Wilfredo-Tómas Commelas y Suárez. Ispanijos Rekonkista – ilgiausias karas

fsspx.lt

Auštant septintajam amžiui po Išganytojo gimimo, Arabijos dykumos glūdumoje pasigirdo šūksnis, kuris pasklis po visą šiaurės Afrikos kraštą: Al‘lah-hu Akbar – „Alachas didis“. Tai Mekos ir Medinos mahometonų genčių tikėjimo išpažinimas. Baigiantis tam pačiam amžiui, pirmųjų Muhamedo pasekėjų vaikaičiai jau stovėjo prie Kartaginos – bizantiečių valdytos Afrikos sostinės – vartų.

698 m. Kartagina krito nuo arabų rankos. Jos miestiečiai – tiksliau tie nelaimingieji, kurie nespėjo pabėgti imperijos laivais į Seutos tvirtovę prie Heraklio stulpų[1] – buvo užmušti arba parduoti į vergiją. Hanibalo[2] miesto vartai buvo sulyginti su žeme.

Imperijos vyriausybė Konstantinopolyje pajuto siaubą. Sirija pietuose taip pat atiteko tam pačiam priešui. Visa Justiniano sukurta krikščioniškoji imperija kaip smėlio pilis griuvo nuo arabų potvynio.

Būtent tokiais istorijos momentais iškyla paviršiun tikroji žmogaus vertė. Žmonės, kurie ramesniais laikais nugyventų nepastebimą gyvenimą, pavojaus laikais pakyla į heroizmo aukštybes, o kiti žmonės sulaužo ištikimybę ir nusisuka nuo visko, ką kitomis aplinkybėmis vadintų šventu.

Šioje pastarojoje judų draugijoje mes randame ir grafą Julianą, Seutos valdytoją. Kritus Kartaginai, imperijos valdžia suteikė jam Afrikos egzarcho vardą – popierinį titulą, kuris davė jam teisinę galią vadovauti palūžusiems Afrikos armijų kariams.

Grafas, puikiai suvokdamas įvykių tėkmę, paskubėjo užsitikrinti sau ateitį. Vedamas žemų instinktų, būdingų niekšams, jis surengė keletą slaptų susitikimų su sau lygiu pareigūnu, maurų[3] Afrikos valdytoju Musa ibn Nusairu, siekdamas užmegzti politinius ryšius, kurie būtų naudingi ateityje.

Kitoje Viduržemio jūros pusėje, Ispanijoje, mirė karalius Witiza. Gotų[4] Ispanijoje, kaip ir daugelyje to meto krikščionių karalysčių, visi šalies kilmingieji, mirus karaliui, vykdavo į sostinę ir rinkdavo įpėdinį. Kandidatas į sostą paprastai buvo renkamas iš karaliaus šeimos, bet ne visada iš jos. Šį kartą Ispanijos bajorai griebėsi paieškų už karaliaus šeimos ribų ir išrinko didiką vardu Rodrigo.

Šis nepasitikėjimas jų sugebėjimu valdyti įžeidė Witizos sūnų išdidumą. Jie kreipėsi į grafą Julianą, siūlydami planą jėga atimti iš Rodrigo tai, ką gotų teisė taip aiškiai jam suteikė. Kaip vagys jie visi trys susitiko naktį, tamsos priedangoje, ir ėmė kurti planą, kuris išpildytų jų troškimus. Kai jų susitikimas pasibaigė, daugelio Ispanijos katalikų kartų likimas buvo nulemtas ir istorijos tėkmė nukreipta daugiau nei septyniems šimtams metų. Jų planas buvo pakviesti dykumos pranašo armijas persikelti per vandenis prie Heraklio stulpų iš Seutos. Kai tik jie bus Ispanijos žemėje, jie vadovaus kampanijai, kuri parklupdys Rodrigo su visais jo kilmingaisiais pasekėjais. Už tai arabai gaus atlyginimą – titulus, žemes ir pinigus, atimtus iš jų aukų.

Grįžęs į savo valdas, Afrikos egzarchas susitiko su Musa ir nupasakojo jam galimybę užimti Ispaniją islamui, o per Ispaniją – ir visą Vakarų Europą. Siekdamas parodyti savo gerą valią, egzarchas sulaužė priesaiką savo imperatoriui ir savo Dievui, sutikdamas atsižadėti katalikų tikėjimo ir priimti Muhamedo teisę bei sultono valdžią. Eidamas šiuo keliu iki galo, jis dalyvaus planuojamame įsiveržime į gotų karalystę. Šio savo žodžio jis laikėsi ir su įkarščiu dalyvavo žygyje. Jo naujieji valdovai apipylė jį titulais ir gėrybėmis gausiau, negu jam būtų galėjusi duoti vaiduokliu virstanti Romėnų imperija. Iš tiesų, gerajam grafui dabar buvo laikas atsakyti į mūsų Viešpaties klausimą: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 25).

Saulė kilo virš žalių Elviros kalvų 711 m. balandžio 27 d. rytą taip pat, kaip ji kilo jau tiek daug rytmečių iki tos lemtingos dienos. Kitoje pusėje sąsiaurio, skyrusio Afriką nuo Europos, kryžių jau išstūmė islamo pusmėnulis. Tik prieš keletą dienų Julianas tapo jo naujausiu atsivertėliu ir atidavė Musai Seutos tvirtovę kartu su vyrais ir moterimis, kurie susibūrė į jį prieš kelis metus, ieškodami prieglobsčio nuo islamo rykštės.

Dabar musulmonas Julianas, buvęs Afrikos egzarchas, stovėjo pasiruošęs įteikti Iberiją sultonui. Vadovauti persikėlimui į Ispaniją Musa pasirinko savo karo vadą Tariką. Tarikas išsilaipino ant uolos, kuri nuo tol visiems laikams gavo jo vardą – Gibraltar, Jud al Tariq – Tariko kalnas. Niekas nepastojo jam kelio, ir visur palei „Saulėtąją pakrantę“ (Costa del Sol) miestai ir kaimai pateko į jo rankas. Karalius Rodrigo, kuris to įsiveržimo metu malšino dar vieną maištą baskų tarpe, veržliai skynėsi kelią į pietus per prieškalnes ir lygumas tos žemės, kuri kažkada taps žinoma kaip Kastilija, kol pasiekė Guadalete upę. Armijos įsikūrė pelkėtame Guadalete slėnyje. Sekantį rytą Rodrigo įjojo į proskyną su geriausiais ir drąsiausiais savo riteriais mūšiui su maurais. Kova buvo arši, bet gotai, kurie per du šimtus metų sušvelnėjo saulėtoje ir ramioje Ispanijoje, negalėjo lygintis su patyrusiomis ir mūšiuose užgrūdintomis islamo armijomis. Riteris po riterio krito į pelkėtą žemę, ir kritiniu momentu išoriniai flangai, vadovaujami senojo karaliaus Witizos giminių, apleido mūšio lauką.

Karalius ir jo vyrai buvo užpulti. Demoralizuoti karaliaus giminių išdavystės ir išsekę nuo ilgos kelionės į pietus, jie pradėjo prarasti savo pozicijas, kol pagaliau Rodrigo gavo mirtiną smūgį. Jo kūnas įkrito į pelkę ir jau niekada nebuvo surastas.

Ispanija sustingo, paralyžiuota tų įvykių, ir apsukrusis Tarikas negaišo laiko įtvirtindamas savo pergalę. Jis bematant leidosi užkariauti pusiasalio. Kordoba buvo pirmasis miestas, kritęs nuo jo rankos, po jos sekė sostinė Toledas. Jo vartai buvo atverti kunigo Oppas, Witizos sūnaus, kuris galėjo asmeniškai pasveikinti atvykusius naujus Ispanijos valdovus. Ispanijos primas ir Toledo arkivyskupas pabėgo į Italiją, ir Oppas užėmė jo vietą šiose pareigose.

Iš Toledo Tariko pajėgos pajudėjo į šiaurę, sistemingai atakuodamos svarbiausias gyvenvietes, žudydamos daugybę gotų. Daugelyje miestų žydai atidarydavo vartus maurų armijoms, siekdami laimėti sau priimtinesnę padėtį naujojoje valstybėje. Ši žydų išdavystė nebuvo pamiršta ir po 1492 m., kai Tariko ir jo padermės palikuonys buvo galutinai išstumti iš Iberijos pusiasalio.

Sekantį pavasarį Musa, įvertinęs Tariko žygio sėkmę, persikėlė pats, vesdamas 15 000 arabų kariuomenę. Pirmasis miestas, tekęs Afrikos viešpačiui, buvo Sevilija. Kaip ir daugelyje kitų miestų, čia taip pat žydai, įsižeidę dėl elgesio su jais valdant gotams, atvėrė didžiuosius miesto vartus, džiaugsmingai pasitikdami savo naujuosius valdovus.

Po Sevilijos krito Antequera. Ją per vieną mėnesį pasekė Elvira, Alikantė ir Kartagena. 710 m. gegužę Musa ir 15 000 jo maurų užgrobė Portugaliją. Vestgotų vyriausybės likučiai susibūrė Meridijos mieste, švenčiausiame gotų mieste, kur Ispanijos karaliai duodavo karūnacijos priesaikas ir būdavo konsekruojami.

Birželio 30 d. Meridija krito. Kiekvienas įgalus vyras buvo nukirsdintas. Visos be išimties bažnyčios buvo apiplėštos ir sudegintos, o likusieji gyventojai buvo atiduoti vergovėn. Gražiausi jaunuoliai ir mergaitės buvo nusiųsti kaip trofėjai į Damaską, kad papuoštų sultono haremus ir seralius.

Kritus Meridijai, bet koks pasipriešinimas Musai buvo tik simbolinis. Saragosa, paskutinis didelis miestas, buvo Musos užimtas mažiausiomis pastangomis. 714 m. žiemą Navaros grafas Kasijus paskelbė savo ištikimybę bei priėmė islamą. Jis pats nukeliavo į Damaską pareikšti pagarbos sultonui ir tuo laimėjo sau ir savo palikuonims turimų valdų pripažinimą.

Galisija (sritis š.v. Ispanijoje į š. nuo Portugalijos – red.) taip pat pasidavė, bet, priešingai nei Navaroje, jos valdovai neišdavė savo Tikėjimo. Provincijos valdymas perėjo arabui vardu Munuza, kuris pasirinko provincijos sostine Gijoną Astūrijos pakrantėje.

Ispanijos užkariavimas buvo įvykdytas per tris metus tik su kiek daugiau nei 15 000 vyrų.

Kaip dažnai nutinka krikščioniškų tautų istorijoje, kai viskas atrodo apgaubta tamsos ir neįmanoma pataisyti žmogaus pastangomis, Dievas, istorijos Viešpats, įsuka įvykius ir atverčia žmonių širdis, taip nuostabiai parodydamas savo viešpatavimą.

Fuit homo missus a Deo (Jn 1, 6) – buvo žmogus, pasiųstas Dievo, kurio vardas šį kartą buvo Pelayo, smulkiosios bajorijos sūnus iš Astūrijos regiono (į r. nuo Galisijos – red.) Jis dalyvavo Guadalete mūšyje ir kariavo karaliaus Rodrigo pusėje. Po gotų sutriuškinimo jis nukeliavo į namus ir susitaikė su karaliaus pralaimėjimo pasekmėmis.

717 m., po trijų metų nuo gotų valdymo žlugimo, Pelayo gavo iš Astūrijos valdytojo įsakymą vykti į Kordobą, dabar mauriškosios Ispanijos sostinę, kaip įkaitas už jo vaidmenį Rodrigo vyriausybėje. Kai tik Pelayo buvo išsiųstas, Munuza iškart pagrobė Pelayo seserį, tikrai nepaprasto grožio moterį, ir uždarė savo hareme. Kordoboje Pelayo išgirdo apie savo sesers likimą ir padarė savo lemtingą sprendimą pabėgti – sprendimą, kuris pakeis jo likimą ir kiekvieno ispano likimą iki pat šių dienų. Jis pabėgo ir prasiskynė kelią namo. Pasiekęs namus, jis pašaukė savo kraštiečius nusimesti tikrajam Dievui neištikimų pavergėjų jungą. Nedaug kas jį išgirdo ir jis skubiai bėgo iš vienos vietos į kitą, nes jau anksčiau maurų valdžia pakėlė didelį triukšmą, kad jį sugautų. Jis perplaukė Piloña upę, vos išgelbėdamas savo gyvybę. Jis pasitraukė į gerai pažįstamus to krašto kalnus, kur tarp kalniečių toliau skelbė savo sukilimą. Čia, priešingai nei Pietuose, jis rado pritariančių jo mintims.

718 m. pavasarį jis turėjo subūręs aplink save mažą apie 300-400 vyrų būrį. Kai kurie iš jų, kaip ir jis pats, buvo riteriai. Kiti buvo paprasti kalniečiai. Jie įkūrė savo būstinę Ausevos kalne, vieną iš nuošalių Picos de Europa (kalnagūbrio už Gijono) viršūnių. Čia, oloje, vadinamoje Cova Dominica, „Viešpaties ola“ (dabar žinomoje kaip Covadonga) savo susirinkime jie išsirinko Pelayo karaliumi. Jo valdos buvo apie dvidešimties mylių pločio ir ilgio žemės gabalėlis – paskutinis krikščioniškosios Ispanijos likutis.

719 m. maurai kirto Pirėnų kalnus ir paėmė Prancūzijos miestą Narboną. 721 m. Tulūzai iškilo pavojus tapti sekančia islamo ambicijų Europoje auka.

Užsiėmę karu Prancūzijoje, maurai išleido iš akių Pelayo ir jo krikščionių būrio veiklą. 722 m. saracėnų[5] valdžia, dabar jau informuota apie sukilimą, ėmėsi spręsti „menką Pelayo problemą“. Naujasis mahometoniškosios Ispanijos valdytojas vardu Anbasa (Musa tuo laiku jau buvo miręs) pasiuntė savo karvedį Al-Qama su kariuomenės daliniu į Ausevos kalną. Dėl kalnuoto landšafto didžioji armijos dalis įkūrė stovyklą Deva upės pakrantėje, o mažas dalinys, lydimas arkivyskupo Oppas, kopė į kalną. Pelayo ir jo vyrai pasitraukė į saugią Covadonga slėptuvę.

Naktį iš gegužės 27 į 28 Pelayo ir jo kariai praleidžia vigilijoje priešais Švč. M. Marijos Kariautojos paveikslą. Galime lengvai įsivaizduoti, kaip šie vyrai turėjo jaustis, nes tai buvo tie patys vyrai, stovėję šalia karaliaus Rodrigo paskutiniame mūšyje ir gerai pažinoję siaubą, kurį maurai galėjo sukelti žmogaus širdyje.

Rytą arkivyskupas užlipo į kalną prie olos angos ir pradėjo dialogą. Scena buvo dramatiška: arkivyskupas, apaštalų (ar bent jau Judo) įpėdinis bando suvilioti Tikėjimo didvyrį sudėti ginklus. Šis pokalbis įsirėžė į visų ten buvusiųjų kolektyvinę atmintį ir buvo perduodamas jų vaikams bei vaikaičiams, kol buvo užrašytas Alfonso III kronikose:

Pelayo buvo Ausevos kalne su savo žmonėmis, o armija atėjo ir nusėjo savo nesuskaičiuojamomis palapinėmis lauką prieš olos įėjimą. Nuo kalvelės priešais šventąją olą vyskupas Oppas kalbėjo: „Pelayo, Pelayo, kur tu esi?“

Į tai Pelayo atsakė iš olos angos: „Aš esu čia“.

Vyskupas tęsė: „Aš tikiu, kad tu supranti, jog visa gotų armija negali atsispirti musulmonų jėgai. Kaipgi tuomet tu gali priešintis ant šio kalno? Paklausyk mano patarimo: nutrauk savo kovą ir gausi daug malonių iš maurų“. 

Pelayo atsakė: „Argi tu neskaitei Šv. Rašte, kad Viešpaties Bažnyčia yra kaip garstyčios grūdelis, kuris, kad ir koks mažytis, bet išauga didesnis už bet kurį kitą dėl Dievo gailestingumo?“

Vyskupas pasakė: „Iš tiesų, taip yra parašyta“, o Pelayo tarė: „Mūsų viltis yra Kristuje, šis mažas kalnas bus Ispanijos ir gotų išgelbėjimas; Dievo gailestingumas mus išvaduos nuo tos daugybės“.  

Kai tik Pelayo atsakė tai arkivyskupui Oppas, šis nuėjo nuo olos angos. Arabai kartu su juo pradėjo ataką. Kaip kadaise makabėjai, šie krikščionys, nustelbti priešų skaičiaus, vis tiek pasitikėjo Dievu, griaudami milžiniškas uolas ant priešų galvų. Arabai, nepažinodami stačių perėjų, ėmė didelėje sumaištyje trauktis.

Kaip tik tada pakilo audra, kuri pavertė upelius ir intakus, sutekėjusius į Devą, į vieną srovę. Šis potvynis prarijo maurų armijos likučius. Dar ilgai po to, kai tik Deva ištvindavo iš krantų, ji išplaudavo žmonių kaulus ir ginklų likučius. Arkivyskupas Oppas buvo sugautas, ir nuo tol apie jį nebuvo nieko girdėti.

Pelayo vyrai nusileido iš kalnų, paėmė Gijoną ir išvijo Munuzą. Pelayo sesuo buvo išvaduota kartu su kitomis kilmingomis krikščionėmis moterimis, pasmerktomis haremo gėdai.

Nebenorėdami švaistyti savo energijos ir vyrų tam, ką jie laikė maža barbarų gauja, susispietusia ant uolos, maurai paliko Pelayo ramiai valdyti jo mažą karalystę.

Šis pirmasis krikščioniškosios Ispanijos atkariavimo epizodas privertė visų ištikimųjų krikščionių, kenčiančių maurų nelaisvėje, širdis atsigręžti į kalnus, aidu kartojant Psalmininko žodžius: Levavi oculos meos in montes unde veniet auxilium mihi – „Pakėliau akis į kalnus, iš kur ateis man pagalba“ (Ps 120, 1).

Auštant sausio 2 rytui 1492-aisiais – „nuostabiaisiais metais“, kurie išvydo Amerikos atradimą, Pelayo palikuonys karalienė Izabelė ir karalius Ferdinandas užėmė paskutinį maurų atsparos tašką Ispanijoje – Kordobą ir taip užbaigė darbą, pradėtą jų garbingojo protėvio. Netrukus Ispanija – „katalikybės kardas“ ir tikėjimo didvyrė – padovanojo savo motinai Bažnyčiai pusę pasaulio tautų.

[1] Poetiškas sen. graikų duotas Gibraltaro sąsiaurio pavadinimas.

[2] Hanibalas (247–182 pr. Kr.) – senosios punų valstybės Kartaginos karvedys.

[3] Taip buvo vadinami arabai musulmonai ypač Ispanijoje.

[4] Germaniška vakarų gotų (vizigotų) tauta atsikraustė į dab. Ispanijos teritoriją V a. pr.
[5] Sen. graikai sarakenoi vadino arabų gentį Sinajaus pusiasalyje. Vėliau šis vardas prigijo visiems arabams, o iškilus islamui – visiems musulmonams.

Iš The Angelus, 1995 rugsėjis, p. 37. Vertė Šarūnas Pusčius

fsspx.lt