Vytautas Rubavičius: „Mūsų politikai užsienyje prisitaiko prie ES vyraujančios genderizmo ideologijos“

propatria.lt nuotr. respublika.lt Norvegijai nepavyko įtikinti Lenkijos atšaukti savo konsulą Slavomirą Kovalskį iš Norvegijos. Dip...

propatria.lt nuotr.
respublika.lt

Norvegijai nepavyko įtikinti Lenkijos atšaukti savo konsulą Slavomirą Kovalskį iš Norvegijos. Diplomatas, padėdavęs lenkų šeimoms, susidūrusioms su vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, Norvegijoje buvo paskelbtas nepageidaujamu asmeniu, nes Lenkija nesutiko konsulo atšaukti ir patikino esanti patenkinta jo darbu. Po S.Kovalskio paskelbimo nepageidaujamu, analogišką notą Norvegijos konsulei įteikė ir Lenkija. Gal laikas Lietuvai, nuolat besižvalgančiai į Skandinaviją, atsigręžti bent į kaimynų pavyzdį.

S.Kovalskis yra gavęs metų konsulo apdovanojimą už savo veiklą, sulaukęs aukščiausio palaikymo savo šalyje. Kaip skelbia Lenkijos žiniasklaida, Norvegijoje penkerius metus dirbęs konsulas S.Kovalskis iš viso yra padėjęs maždaug 150-čiai lenkų šeimų, susidūrusių su vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje. Tačiau Norvegijos institucijos teigia, jog konsulo veikla nesuderinama su diplomatinėmis pareigomis ir trukdo vaiko teisių apsaugos pareigūnams dirbti savo darbą. Skelbiama, kad konflikto priežastimi galėjo tapti atvejis, kai S.Kovalskis pasipriešino tarnybos sprendimui laikinai paimti iš vienos lenkų šeimos vaiką.

Regis, dar visai neseniai panašioje situacijoje buvo ir Lietuva, kai 2015 m. lietuvių šeimoms, susidūrusioms su vietine vaiko teisių apsaugos sistema Norvegijoje, šalyje vyko mitingai, reikalaujantys, kad valstybinės institucijos gintų savo piliečius. „Respublikai“ pasiteiravus Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus, ar tada buvo svarstomi panašūs valstybės veiksmai, kokių ėmėsi Lenkija, jis atsakė, kad ne. Ir patikino, kad Lietuvos valstybė viską padarė tinkamai. „Nebuvo tam priežasčių. Tie konfliktai daugeliu atvejų buvo dirbtini ir neturėjo pagrindo. Kai kurie žmonės kaltino Lietuvą, bet, mano įsitikinimu, tai buvo be pagrindo. Aš buvau neblogai įsigilinęs į situaciją, mes bendravome ir su Norvegijos ambasada tuo metu. Nebuvo priežasčių. Jos buvo išgalvotos arba nebuvo tokios, dėl kurių reikėtų kelti konfliktą“, - sakė ministras.

Su tuo sutikti nenorėtų Gražina Leščinskienė, iki šiol gyvenanti Norvegijoje. Jos sūnus buvo atskirtas nuo motinos, o 2015 m. dėdė jį ketino slapta pargabenti į Lietuvą. Tačiau Švedijoje jie buvo sulaikyti, o vaikas grąžintas į Norvegiją. „Respublikai“ moteris sakė, jeigu tuomet Lietuvos institucijos būtų norėjusios padėti, šiandien jų šeima gyventų kitaip. „Sūnus iš Švedijos galėjo būti grąžintas į Lietuvą, o ne į svetimą šalį. Tuo metu mano, kaip mamos, teisės Lietuvoje nebuvo niekaip apribotos. Vaikas yra Lietuvos pilietis, aš irgi, dėdė - taip pat. Norvegija neturėjo įgaliojimų prašyti berniuką grąžinti jai, o ne Lietuvai. Jis buvo sulaikytas, atskirtas nuo dėdės, o mums Švedija pateikė atsakymą, kad ministrų sutarimu buvo nuspręsta pasielgti būtent taip“, - tų metų įvykius prisiminė G.Leščinskienė.

Viskas, ką šioje iki šiol nesibaigiančioje kovoje Gražinai pavyko pasiekti, padaryta buvo jos pačios jėgomis ir iniciatyva. „Pavyzdžiui, kiek kartų prašiau sūnų mokyti lietuvių kalbos. Tokią teisę jam užtikrina JT vaiko teisių konvencija. Bet per 5 metus nepavyksta surasti lietuvių kalbos mokytojos. Man sudėtinga įsivaizduoti, kaip taip gali būti“, - sakė G.Leščinskienė. Ji įsitikinusi, kad jų šeimos istorija yra įrodymas, kaip Lietuvos institucijos rūpinasi savo piliečiais: „Nutikus bėdai, jie paliekami patys ieškoti išeičių. Pagalbos tikėtis neverta. Labiausiai nukenčia mažiausi šalies piliečiai, kurie praranda pasitikėjimą savo valstybe.“

Interviu su filosofu, publicistu Vytautu Rubavičiumi:

- Ko turėtume pasimokyti iš Lenkijos diplomatiniame konflikte su Norvegija?

- Lenkija parodė tvirtą valstybinį stuburą, ji aiškiai pasauliui pasakė, kad Lenkija visur gina savo piliečius ir nepalieka jų likimo valiai. Be to, tai parodė aplinkinėms šalims, tarp jų ir mums, kad Lenkija, gindama į bėdą patekusius savo piliečius, remiasi aiškiomis vertybinėmis nuostatomis ir nebijo jų deklaruoti. Gindama šeimas, susidūrusias su pasaulyje pagarsėjusia norvegų vaikų priežiūros institucija, Lenkija deklaruoja katalikišką požiūrį į šeimą ir krikščioniškomis vertybėmis grindžiamą politiką. Tai yra tam tikras akibrokštas ES vadovams. Toks Lenkijos žingsnis parodo šalies valstybingumo supratimą. Lenkams valstybė yra ir jos piliečiai. Ryškios vertybinės orientacijos valstybės politikoje ir besąlyginio pasirengimo ginti savo piliečius užsienio šalyse, manau, vertėtų pasimokyti Lietuvai. Dažniausiai savo piliečius mūsų valstybė palieka likimo valiai ir siūlo jiems tvarkytis pagal savo sumanumą.

- Kaip Lietuvos politikai pasielgtų analogiškoje situacijoje?

- Labai lengva įsivaizduoti, nes mūsų valstybės politikai stengiasi elgtis taip, kad niekada nesulauktų kitos šalies pareigūnų ar visuomeninių organizacijų priekaištų dėl elgesio. Ar mūsų kokie nors diplomatai yra atvirai kalbėję, kad mūsų valstybė palaiko šeimos sampratą, kuri grindžiama vyro ir moters santuoka? Joks mūsų politikas ar diplomatas nedrįstų taip pasakyti. Yra ir daugiau priežasčių manyti, jog mūsų diplomatai panašioje situacijoje pasakytų, jog pasitiki kitos šalies institucijų veikla ir tiek.

- Bet konsulo darbas ir yra atstovauti konkrečios šalies piliečiams ir ginti juos svečioje valstybėje?

- Be abejo, kad jis turi iš valstybės taško pažiūrėti į bėdos ištiktus piliečius ir tautiečius kitoje šalyje. Tokios valstybinės globos ir atramos mes stokojame. Mūsų politinėje kultūroje net nėra nuostatos, kad mūsų pilietis yra svarbus, nesvarbu, kur jis bebūtų. Šiuo klausimu lenkai rodo pavyzdį. O mūsų politinis auklėjimas grindžiamas prisitaikymu prie stipresnių vyraujančių ideologijų. Kas stipresnis, prie to mes ir taikomės.

Šiuo metu taikomės prie ES vyraujančios genderizmo ideologijos, todėl mūsų politikai ir diplomatai užsienyje veikia taip, kad tik nekiltų niekam įtarimų dėl jų nuoširdaus atsidavimo šiai ideologijai.

- Lenkijoje konsulas S. Kovalskis buvo apdovanotas už savo veiklą. O Lietuvoje visuomenininkai ir net politikai, stojantys ginti šeimų interesų, paverčiami marginalais...

- Taip, jie yra tildomi, demonizuojami, jiems priskiriami įvairūs būdo bruožai tam, kad jų kalbėjimas atrodytų neprotingai. Taip Lietuvos šeimoms siunčiama žinutė, kad jos būtų pasirengusios naujoms europinėms direktyvoms, numatančioms, kaip jie turės auklėti vaikus. Kaip jie nuo darželio vaikams turės diegti lytinį švietimą ir kaip vaikai turės būti mokomi lytiškai neutralaus mokymo, kaip dabar rašoma dokumentuose. Tokie yra pagrindiniai šios ideologijos skleidžiami impulsai.

- Iki Hagos konvencijos ratifikavimo 2016 m. su „Barnevernet“ susidūrę lietuvių tėvai ryždavosi grobti savo vaikus ir vežti juos iš Norvegijos į Lietuvą, tarsi darytų nusikaltimą. Šeimos, taip ir nesulaukusios pagalbos dar iki konvencijos, šiandien ir toliau kovoja vienos. Mes jau pamiršome tuos vaikus, ar mūsų institucijoms jie niekada nerūpėjo?

- Visuomenei tai rūpi, tačiau neužmiršti turi valstybinės institucijos. Bet joms mūsų piliečių reikalai nėra labai svarbūs. Institucijoms geriausia kuo greičiau nusiplauti rankas ir kad kuo mažiau trinčių būtų su užsienio kolegomis.

Parengė Justina Gafurova.

respublika.lt

Susiję

Vytautas Rubavičius 6658153203657944228

Rašyti komentarą

  1. Skaitytojas2019-03-08 14:00

    Dar viena priežastis balsuoti už Juozaitį. Nes bankininkų duetas tik kruopščiai ir nuolankiai vykdys direktyvas, daugiau nieko nedarys.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2019-03-08 20:33

      Buhalterį paskirti įmonės vadovu būtų nesąmonė.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas 2019-03-08 20:33

      Manau, jūsų sakinyje įsivėlė klaidelė, turėjote omenyje “buhalterę”?

      Panaikinti
  2. Na, čia kaip pažiūrėsi ;) Be to, yra ir buhalteris Pavilnių parke.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item