar išmokome atpažinti? Apie kai kuriuos sakome: jis buvo teisusis. Ar tai buvo tik atsitiktinumas, ar logiška žmogaus įsitikinimų ir pasaulėžiūros pasekmė? Krikščionybės žinia ir mokymas apie viską, kas mums rūpi, palietė kiekvieną žmogų ir privertė arba ją rinktis, arba likti abejingiems, arba su ja kovoti. Kiekvieną – įskaitant ir politiką.

Kaip nuoširdžiai tikinčiam krikščioniui politikui gali padėti jo tikėjimas?

Krikščionis žino, kad, net išvengęs čia ir dabar bausmės už vagystes, melą, šmeižtą, apgavystes, neišvengiamai jos susilauks Amžinybėje. Net laikinai užmigdęs sąžinę, su kiekviena diena jis jaučia vis didesnių priekaištų ir nerimą, kol neišpažįsta savo nusikaltimo ir neatlygina skriaudos.

Tikintysis nuolat prisimena Jėzaus kvietimą ir perspėjimą apie tai, kad Jis pats yra su vargstančiaisiais, persekiojamaisiais, kenčiančiaisiais. Todėl neatjauta, abejingumas, sprendimai, leidžiantys dar labiau lobti turtingiesiems vargšų sąskaita, tampa tikinčiam politikui vis sunkesne našta ir vis didesniu sąžinės priekaištu tol, kol jis iš esmės nepakeičia savo nuostatų.

Krikščionims nuolat primenama apie prigimtinės šeimos šventumą ir svarbą, jos viršenybę prieš visuomenės institucijas ir vieną iš svarbiausių ir didžiausių pareigų besąlygiškai mylėti savo šeimos narius ir tinkamai auklėti vaikus. Todėl šis suvokimas, o ne tik psichologijos mokslo atradimai, įvairių tyrimų rezultatai, skatina krikščionį politiką visomis jėgomis ginti šeimas nuo institucijų teroro, vykdomo prisidengiant veidmainišku rūpesčiu dėl vaikų saugumo.

Taip pat ne tik gausūs sociologiniai tyrimai bei ilgametė žmonijos patirtis, bet ir gilus suvokimas apie žmogaus prigimtį ir pašaukimą skatina krikščionis politikus ginti prigimtinės vyro ir moters sukurtos šeimos instituciją nuo griovimo, kai bandoma kaip šeimą įteisinti faktiškai visokius darinius, kuriuos įsigeidžiama kurti, remiantis tik subjektyviais ir trumpalaikiais jausmais ar siekiant juslinių, vis mažiau žmones pasotinančių, malonumų.

Kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir Jam yra be galo brangus. Tai suvokdami tikintys politikai gali gerbti visus žmones, nepaisydami jų įsitikinimų, pasaulėžiūros ir netgi daromų klaidų bei nusikaltimų. Todėl tikinčiajam nereikalinga prievartinė ir netvari tolerancija, skatinanti vienos pasaulėžiūros diktato įvedimą. Pagarba, kylanti dėl prigimtinės kiekvieno žmogaus vertės ir orumo, ne tik leidžia kurti tvarius santykius visuomenėje, bet ir suteikia galimybę konstruktyviai ieškoti tiesos ir sutarimo su kitaip manančiais žmonėmis, atskaitos tašku laikant jau tūkstantmečius žmonijos suvokiamą ir puoselėjamą bendrąjį visuomenės gėrį.

Prigimtinės žmogaus vertės, orumo, jo neišmatuojamai svarbios ir brangios būties tikslo Amžinybėje suvokimas skatina tikintį politiką besąlygiškai ginti žmogaus gyvybę nuo pat jos pradėjimo iki natūralios mirties ir nepasiduoti racionalistiniams laisvamanių siūlymams žudyti negalinčius apsiginti dėl trumpalaikio patogumo ar ekonominės naudos.

Visatos Kūrėjas panoro, kad žmonės kurtų ypač artimą bendrystę šeimose, o šeimos burtųsi į tautas, turinčias savo valstybes. Todėl tikintis politikas supranta neišmatuojamą tautinių valstybių gėrį kiekvienam asmeniui ir gresiančią didžiulę destrukciją kiekvienam žmogui atskirai ir visai žmonijai, jeigu modernizmo vėjų nešami bandysime sukurti betautę, savo protėvių kultūroje neįsišaknijusią, globalią žmonių masę.

Dievas ne tik sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, bet ir davė jam valdyti ir puoselėti visą Žemės planetą su jos nuostabia gamta, augalija ir gyvūnija. Todėl tikintis politikas, o ypač krikščionis, atsiliepdamas į Bažnyčios mokymą, įskaitant ir popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si“, žvelgia į gamtą – miškus, ežerus, upes, augaliją, gyvūniją, žemės gelmių gėrybes – ne tik kaip į ekonominius išteklius, bet kaip į daug didesnį bendrąjį gėrį, kurį privalome puoselėti ir auginti mūsų Kūrėjo pavedimu.

Viešpats sukūrė žmogų ir suteikė jam laisvą valią rinktis tarp to, kas Gera ir kas Bloga, nes tik taip yra galimas besąlygiškas meilės santykis tarp Kūrėjo ir kūrinio. Ši dovana ir pašaukimas kviečia tikintį politiką puoselėti bendruomenių savivaldą, suteikti joms pakankamą laisvę ir atsakomybę kurti ir puoselėti savo aplinką, skatinti žmones kuo daugiau bendrauti tarpusavyje ir imtis bendrų darbų, nelaukiant centrinės valdžios įsikišimo.

Apibendrinant galima teigti, kad giliai tikintis politikas visa savo esybe gali suvokti, kad yra prasminga nesavanaudiškai siekti visuomenei didesnio bendrojo gėrio, nes šis gyvenimas nesibaigia tik kapo duobe ir tėra begalinės meilės, džiaugsmo, ramybės ir tobulos visų žmonių ir Visatos Kūrėjo bendrystės amžinybėje įžanga.

Tai patvirtina ir giliiai tikintys pokario partizanai, Katalikų Bažnyčios Kroniką leidę, viešai tikinčiųjų teises gynę disidentai, išsižadėję savo asmeninės naudos ir netgi rizikavę gyvybe bei sveikata, ruošdami kelią Lietuvos išlaisvinimui ir atgimimui.

Taip rašydamas tikrai nenoriu teigti, kad netikintysis negali priimti teisingų sprendimų. Taip, gali, nes visi turime protą ir sąžinę. Taip pat teisingą pasirinkimą skatina ir sąžiningas realybės priėmimas, įskaitant ir mokslo atradimus. Tačiau žinome, kokios nepastovios yra mūsų mintys, kurias veikia naujos modernios, rojų Žemėje besirengiančios sukurti pasaulėžiūros, ir kaip lengvai galime užmigdyti savo sąžinę racionalizuodami net didžiausius nusikaltimus. Argi mažai eksperimentų buvo atlikta per kelis pastaruosius amžius, kai tikėjimą atmetę režimai rengė masines žudynes ar kitaip žalojo savo valstybių piliečius?

Todėl, dar neįsibėgėjus dabar vykstančių rinkimų batalijoms, puikiai suvokdamas glaudų ryšį tarp gilaus politikų krikščioniško tikėjimo ir bendrojo gėrio puoselėjimo visuomenėje, arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius praėjusių metų pabaigoje su širdgėla ir rūpesčiu konstatavo, kad Lietuvoje neliko nuosekliai krikščioniškomis vertybėmis besiremiančių politinių jėgų.

Ar klausiame politikų apie jų santykį su tikėjimu ir ar tyrinėjame jų subrandintus vaisius? – padarytus darbus, nes tik geri darbai gali patvirtinti tikėjimo tikrumą ir gylį. Ar atrodo tai mums svarbu atiduodant savo balsus per rinkimus?

Taip pat sunku suvokti krikščionių nusišalinimą nuo visuomeninės veiklos, nesidomėjimą politika, nedalyvavimą rinkimuose. Juk taip, drįstu teigti, krikščionys nesilaiko Bažnyčios mokymo, nes neprisideda prie bendrojo gėrio kūrimo, o nebalsuodami, net neįvykdo savo kaip piliečių pareigos. Suprantu, kad ne visi yra pasirengę gilintis į politinių judėjimų programas, kandidatų nuostatas ir savybes. Tačiau visada šalia turime bičiulių, pažįstamų, su kuriais dalinamės panašiomis nuostatomis, pasaulėžiūra, kuriais pasitikime kaip sąžiningais ir garbingais žmonėmis. Todėl visada galime ir netgi privalome paklausti jų nuomonės apie tai, ką vertėtų paremti per artimiausius rinkimus.

Drįsčiau teigti, kad dėl mūsų, krikščionių abejingumo politikai, nesidomėjimo, kas iš politikų, politinių judėjimų geriausiai gali atliepti tikinčiųjų lūkesčius, populiariausi kandidatai į prezidentus, neseniai net nesiteikė atvykti į debatus, kurių tema buvo kandidatų nuostatos, susijusios su krikščionišku mokymu.

Greičiausiai netikintiesiems šis kreipimasis nebus įtikinamas. Tačiau juk didžiuma mūsų yra tikintys – argi taip neatrodė Lietuvoje lankantis popiežiui Pranciškui?

Taigi, jeigu mes, tikintieji, gerai žinosime, kurį politiką ir kodėl reikėtų rinkti, ir nesivaržysime apie tai pasakyti kitiems, argi dauguma nepasirinks to, kas yra geriausia Lietuvai? Argi mūsų, tikinčiųjų, žiburiai turėtų ir toliau smilkti po dangčiu ir neprivalo šviesti visiems – ypač tada, kai renkamės, kam toliau patikėti valstybės valdymą?