Vytautas Sinica. „Gyvenime niekas negerbia prisitaikėlių“

D. Pipo (DELFI) nuotrauka Radijo XFM laidoje „Lyderystės klubas“ Aurimas Ratkevičius kalbino politologą, VU filosofijos doktorantą ir s...

D. Pipo (DELFI) nuotrauka
Radijo XFM laidoje „Lyderystės klubas“ Aurimas Ratkevičius kalbino politologą, VU filosofijos doktorantą ir sambūrio „Pro Patria“ pirmininką Vytautą Sinicą. Laidos įrašą galima išklausyti šioje nuorodoje.

- Kadangi tai krikščioniška radijo stotis ir turime privilegiją kalbėti apie tikėjimą ir apie Dievą pakankamai laisvai, pradžioje noriu paklausti, kaip galėtum apibūdinti savo santykį su Dievu ir jo vedimą gyvenime?

- Kiek aš susiduriu bendraudamas su kitais tikinčiaisiais, mano santykis ir kartu mano atsakymas yra labai keistas. Kaip daugelis vaikystėje turėjau tėvų prieš mane pastatytą tikėjimą, vėliau paauglystėje, kaip dažnai būna, atitolau, „tikėjau, bet nepraktikavau“, kiek apskritai tai gali rimtai skambėti. O vėliau per politikos mokslų studijas grįžau prie tikėjimo. Nežinau, kiek galima sakyti, kad tikėjimą atradau protu, bet tai įvyko būtent per filosofijos studijas, vis labiau ir neišvengiamai matant, kad katalikybė ir tai, ko moko Bažnyčia, yra teisingiausia, nuosekliausia ir logiškiausia doktrina. Kad ji neturi loginių klaidų, nors žmogus yra mąstanti ir klausianti būtybė, linkusi kvestionuoti viską, todėl visada galime galvoti, kad tų klaidų yra, kad tai mes žinome geriau, tačiau apskritai tai buvo teisingiausia lyginant su visom kitom doktrinom. Tegu girdėti, kad žmonės kažkaip emociškai pajaučia Dievo buvimą, artumą, tarytum kokį apreiškimą. Niekada nepatyriau nieko panašaus. Tiesiog supratau, kad „čia viskas teisingai“ (šypsosi). Tik po to atėjo religinės praktikos, ėjimas į Bažnyčią ir t.t.

O Dievo lyderystė kasdienybėje reiškiasi gyvenimo rėmais. Aišku, jie gal ir galėtų ateiti iš kitur, bet geriausiai ir aiškiausiai ateina iš čia. Nemėgstu žodžio „vertybės“, bet visgi katalikybė suteikia labai aiškias vertybines orientacijas, nuolatinį priminimą apie tai, kaip turėtum gyventi dorai ir kaip ne. Jeigu gyvenime nebūtų Dievo, nebūtų ir tų kelrodžių. 

- Ar gerai suprantu, kad vertybines ir moralines nuostatas kildini iš Dievo?

- Taip. Ir objektyviai, ta prasme, kad Dievas siunčia mums tuos dalykus, ir subjektyviai, ta prasme, kad aš juos suprantu kaip iš Dievo ateinančius. 

- Yra neįprasta, kad studijuojant šitokius mokslus (politologiją), o ne teologiją ar kitus dvasinius dalykus, būtent mokslai tampa kelias į tikėjimo atradimą. Kaip socialiniuose moksluose buvo įmanoma išgirsti tikėjimo žinią?

- Labai dviprasmiška situacija. Politikos mokslai bent Lietuvoje, nors man atrodo, kad jau ir visur, ugdo pasaulio pilietį, kuris stengiasi peržengti tradiciją, tradicinius tapatumus, „pasenusį mąstymą“, galvoja, kad „pasaulį naują pastatysim“. Labai daug kairiojo mąstymo plačiąja prasme (t.y. noro keisti socialines normas ir tvarką) yra politikos ir apskritai socialiniuose moksluose. Tačiau mano politikos moksluose greta visų tų dalykų buvo ir kelios filosofinės disciplinos, o jose – profesoriai Alvydas Jokubaitis ir ypač profesorius Vytautas Radžvilas. 

Nesusipažinusiam klausytojui gal reikia pristatyti kontekstą, o jis toks: filosofija skirstoma į kelias sritis, kurių viena yra moralės filosofija, o politikos filosofija yra sutartinai laikoma moralės filosofijos dalimi. Kodėl? Nes politikos filosofija atsako į klausimus, kas yra geras ir teisingas valdymas. Kaip turime asmeninės moralės klausimą, kaip elgtis yra gera ir teisinga žmogui, taip turime ir tą patį klausimą, kaip yra gera ir teisinga elgtis valstybei ir jos vadovams. Politikos filosofijoje tad yra keliami moralės filosofijos klausimai. Juos keldami susiduriame su moralės klausimais. 

Ne visa, bet didžiulė dalis klasikinės politinės filosofijos yra katalikiška ir būtent ten, skaitydamas apie Augustiną, Akvinietį ar kitus autorius, pamatai tas jungtis tarp politikos ir religijos. Pamatai, kad tos idėjos, kurios buvo „prifarširuotos“ tau kaip paaugliui – kad tikėjimas, Bažnyčia, mokslas yra nesuderinami dalykai – iš tiesų yra nepaprastai logiškai ir protingai suderinamos. Ir tai galioja ir dabar su visomis mūsų faktinėmis žiniomis, kurių tikrai turime daug daugiau nei senųjų laikų autoriai. Viduramžių mąstytojų sistemos neretai buvo formuluojamos tiesiog neperlaužiamai ir ta katalikiškos minties galybė yra, ko gero, zenitas žmonijos minties istorijoje. Gal kiti dėstytojai nebūtų taip sėkmingai tuo sudominę, bet profesorius Radžvilas tikrai meistriškai sudomino. 

- Noriu paklausti apie autoritetus, apie žmones, kuriuos prisimeni kaip padariusius didelę įtaką tavo gyvenime ir formavimesi. 

- Manau, beveik visais atvejais žmonėms didžiausią įtaką daro jų tėvai. Liūdnais atvejais jie tą daro per neigiamą pavyzdį, bet ji visada neišvengiamai didelė. Man tėvų įtaka buvo taip pat labai didelė ir ne neigiama. Pažiūrų prasme, mama buvo ta, kuri vesdavo į Bažnyčią ir kuriai buvo labai svarbu dorovės, religijos klausimai. Tėvas buvo tas principingai antisovietinis pradas, ne koks nors rezistentas, bet žmogus, kuris visada žinojo, kad okupacinė tvarka nėra normali, sovietmečiu skaitė Šapokos istoriją ir tada visiems sakė, kad sulauksime nepriklausomybės. Tokioj atmosferoj ir augau tarp šitų dviejų polių. Tai atsispindi dabartinėje veikloje. Kaip jūs minėjote, esu sambūrio „Pro Patria“ pirmininkas, o „Pro Patria“ tapatybės branduolys yra katalikybė ir nacionalizmas. Katalikybė nėra žmonėms nėra baubas, o nacionalizmas kai kuriems dar yra. Tačiau nacionalizmas kaip idėja, kad tautos turi turėti valstybes, visiškai nėra agresyvus. Manau, kad tas nacionalizmas yra teisioginė tėvo įtaka. 

Vėliau mokykloje buvo trys mokytojai – matematikos, lietuvių kalbos ir istorijos, - kurie labai skirtingai prisidėjo prie asmenybės formavimo, vieni labiau elgesį ir moralinius orientyrus, kiti žinias, kompetencijas, užsiskyrimą siekti ir reikalauti iš savęs daugiau. Tiesa, perfekcionizmas neretai tampa problema, nes žmonių darbai neretai žlunga tiesiog per tai, kad jie per daug tobulai iš savęs reikalauja ir galų gale išvis nebepavyksta padaryti to kažko, kas daroma. Visada reikia sau leisti padaryti kažkiek netobulai ir niekada nereikalauti iš savęs tobulybės. Visi darome, ką galime. 

Na ir galiausiai buvo universitetas ir ten, jeigu reikėtų rinktis vieną, be jokios abejonės didžiausias autoritetas buvo filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas. Visiems, kurie iki šių metų ateidavo į VU politikos mokslus (nuo šių metų Radžvilas ten nebedėsto), jau „vyresniokai“ sukuria tam tikrą aurą pasakodami, kad „čia bus toks Radžvilas...“, maždaug „atsargiai“. Žinoma, ir pats pasiskaitai, kad štai jis kūrė Sąjūdį, buvo vienas tų žmonių, kurie išvedė Lietuvą į nepriklausomybę. Galvoji „wow“, o dabar jis dėsto mums, studentams. Matai, kaip visi susikuria kažkokį santykį su juo. Nebūdavo abejingų, dauguma jį mėgsta arba nekenčia. 

Manau taip yra, nes jis iškart pirmakursį pastato į tokį santykį, tiesiai taip ir pasako: kadangi čia patekote, esate visai nepėsti, bet šiaip gyvenime dar esat niekas ir taip nusiteikite, kad dar viską gyvenime reikės pasiekti. Reikia turėti galvoje, kad bent tada kai stojau aš, į VU politikos mokslus įstodavo tik apie 90 procentų iš valstybinių egzaminų gaunantys studentai (balas į nemokamą vietą buvo, berods, 19,61 iš 20), įpratę būti geriausiais savo mokykloje ar visame kaime, mokytojų numylėtiniai ir šaunuoliai. Ir štai dabar jiems sako, kad jie dar viską gyvenime turės pasiekti. Aišku, kad toks profesorius iškart yra arba autoritetas, arba priešas. 

Manau, kad tai daugiausiai priklausė nuo nusiteikimo. Kiekvienas iš mūsų, kad siektų daugiau ir tobulėtų, turi sau pripažinti, kad su manimi iki šiol viskas gal ir gerai, bet nieko daug nepasiekiau, neturiu jokios teisės būti patenkintas savimi kaip galutiniu rezultatu to, kaip einu per gyvenimą. Psichologiškai yra lengviau, kai pats sau pasakai, kad „turiu siekti daugiau“. Daug sunkiau, kai kitas tau tai pasako. Bet iš tikrųjų, jeigu sugebi priimti tą frazę, ir pastangos ir rezultatai gyvenime būna didesni. Tad profesoriui galima tik padėkoti. 

- O ar yra asmenybių, kurios formavo ir buvo svarbios formuojantis pačiam ir priimant sprendimus, orientuojantis politiniame kontekste?

- Nuvilsiu, bet nelabai. Politikų dažnai klausiama, kokius politikus jie laiko pavyzdžiais. Niekada negalėčiau to padaryti. Filosofijos autoriai, kuriuos išskirčiau iš klasikinių, yra Aristotelis ir Akvinietis, iš šiuolaikinių – Pierre`as Manent. Mano pagrindinė studijų sritis ir disertacijos tema yra Europos vienijimo projektas, jo filosofiniai pagrindai ir su juo susijusios problemos. Jeigu sekame užsienio naujienas (Lietuvoje to dar nematyti), tikriausiai pastebime, kad pasaulis nuo kairės-dešinės ir laisvės-lygybės ginčo krypsta į naują nacionalizmo-globalizmo priešpriešą. Klausimas yra, kiek kaip tautos susisiesime priklausomybės ir vienodumo saitais, o kiek liksime atskiri ir saviti. Kaip tik šiuos klausimus šiandien, ko gero, įžvalgiausiai aptarinėja Pierre`as Manent, tad stengiuosi į jį kreipti dėmesį. Tačiau apskritai kalbėti apie autoritetus yra sunku. Visus juos permąstai ir sintezuoji, tačiau mąstyti juos ta pačia prasme kaip tėvus ar dėstytojus nepavyksta. 

- Minėjome, kad vadovauji jaunimo sambūriui „Pro Patria“. Gal gali plačiau papasakoti apie šio sambūrio atsiradimą, veiklą ir savo paties dalyvavimą jame?

- Jo gimimas ir vėl susijęs su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu. „Pro Patria“ iš pradžių neformaliai kūrėsi 2011 metų pabaigoje. Tuo metu dar nebuvo ryšku, tačiau buvo užuomazgos to, kad jeigu esi tradicinių pažiūrų (krikščioniškos moralės normos, nacionalistinė nuostata, kad valstybės suverenitetas yra svarbu), po truputį pradedi jaustis tarsi atskalūnas. Su tomis pažiūromis arba lieki po vieną ir anksčiau ar vėliau prisitaikai prie vyraujančių progresyvių ir globalistinių pažiūrų, arba gali pabandyti burtis su bendraminčiais ir kažką nuveikti drauge. 

„Pro Patria“ kūrimas buvo orientuotas į viešąją erdvę. Tada mums atrodė, kad Lietuvos viešojoje erdvėje katalikiškos ir tautiškos idėjos buvo išvis neatstovaujamos arba tai daroma labai sukarikatūrintai. Katalikiškos idėjos buvo išvis neatstovaujamos, o tautinės sukarikatūrintos tuomečių tautinių idėjų atstovų, kurie vadovavosi ir garsiai pritardavo principui, kad bet koks viešumas yra geras viešumas ir vis įsiveldavo į skandalėlius – degindavo oponentų nuotraukas, trypė okupantų vėliavas ir tas tikrai nebuvo gerai idėjų įvaizdžiui. Sukūrėme portalą ir tam tikrą ratą autorių, kurių dauguma iš pradžių buvo vyresni, vėliau pradėjo vis daugiau rašyti ir jaunesnieji. Turėjome žmonių, kurie gebėjo rašyti tam tikras įžvalgas apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulį, ir pateikti vertinimus būtent iš mūsų krikščioniško ir nacionalistinio („tauta turi turėti valstybę“) žiūros taško. 

Dar viena misija buvo pristatyti skaitytojams pasaulio naujienas, kurios nepraeidavo lietuviškos mainstream`inės žiniasklaidos filtro. Vienos tokių buvo apie migraciją ir įvairovę – nepraeidavo naujienos, kurios prieštaravo mitui, kad visas pasaulis yra vieninga draugiška šeima, migracija nepavojinga. Tas pats buvo ir su naujienomis, kurios neatitiko pasakos, kad visas pasaulis keliauja į moralinio „liberalumo“ „pažangą“ ir viskas, kas prieštarauja abortams, eutanazijai, gėjų „santuokoms“ ir panašiems dalykams yra užribis, vakar diena ir Šiaurės Korėja. Užduotis tuo metu buvo pristatyti ir paaiškinti, kad visose Vakarų šalyse, į kurias Lietuva tarytum lygiuojasi, vyksta normalios diskusijos ir yra aiškus nesutarimas tais klausimais. Iš ko akivaizdu, kad tos diskusijos turi teisę ir net privalo vykti ir Lietuvoje. Kartu tai reiškia, kad krikščioniškos pažiūros nėra – kaip bandoma įpiršti – paribių ir tamsybininkų pažiūros. Priešingai, jos intelektualiai apginamos, gerbtinos ir mes galime tai padaryti. Manau, kad mums pavyko per nepilną dešimtmetį tą diskursą pakeisti. 

Galbūt reikėtų paaiškinti ir pavadinimą, nes ne kartą esame gavę priekaištų, kad štai, jūs tautiški, bet pavadinimas „Pro Patria“, kodėl nelietuviškas? Partizanų šūkis buvo „Pro Deo et Patria“. Jeigu kas iki šiol užsuka į monsinjoro Svarinsko sukurtą interneto svetainę apie katalikybę ir partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, tai gali pastebėti, kad net tą svetainę jis pavadinimo prodeoetpatria.lt – Dievas ir Tėvynė buvo ir turi būti gyvenimo moto. Manome, kad tas šūkis talpina viską ir netgi primena tai, kas šiandien pamiršta, būtent, kad nėra jokio fundamentalaus prieštaravimo tarp Bažnyčios ir tautiškumo. Bažnyčia visada gerbė ir suprato tai, kad tautos yra prigimtinės bendruomenės, o jų noras būti laisvomis ir savarankiškomis yra taip pat prigimtinis ir pagal Dievo planą. Tame šūkyje šie dalykai yra puikiai sujungti. 

- Kaip „Pro Patria“ atlaiko tą kitą nuomonę, kuri yra nebūtinai draugiška jūsų pasaulėžiūrai? Minėjai, kad pradžioje idėja buvo susiburti jauniems žmonėms, kurie atstovauja krikščionišką ir klasikinį mąstymą, priešpastatomą modernistiniam liberaliam ir dabar labai populiariam diskursui. Kaip pavyko tas sumanymas? Šiandien sekant politinius įvykius pasaulyje jau atrodo natūralu, kad jūsų diskursas egzistuoja. Bet 2011 metais tas tikrai nebuvo taip akivaizdu. Toliaregiška buvo tuo metu burtis ir kalbėti tai, kas dabar tampa jau nebe „Pro Patria“, bet ir JAV prezidento pažiūros? Kokia yra patirtis ir kokia lyderystė šioje vietoje? Nes būti kitokiu nei dabar madinga ir populiaru nėra paprasta ir asmeniškai, ir kaip organizacijai. Neturėjo būti paprasta eiti tokiu keliu?

- Kiekvienam, kuris ateidavo į „Pro Patria“ ir apsispręsdavo čia būti, tai buvo asmeniškai gana sunku ir reikalavo asmeninės tvirtybės. Dauguma patyrė iš artimiausios aplinkos ir draugų spaudimo. „Ką, tu su tais?? Ar tau viskas gerai??“ Yra pakankamai daug žmonių, kurie nori suderinti buvimą visapusiškai ir visiems „fainu“ ir turėjimą kitokių pažiūrų nei vyrauja aplinkoje. Tačiau anksčiau ar vėliau supranti, kad tavęs su tavo pažiūromis bent tokioje politizuotoje aplinkoje kaip politikos mokslų studijos, kažkas nepriims. Aišku, yra daugelis aplinkų, kur politinės pažiūros yra visiškai nesvarbu, ir žmonėms net pats pokalbis gali skambėti keistai, bet aplinkoje, kurioje atsirado „Pro Patria“, draugų ratuose buvo svarbu pažiūros ir patirdavome daug bendraamžių ir net dėstytojų tiesioginio ir subtilaus spaudimo „būti normaliais“. Buvo žmonių, kurie to neatlaikė. Visiškai jų už tai nesmerkiu. Manau, kad spaudimas buvo pakankamai didelis, o jo neatlaikyti – žmogiška. Stipresni atlaikė.

Labai svarbus veiksnys buvo bandymas mums prikaišioti Rusiją pirmuosius keletą mūsų veikimo metų. Patys dar buvome jauni ir labiau pažeidžiami visokių užgauliojimų, o apie mus buvo sakoma, kad dirbame Rusijai. Kodėl? Nes Rusija sako, kad Vakaruose yra daug moralinių problemų, ir „Pro Patria“ sako tą patį. Visas panašumas, bet šitą naratyvą daug kas norėjo kabinti tiesiog šaukštais. Viską paradoksaliai išsprendė Rusijos agresija prieš Ukrainą. Rusija okupavo Ukrainos teritorijas, o mes labai aiškiai parodėme, kieno pusėje esame. Nebeliko erdvės manipuliacijoms, spekuliacijoms ir interpretacijoms, kurioje pusėje esame, nors iki šiol yra neadekvačių žmonių, kurie bando tą daryti. Viešas diskursas ganėtinai sėkmingai pasikeitė. Esu tikras, kad mes prisidėjome, kad kai kurie dalykai kaip, pavyzdžiui, nacionalinės idėjos, taptų, jeigu ne savaime suprantamomis, tai bent normalios diskusijos dalimi. Kažkuriuo metu šią vasarą apsižiūrėjau, kad visas DELFI nuomonių ringas tą dieną buvo sudarytas iš skirtingų „Pro Patria“ autorių (šypsosi). Besikeičianti politinė situacija ir diskursas palengvino ir mūsų kasdienybę. 

Savo paties lyderystės veikloje aš niekada daug nemačiau. Man sunkiai sekasi organizuoti, planuoti, skirstyti pareigas, esu linkęs palikti daugiau palikti daryti sau ir nemoku padalinti kitiems, o po to per tai nespėju, vėluoju ir lyderiu savęs tikrai nematau. Turiu kitą savybę, jog man labai lengva pakelti prieš mane nukreiptus užgauliojimus, melą ir savotiškai nuo tokių konfliktų net stiprėju, jie manęs neskaudina ir neužgauna. Dėl to man asmeniškai buvo lengva pereiti visa tai, apie ką pasakojau, ir galbūt padėti pereiti ir kitiems. Čia galėtų būti mano mažytė lyderystė. 

- Kiek teko matyti visuomenės apklausas, daugeliu klausimu jūsų pažiūros yra vyraujančios, tačiau viešasis diskursas nepaisant to yra priešingas ir tikrai nėra draugiškas nei krikščioniškoms, nei patriotinėms idėjoms. Kaip žmogaus, kuris matomas viešojoje erdvėje, norėtųsi paklausti, koks būtų padrąsinimas kitiems jauniems žmonėms, kurie galbūt galvoja panašiai, bet kartu jaučia, kad tai nėra vyraujanti ir net ne lengvai priimama idėja, o aš ją atstovaudamas esu „kažkoks ne toks“? 

- Patarimai yra du. Pirma, jeigu jūsų pažiūros yra panašios į mano, nepasiduokite socialinio burbulo efektui. Daugeliui jaunų žmonių, ypač Vilniuje, ypač studijuojantiems socialinius mokslus, bet nebūtinai juos, apskritai akademiniam jaunimui, iš jo Facebook sienų gali atrodyti ir atrodo, kad visas pasaulis yra jau net ne liberalus, o tiesiog kairysis, leftistinis, ir pasaulio moralinė „pažanga“ negrįžtama, o jeigu jei nepritariu, esu nenormalus. Taip nėra. Pasižiūrėkite socialines apklausas, pabendraukite su žmonėmis už savo socialinio burbulo ir tą pamatysite. Būtent jūsų pažiūros yra normalios ir vyraujančios, o tos, kurios burbule atrodo normalios, iš tiesų yra labai keistos, retos, svetimos mūsų visuomenei ir istorija jų nepatvirtina. Čia patarimas bendram suvokimui, kur esi savo visuomenės vertybiniame žemėlapyje. 

Antra, jeigu jūsų pažiūros nėra kaip mano ir mūsų šia prasme niekas nesieja, linkiu, drąsinu ir siūlau niekada nebijoti tų savo pažiūrų atstovauti. Gal jūs kaip nors ir nukentėsite pragmatine prasme, gal vienoje ar kitoje vietoje užsivers kokios karjeros galimybės, bet gal atsivers kitur. Bent mano patirtis buvo tokia, kad kai esi aiškių pažiūrų, vienos galimybės užsidaro ir kitos atsiveria. Garbingi, stiprūs, patys kažko pasiekiantys žmonės sugeba vertinti tiesmukiškumą, atvirumą, turėjimą pozicijos, o ne prisitaikėliškumą. Prisitaikėlių niekas negerbia, taip jau yra gyvenime. Mandagūs žmonės to niekada nepasakys, bet tas jaučiasi kasdienybėje. Turėti nuoširdžią, o ne pagal iškeltas vėtrunges susiformuotą poziciją, yra ne tik teisinga, bet ir naudinga. Naudinga ta prasme, kad būsi vertinamas kitų, bet dar svarbiau, kad vertinsi ir pats save. Žmogaus savijauta yra geriausia tada, kai jis gyvena pagal tai kaip jaučiasi, kuo tiki ir ką galvoja, tad jeigu jūs matote, kad kažkokia prasme nepritampa tai, kuo tikite ir ką galvojate, vis tiek tuo vadovaukitės, nes bent galėsite ramiai žiūrėti į veidrodį ir teisingai jausitės patys prieš save. 

- Dėkoju už pokalbį. 


Susiję

Vytautas Sinica 1923747302054539077
item