Vytautas Radžvilas. Nelygybė ir skurdas – neišvengiama ekonominės kolonijos dalia

propatria.lt nuotrauka 

Daug kas nuoširdžiai abejoja ir klausia, ar prasminga dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Parlamentarų diskusijos Briuselyje ir vargani atlyginimai bei dažnai tiesiog elgetiškos pensijos Lietuvoje niekaip nesusiję – šitoks požiūris iš tiesų labai paplitęs. Tačiau tikrovėje yra visiškai kitaip: tuo įtikina eilinę EK ataskaitą pristačiusio ir komentavusio jos atstovybės Lietuvoje vadovo A. Pranckevičiaus veidmainiški padūsavimai dėl sukrečiančios ir augančios nelygybės, skurdo ir socialinės atskirties šalyje.

Pripažinęs, kad padėtis yra „kritinė“, Atstovybės vadovas kukliai nutyli, kad visose tokio pobūdžio EK ataskaitose rutiniškai kartojami bejėgiški pagraudenimai ir abstrakčios rekomendacijos Lietuvai tėra dūmų uždanga, padedanti nuslėpti pamatinį faktą. ES lyg ir turėjusioje suklestėti Lietuvoje socialinė atskirtis tik didėja, o atlyginimų augimas, vertinant jį pagal ekonomines šalies galimybes, faktiškai yra mažiausias tarp visų Sąjungos šalių.

Būtų klaida manyti, kad tokia padėtis – tik Lietuvos vidaus reikalas. ES senbuvės, turtingos Vakarų ir Šiaurės Europos šalys, yra suinteresuotos Lietuva kaip ekonomine kolonija – ūkiškai kuo nesavarankiškesne ir silpnesne šalimi. Tik rinka savo prekėmis ir pigios, bet kvalifikuotos darbo jėgos šaltiniu. Keistai ne tik nemažėjanti, bet didėjanti turtinė ir socialinė atskirtis kaip tik yra tai, ko reikia – juk ne kas kita, o ji varo mūsų žmones iš Tėvynės ir kuria nenutrūkstantį į Vakarus tekantį tos kvalifikuotos ir pigios darbo jėgos srautą. Todėl neatsitiktinai ataskaitose tik abejingai konstatuojamos šios atsilikusios kolonijos ekonominės ir socialinės piktžaizdės ir duodama globėjiškų, bet nieko iš esmės nekeičiančių patarimų.

Kadangi ES biurokratinėms viršūnėms ir Sąjungą savo tikslams palenkusioms didžiosioms tarptautinėms verslo korporacijoms ydinga ekonominė, socialinė ir politinė Lietuvos santvarka yra naudinga, ji buvo ir bus sąmoningai ir tikslingai palaikoma. Todėl veikiant tik Lietuvoje, jokie esminiai šalies vidaus gyvenimo pokyčiai neįmanomi. Turintys tvirtą Briuselio elito užnugarį ir jaučiantys juos remiančių Sąjungos institucijų galią Lietuvos politinės ir biurokratinė nomenklatūros ir oligarchinio verslo sluoksniai mano esą nepajudinami ir nieko nekeis. Todėl ES reformos, kurios gali prasidėti tik Europos Parlamente, yra būtina esminių pokyčių Lietuvoje sąlyga.