Rasa Čepaitienė. Naujausia Lietuvos istorija „Tautiškos giesmės“ šviesoje

propatria.lt nuotr. Kviestinis pranešimas, perskaitytas Turkijos ambasados ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Turkų kalbos ...

propatria.lt nuotr.
Kviestinis pranešimas, perskaitytas Turkijos ambasados ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Turkų kalbos dėstytojų ir studentų 2019 m. kovo 19 d. surengtame minėjime „Turkijos himno autorius Mehmetas Akifas Ersojus. XX amžiaus istorija himno eilėse. Lietuva ir Turkija“.

Kai manęs buvo paprašyta parengti šį pranešimą, man buvo iškeltos tam tikros sąlygos: trumpai pristatyti esminius XX-ojo amžiaus II-osios pusės Lietuvos istorijos įvykius bei susieti juos su Lietuvos himnu ir jo autoriumi. Iš pradžių tai pasirodė besąs sunkus uždavinys. Juk kas gi šias dvi temas galėtų jungti, jei Lietuvos nacionalinis himnas, kaip ir analogiški kitų šalių valstybingumo simboliai, yra universali, tautą mobilizuoti ir įkvėpti turinti daina, mūsų atveju niekaip neišskirianti ir net nemininti konkrečių istorinių įvykių? Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad pats jo autorius Vincas Kudirka jį pavadino „Tautiška giesme“, o žodis „giesmė“, skirtingai nuo „dainos“ lietuvių kalboje turi sakralią reikšmę, kokiu būdu būtų įmanoma šią sakralumo dimensiją įžvelgti sudėtingame ir daugiabriauniame Lietuvos istorijos periode, koks buvo laikas po Antrojo pasaulinio karo? 

Tačiau pirmąja tokia sąsaja galėtų tapti jau paties himno istorija.

1898 m. sukurta vieno iš lietuviškojo nacionalizmo tėvų - gydytojo, poeto, publicisto ir visuomenininko Vinco Kudirkos - „Tautiška giesmė“ 1919 m. tapo ką tik susikūrusios valstybės himnu. 1940 m., Sovietų sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, jos himnas, kaip ir kiti valstybingumo ženklai, buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“, tačiau 1944 m., karui baigiantis ir sovietams sugrįžus, „Tautiška giesmė“ kurį laiką, iki 1950 m., vėl tarnavo kaip Lietuvos SSR himnas. Sukūrus naująjį himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą jau buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, ji buvo giedama patriotinių būrelių, slapta švenčiančių uždraustąsias tautines šventes, susibūrimuose, viešai nuskambėdavo antisovietiniuose protesto mitinguose. Galiausiai „Tautiška giesmė“ vėl tapo himnu 1988 m., dar prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Taigi matome, kad pačiam himnui teko patirti tą patį, ką ir visam lietuvių nacionaliniam judėjimui susidūrusiam su svetimu totalitariniu režimu, Lietuvos visuomenei brutaliai diegiančiu savo vertybes ir normas. Jis buvo draudžiamas, persekiotas, iš jo tyčiotasi, išdrįsę jį viešai, ar net ir privačiai atlikti žmonės būdavo įskundžiami represinėms struktūroms, baudžiami. 

Tad kuo gi ši giesmė pasirodė okupantams tokia baisi ir pavojinga? Panagrinėkime ją atidžiau. Štai kaip skamba pirmasis himno stulpelis:

Lietuva, Tėvyne mūsų
Tu didvyrių žeme,
Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybę semia.

Raginimas „iš praeities semti stiprybę“ himne yra vienintelė nuoroda į istoriją. Apie kokią stiprybę čia kalbama? Ir kam jos reikėjo ilgais okupacijos metais, kuomet sovietų valdžia atrodė nepajudinama ir amžina? 

Kaip žinome, bet kurios tautos praeitis yra naudojama dabarčiai paaiškinti, pateisinti bei stiprinti kolektyvinį tapatumą. Ši istorijos funkcija būti gyvenimo mokytoja buvo žinoma nuo antikos laikų (historia est magistra vitae). Vincas Kudirka šiose eilutėse užsimena apie sudėtingą lietuviškojo valstybingumo kelią, prasidėjusį nuo nedidelės viduramžių kunigaikštystės, kuri veikiai pradėjo sparčiai plėtotis į Rytus, XV a. tapdama didžiausia Europos valstybe – Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija, - kurios ribos pilnai ar iš dalies apėmė šešių dabartinių šalių teritorijas. Tai buvo galinga daugiakultūrė ir daugiakonfesė vėlyvųjų viduramžių imperija, mezgusi savo diplomatinius santykius su daugeliu kaimynių, taip pat ir su Osmanų imperija. Joje taikiai sugyveno daugybė tautų ir religijų, įskaitant ir šiauriausiai pasaulyje įsikūrusius musulmonus – Lietuvos totorius. Tačiau ši valstybė, vėliau kelis šimtmečius būdama susijungusi su Lenkija, dėl niokojančių karų ir vidaus suirutės žlugo XVIII a. pabaigoje ir buvo pasidalinta savo plėšresnių kaimynių. Didžioji etnografinės Lietuvos teritorijos dalis atiteko Rusijos imperijai, XIX a. persekiojusiai lietuvių pastangas išlaikyti valstybingumo atmintį, vykdžiusiai aršią rusifikacijos ir prievartinio katalikų atvertimo į stačiatikius politiką, draudusiai ir žiauriai persekiojusiai lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. 

Po Pirmojo pasaulinio karo laimingai susiklosčiusių geopolitinių aplinkybių dėka besikurianti Lietuvos Respublika Nepriklausomybės Akte paskelbė teisę į šios senosios valstybės palikimą, tačiau veikiai susidūrė su daugeliu sunkumų. Tai buvo ne tik kaimyninių šalių nacionalizmų konkurencija LDK paveldo dalybose, bet ir iki šiol neišspręsta valstybingumo tęstinumo problema. Lietuva 1918 m. kūrėsi nebe kaip daugiatautė imperija, bet kaip unitarinė nacionalinė valstybė – vieninteliai lietuvių tautos namai. Tad ne viskas iš LDK palikimo jai tiko. Daug ką teko kurti iš naujo, akcentuojant nebe feodalinį, elitistinį, bet demokratinį, liaudiškąjį lietuviškosios politinės savivokos pradą. Nepaisant geopolitinių tarpukario problemų ir įtampų, Lietuvos Respublikai pavyko pasiekti nemenkų socioekonominių laimėjimų. Bet svarbiausiu iš jų galima būtų laikyti lietuviškosios savimonės sustiprėjimą ir moderniosios kultūros išsiskleidimą, kurios atributus galime ir šiandien matyti tuo metu laikinąja Lietuvos sostine buvusio Kauno miesto moderniojoje architektūroje, pretenduojančioje į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Man prireikė šio trumpo istorinio įvado, kad prieitume prie V. Kudirkos himno žodžių apie „didvyrių žemę“. Pirmoji sovietų okupacija 1940 m.-1941 m. ir veikiai pradėtos taikyti stalininio režimo represijos prieš lietuvių valstybininkus, kultūrininkus ir paprastus žmones – jų suėmimai, mirties nuosprendžiai, ilgi kalinimo ar tremties Sibiran metai – ne tik sukėlė visuomenės šoką, bet ir iššaukė jos atsakomąją reakciją. Pasinaudojus karo pradžia patriotų buvo bandyta nesėkmingai susigrąžinti valstybingumą 1941 m. Birželio sukilimo metu. Vėliau - ilgos ir nuožmios antisovietinio pasipriešinimo kovos laikotarpiu 1944-1953 m., nors paskutinis ginkluotas partizanas Antanas Kraujalis-Siaubūnas buvo sovietinių represinių struktūrų nušautas tik 1965 m. Apskritai, ginkluotas lietuvių pogrindis, buvęs masiškiausiu ir labiausiai kariniu požiūriu struktūruotu judėjimu regione, pokaryje apėmė visą Lietuvos teritoriją. Visuomenės palaikymo mastais ir dalyvių gausa panašūs okupuotųjų tautų bandymai išsivaduoti Latvijoje, Estijoje, Vakarų Ukrainoje ir Baltarusijoje jam neprilygo. Nors partizaninis karas buvo žiauriai nuslopintas, ilgalaikėje perspektyvoje jis turėjo svarbių sociopolitinių pasekmių: pristabdė Lietuvos kolonizaciją ir rusifikaciją. Tai liudija ir žymiai geresnė, nei kaimyninėse Baltijos šalyse, demografinė titulinės tautos padėtis – virš 80 proc. lietuvių. Deja, ši meilės Tėvynei ir pasiaukojimo istorija platesniame pasaulyje iki šiol lieka nepelnytai nežinoma. Arba, dar blogiau, partizaninis karas priešiškų jėgų tarptautiniu mastu ir pačioje Lietuvoje pastaruoju metu vėl pradėtas nuosekliai šmeižti ar diskredituoti, klastojant ar iškraipant jo istoriją ir istorinę reikšmę. Kartojamas sovietmečiu įtvirtintas melas, kad partizanai, liaudyje vadinami „miško broliais“, esą tebuvo kriminaliai nusikaltėliai, žudę ar plėšę niekuo dėtus civilius gyventojus, o ne su priešo karinėmis jėgomis ir nuodinga propaganda kovoję teisėti kombatantai. Tuo pačiu gudriai neigiama lietuvių teisė į nepriklausomą unitarinę tautinę valstybę, kurią ir siekė atkurti šie kovotojai. Pereikime prie antrojo stulpelio:

Tegul Tavo vaikai eina
Vien takais dorybės
Tegul dirba Tavo naudai
Ir žmonių gėrybei.

XX a. viduryje sprendėsi ne tik lietuvių tautos fizinio išlikimo, bet ir moralinės tvirtybės klausimas. Kol dalis tautos nesusitaikė su nepriklausomybės praradimu ir geriau rinkosi oriai mirti su ginklu rankose nei vergauti okupantui, kita gi, vadovaujama vietinių komunistų, savanoriškai padėjo jam įtvirtinti savo valdžią šalyje. Tačiau dauguma buvo tie, kurie tiesiog rinkosi tyliai prisitaikyti, baimingai paklusdami totalitarinio režimo diegiamai tvarkai ir apibrėžtoms veikimo riboms. Per šią tuomet kiekvieno išgyventą pragarišką dilemą – kovoti, žinant, kad veikiausiai žūsi arba būsi dvasiškai palaužtas, ar susitaikyti su blogiu, naikinančiu tavo namus ir gyvenimo būdą, tikintis išsaugoti bent dalį tautinės savimonės ir kultūros – galime pažvelgti į tuo metu gyvenusių žmonių daromus vertybinius pasirinkimus. Ilgainiui atrodė, kad nugalėjo antroji, pragmatinė, pozicija. Po Stalino mirties paties režimo kraugeriški apetitai ėmė slopti, buvo paleisti GULAG'o kaliniai ir tremtiniai. N. Chruščiovo inicijuotos socialinės reformos leido sovietiniams piliečiams sukurti bent kiek normalesnes gyvenimo sąlygas. Jomis pasinaudoję lietuviai susiklosčiusią padėtį jau ėmė laikyti neišvengiama ir net normalia. Gimė ir augo tarpukario valstybės nebepamenanti karta, turinti tik sovietinio gyvenimo patirtį, nes pirmosios Lietuvos Respublikos, kaip ir antisovietinio pogrindžio, atmintis buvo valdžios aršiai trinama, o pasakojimas apie ją – klastojamas, teigiant vykus „brolžudišką karą“ tarp tų, kurie norėjo šviesesnio gyvenimo ir tų, kurie esą siekė sugrąžinti išnaudotojišką autoritarinį tarpukario Prezidento Antano Smetonos režimą.

Norėdami sutvirtinti savo legitimumą sovietų kolaborantai - vietos partinė nomenklatūra - siekė išnaudoti savo kaip tarpininkų tarp imperinio „Centro“ ir valdomųjų padėtį, gana sumaniai tvarkydami respublikos ekonomiką bei socialinį gyvenimą ir leidę išlaikyti ir puoselėti kai kuriuos tautinės kultūros atributus. Tai ilgainiui jai padėjo sukurti sąlyginę „Mažaisiais Vakarais“ vadinamų Baltijos sąjunginių respublikų gerovę ir sudaryti sąlygas tam tikriems moderniosios kultūros laimėjimams kine, architektūroje, muzikoje, mene, dizaine, fotografijoje ir t.t., kurie dažnai būdavo pasitelkiami kaip užsieniui demonstruojama „socializmo vitrina“.

Žinoma, laisvės viltis sovietmečiu nenustojo degti. Ji teberuseno neginkluoto pasipriešinimo dalyvių – disidentų – gretose. Tačiau šių naujųjų kovotojų už pamatines žmogaus laisves ir teises žodis, dėl nuolatinių ir uolių režimo pastangų jį diskredituoti bei nuslopinti, negalėjo daryti didesnės įtakos sovietiniams lietuviams, tačiau jau pasiekdavo užsienį. Nepaisydami pavojų būti įkalinti ar įgrūsti į psichiatrines ligonines, šie nonkomformistai, veikdami taikiais būdais, nepaisydami pavojų savo gyvybei ar sveikatai, ryžosi liudyti tiesą apie tikrąją pilietinių laisvių padėtį „klestinčioje“ tarybų Lietuvoje.

Šios moralinės dilemos dar labiau paaštrėjo Sovietų sąjungos žlugimo metu. M. Gorbačiovo paskelbtos perestroikos metais staiga atsivėrusi tiesa apie sovietų įvykdytą šalies okupaciją bei režimo masiškai darytus nusikaltimus žmogiškumui apšvietė daugelio žmonių protus ir paskatino juos trokšti kitokio – švaresnio ir pilietiškai atsakingesnio – gyvenimo. Taip gimė nacionalinio išsivadavimo judėjimas Sąjūdis, kurio valia Lietuva pirmoji iš SSRS respublikų dar 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Nepriklausomybę. Tačiau atsikūrusioji gležna valstybė veikiai susidūrė su naujais iššūkiais. Kaip giedama trečiajame Lietuvos himno stulpelyje:

Tegul saulė Lietuvoj
Tamsumas prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa
Mūs žingsnius telydi.

Nors Lietuva buvo pirmoji, pabandžiusi vaduotis iš totalitarinio įšalo, desovietizacija buvo atlikta tik iš dalies ir selektyviai. Ji daugiausia apėmė viešosios erdvės dekomunizaciją, pasireiškusią sovietinių paminklų ir kitų propagandos objektų pašalinimu. Tuo tarpu anuometiniam režimui tarnavusių ir prieš lietuvių tautą nusikaltusių asmenų teisinis ir moralinis įvertinimas nebuvo tinkamai ir iki galo atliktas. Už anuometinę veiklą „buvusieji“ nei buvo rimčiau nubausti, nei atgailavo. Priešingai, buvo sukurtas buvusios nomenklatūros narių savipateisinantis mitas, kurį geriausiai įkūnijo pirmojo LKP sekretoriaus ir pirmojo LR Prezidento Algirdo Brazausko knygos pavadinimas: „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Taigi dalis moraliai susitepusių asmenų ne tik kad niekaip nenukentėjo, bet dargi sumaniai pasinaudojo posovietinės transformacijos teisine ir ekonomine sumaištimi, įgydami naujų galių ir galimybių veikti nešvariuose politikos ir verslo vandenyse. Taigi šviesa neapšvietė jų tamsių paslapčių, o jei ir apšvietė, tai nesudarė prielaidų tinkamai įvertinti kolaboravimo ir prisitaikymo metų patirties, galų gale išmokti jos pamokas. Todėl iki šiol sovietmetis suvokiamas diametraliai priešingai: arba kaip „prarastasis laikas“, kančių ir pažeminimo metai, arba kaip „auksinės jaunystės“, saugumo ir stabilumo periodas, keliantis nostalgiškus jausmus. Šis neišspręstas santykis su sudėtinga ir skaudžia praeitimi prasidėjus Lietuvos eurointegracijai turėjo specifinių, nenumatytų, pasekmių. Naujasis politikos elitas, kurio tarpe, kaip žinia, esama nemažai senojo sovietinio isteblišmento atstovų, ne tik puikiai prisitaikė prie kintančių „žaidimo taisyklių“, bet ir atgaivino kolonijinio pavaldumo praktikas, šįsyk nukreiptas jau naujojo galios centro – Briuselio – link. Skirtumas tik tas, kad sovietmečiu būdama daugeliui sovietinių piliečių išsvajotaisiais pažangiais „Mažaisiais Vakarais“, dabar, po 2004 m. įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuva pasirodė besanti ekonomiškai atsilikusia ir silpna bei kultūriškai dezorientuota „Rytų provincija“, kurios valdantieji sluoksniai nededa pastangų šią padėtį reikšmingai pakeisti.

Baikime skaityti himno žodžius:

Tegul meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!

Lietuva išėjo iš totalitarinės praeities įgijusi tam tikrų išgyvenimo ir prisitaikymo įgūdžių, dalis kurių pravertė ir didžiojo perėjimo iš socializmo į kapitalizmą metu. Homo sovieticus, kuriam skirtą muziejų planuojama netrukus atidaryti Vilniuje, Tuskulėnų rimties parke, nūnai diegiamoje neoliberalizmo ideologijoje atpažino komunizmo doktrinoje slypėjusias materialiąsias paskatas ir gyvenimo orientyrus, kuriais suskubo uoliai sekti. Juose nacionalinės valstybės kūrimo tikslai ir priemonės neatrodė nei itin svarbūs, nei būtini. Juo užgožė eurointegracijos euforija. Šių nuostatų, kurios neišvengiamai vedė prie laisvanoriško valstybingumo ir savosios kultūros atsisakymo, sisteminių pasekmių neteko ilgai laukti. Gyvename šalyje, kur kasmet statistika fiksuoja didėjant socialinę atskirtį, kur ketvirtadalis gyventojų gyvena ties skurdo riba arba net žemiau jos, kur didžiausi emigracijos į turtingesnes šalis ir savižudybių skaičiai, kur klesti sisteminė korupcija ir galingųjų savivalė... Taip eurointegracija tapo laimingu žaidimu anaiptol ne visiems... 

Pernai atšventėme Moderniosios Lietuvos Šimtmetį. Iš aukštųjų tribūnų skambėjo gražūs žodžiai, žadinantys meilę Tėvynei ir tautinės santarvės siekį. Tačiau politikų darbai liudija ką kita. Visuomenė vis aiškiau įžvelgia jų veidmainystę, godulį ir politinį trumparegiškumą. Tad ima dėti viltis į naujai iškylančias jėgas, kurioms vėl svarbiomis tampa politinės tautos ir nacionalinės kultūros puoselėjimo vertybės. Veikiausia stovime ant reikšmingų pokyčių slenksčio, tačiau nesiimsiu spėlioti, kokie jie bus Lietuvai – viltingi, ar dar labiau ją nubloškiantys atgal nuo V. Kudirkos taip lauktos vienybės idealo.

Nesinorėtų baigti savo kalbos liūdna gaida. Mūsų himnas baigiamas džiugiai ir pakylėtai. XX amžius, galbūt kaip joks kitas, padovanojo Lietuvai ne tik okupacijas, karus ir tremtis, bet ir daugybę garbingo pasiaukojimo ir meilės Tėvynei pavyzdžių, įkūnytų mūsų šventųjų, kankinių, kovotojų ir šviesuolių gyvenimuose, kurių nešama kovos už laisvę, tiesą ir humanizmą žinia gali tapti pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu kiekvienos tautos žmogui.

Susiję

Rasa Čepaitienė 4519536063475776334

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2019-03-21 08:20

    Įžvalgus buvo Vincas Kudirka, viską surašė ko daugiausiai trūksta.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SKAITYKITE

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item